Miško gaisras - stichinis ir nekontroliuojamas medžių ir kitų augalų degimas.
Lietuvos miškuose kasmet kyla vidutiniškai pora šimtų gaisrų.
VMU regioninių padalinių pateiktais duomenimis, šiais metais, iki gegužės 29 d., Lietuvos miškuose užregistruoti 35 miško gaisrai 6,01 ha plote.
Generalinės miškų urėdijos duomenimis šiais metais iki spalio 7 d. Lietuvos miškuose užregistruoti 267 miško gaisrai kilę 44 ha miško plote. Rugpjūčio mėnesį kilo 22 miško gaisrai 2,3 ha ploto.
Miškų gaisringumo klasė - tai meteorologinė (oro ir drėgmės) sąlygų įvertinimo sistema, parodanti, kiek palanku gaisrui kilti ir plisti konkrečią dieną.
Lietuvoje plačiai naudojama 5 klasių skalė (I-V). Kuo klasė aukštesnė, tuo mažesnės kibirkštės reikia užsidegimui ir tuo greičiau ugnis gali plisti.
Didžiausias gaisrų pavojus Lietuvoje kyla sausuose spygliuočių jaunuolynuose, o mažiausias - šlapiuose lapuočių miškuose.
Lietuvos miškai pasižymi dideliu gamtiniu degumu. Jie skirstomi į tris degumo klases: I-didelio (40 proc. visų miškų), II-vidutinio (23 proc. visų miškų) ir III mažo gamtinio degumo miškai (38 proc. Marijampolės apskrityje bendras miškų plotas - 89800 ha (20,1 proc. apskrities ploto). I degumo klasei vidutiniškai priskiriama 25 proc., II-ajai - 21proc., III-ajai - 59 proc. apskrities miškų.
Degiausi miškai yra I degumo klasės, juose gaisrams kilti ir išplisti sąlygos yra palankiausios.
Šiems miškams priskiriami spygliuočių jaunuolynai iki 40 metų amžiaus, augantys sausose augavietėse, pušynai ir eglynai, augantys sausose nederlingose augavietėse.
Spygliuočių jaunuolynai iki 40 metų amžiaus, augantys šlapiose augavietėse, pušynai ir eglynai, augantys sausose ir derlingose augavietėse, ir lapuočių medynai, augantys sausose nederlingose vietose, priskiriami II degumo klasei.
Tokių miškų gaisringumas palyginti didelis, ypač susiklosčius palankioms gaisrams kilti sąlygoms, pvz. užsitęsus sausam sezonui.
Kiti medynai - lapuočių miškas, įvairių tipų augalai - priskiriami III degumo klasei.
Tai įvairūs medynai, augantys užmirkusiuose ir pelkiniuose dirvožemiuose.
Miško gaisras gali būti labai pavojingas - liepsna degina, dūmuose galite užtrokšti.
Gaisrų metu sunaikinami vertingi medynai, žoliniai augalai, smulkioji fauna ir flora, pakeičiama dirvožemio struktūra, teršiamas oras, sunaikinami estetinio pobūdžio elementai.
Gaisrų metu į atmosferą pasklinda karštis, dūmai, įvairūs teršalai.
Dūmuose esančios kenksmingos medžiagos neigiamai veikia žmogaus sveikatą.
Jos gali sukelti kraujotakos sutrikimus, uždegimines reakcijas.
Dūmai mažina matomumą.
Miško, žolės gaisrų dūmai šalia greitkelių mažina vairuotojams matomumą ir gali sukelti pavojų eismo saugumui.
Netgi dieną uždūminta aplinka sukelia daug problemų, o naktį jie gali tapti tikrais spąstais.
Yra dar vienas neigiamas gamtos gaisro poveikis - suniokotas gamtovaizdis.
Turizmo ir poilsio vietos, į kurias žmonės laisvalaikiu vyksta pasigrožėti kraštovaizdžiu, gamtos spalvomis, ryškiu horizontu, gali tapti nepatrauklios, jeigu bus gaubiamos gaisro dūmų.
Kasmet Lietuvos miškuose kyla vidutiniškai pora šimtų gaisrų.
Palyginimui, 2023 m. rugsėjo 7 d. duomenimis, Lietuvoje buvo kilę 110 miško gaisrų, kurių metu išdegė 42,44 ha miško.
Miškas - lyg gigantiškas laužas.
Lengviau gaisras kyla sausame miške.
Kai įsibėgėja pavasaris ir nebelieka sniego, dėl kylančios oro temperatūros ir mažėjančio santykinio oro drėgnumo miškas ima džiūti ir sąlygos kilti gaisrui tampa vis palankesnės.
Senuose, brandžiuose miškuose gaisras gali kilti greičiau negu jaunuolynuose, nes miškui augant, formuojasi degi miško paklotė: ant žemės kaupiasi nukritę lapai, kerpės, šakelės, šakos, net nuvirtę medžių kamienai.
Tai - puikus kuras gaisrui.
Didelę įtaka miškų gaisringumui turi kritulių trūkumas, oro temperatūra ir drėgmė, vėjo stiprumas.
Esant šioms palankioms sąlygoms, miškų gaisringumas yra gana didelis.
Pievose, pamiškėse ir miškuose esanti žolė būna išdžiuvusi, spygliuočių jaunuolynai tampa palankūs degti.
Lietuvoje pavojingiausi miškai balandžio, gegužės mėnesiais - kai ant žemės daug sausų pernykščių lapų, smulkių šakelių, o žolė dar neatžėlusi.
Vasarą miško gaisringumas priklauso nuo oro sąlygų: oro temperatūros, kritulių kiekio.
Užėjus sausrai, miškai tampa kaip parakas - užtenka kibirkšties, kad išdegtų dešimtys ar net šimtai hektarų.
10 proc. miškų gaisrų kyla dėl gamtos reiškinių (žaibas, karštis), 90 proc. - dėl neatsakingo žmonių elgesio.
Miško gaisrą galima suprasti kaip trijų dalių sandūrą: uždegimo šaltinis (kibirkštis, liepsna, įkaitęs daiktas), degi terpė (sausa paklotė, žolė, šakos, durpės) ir sąlygos plitimui (vėjas, šlaitas, ištisinė degių medžiagų „juosta“).
Vienas informatyviausių pjūvių - priežasčių pasiskirstymas.
Prevencija - tai ne vien „nebūk neatsargus“.
Miške galioja aiškūs priešgaisriniai reikalavimai, kurių tikslas - neleisti užsidegti ir sustabdyti plitimą ankstyvoje stadijoje.
Svarbiausia praktinė žinutė lankytojui: miške „įprasti“ veiksmai (laužas, šiukšlių deginimas, netvarkinga technika) gali būti traktuojami kaip pavojingi ir draudžiami, ypač gaisrams kilti palankiu laikotarpiu.
Gaisrams kilti palankiu laikotarpiu (pavasarį, ištirpus sniegui, iki rudeninių lietų ar sniego) svarbiausi akcentai susiveda į uždegimo šaltinių eliminavimą ir rizikingų veiksmų ribojimą.
Priešgaisrinės reikalavimų pažeidimai vertinami rimtai, nes reali žala miškui atsiskleidžia ne tik „čia ir dabar“, bet ir per ateinančius dešimtmečius.
Praktikoje baudos priklauso nuo pažeidimo pobūdžio ir pasekmių: atskirai vertinami reikalavimų pažeidimai, atskirai - miško gaisro sukėlimas ar jo išplitimo sudarymas, taip pat atskirai - pareigos nesiimti priemonių pastebėjus gaisrą.
Galiausiai, esant dideliam pavojui, gali būti taikomi lankymosi miškuose ribojimai ar draudimai.
Tai reiškia, kad gaisringumo klasė tampa ne tik „oro prognoze“, bet ir realiu kriterijumi, kuris gali apriboti poilsį, darbus ar renginius miške.
Pirmas tikslas - žmonių saugumas, antras - kuo greitesnis pranešimas ir (tik jei saugu) pradinės priemonės, kad ugnis neišplistų.
Daug miško gaisrų galima suvaldyti ankstyvoje stadijoje, bet tik tada, kai židinys mažas, nėra stipraus vėjo, o jūs turite aiškų atsitraukimo kelią.
Skambinant 112 dažniausia problema - „nemoku pasakyti, kur esu“.
Greičiausi sprendimai: pažiūrėkite telefono žemėlapyje koordinates, pasidalinkite buvimo vieta (jei tai leidžia ryšys), įvardykite artimiausią asfaltuotą ar žvyro kelią, kryptį nuo gyvenvietės, pastebimus objektus (bokštas, poilsiavietė, ežeras).
Jei gaisras užklupo jus pačius: judėkite prieš vėją (kad dūmai ir liepsna neneštų į jus), venkite tankių jaunuolynų ir sausos žolės plotų, ieškokite atviresnių vietų (laukymė, kelias, vandens telkinio pakrantė).
Gaisras miške - didžiulė nelaimė, tačiau kiekvienais metais Lietuvos miškuose kyla šimtai gaisrų.
Miškuose gausu greitai užsiliepsnojančių medžiagų - sausos žolės, samanų, spyglių, dervingos medienos, miško oras yra gausiai prisotintas deguonies, todėl čia ugnis įsiplieskia daug sparčiau.
Dėl šių priežasčių bet kokį liepsnos šaltinį reikia užgesinti daug rūpestingiau, nei dauguma žmonių yra įpratę tai daryti savo kasdieninės buities sąlygomis.
Ne visi miško lankytojai žino, kad atvira ugnimi rekreacijos tikslais nuo pavasario iki žiemos galima naudotis tik specialiai įrengtose ir registruotose laužavietėse, o savarankiškai įsirengti (net jeigu įrengiama gerai!) laužavietes yra draudžiama.
Neatsargus miško lankytojų elgesys yra pagrindinė gaisrų priežastis Lietuvos miškuose, antroje vietoje tarp miško gaisrus sukeliančių priežasčių yra tyčinis sausos žolės ir ražienų deginimas pamiškėse.
Lietuvoje gaisrų skaičius bei bendras gaisraviečių miškuose plotas nuo 2006 metų sumažėjo ir pastaraisiais metais kyla apie 200 miško gaisrų per metus, vieno gaisro metu išdega vidutiniškai apie 50 arų miško žemės.
Šie skaičiai rodo, kad mūsų miškų priešgaisrinė sistema yra gana gera.
Nuo 1995 metų Lietuvos miškai skirstomi į tris degumo klases.
Kuo sausesnės ir nederlingesnės augavietės, tuo dažniau jose sutinkami didesnio degumo medynai, pomiškis ir trakas bei žolinė augalija, nuokritos ir miško paklotė.
Valstybinių miškų urėdijos kiekvieno regioninio padalinio veiklos teritorijoje miškų gaisringumo klasė nustatoma atsižvelgiant į kompleksinį miškų gaisringumo rodiklį, kurį skaičiuoja ir nustato Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 30 d. apie miškų gaisringumo klases kasdien skelbiama VĮ Valstybinių miškų urėdijos ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos internetinėse svetainėse bei per kitas visuomenės informavimo priemones.
Miško valdytojai privalo įgyvendinti profilaktines priešgaisrines apsaugos priemones, numatytas vidinės miškotvarkos projekte ir miško želdinimo ir žėlimo projekte (įrengti, atnaujinti ir prižiūrėti priešgaisrines juostas, laužavietes, šalinti traką ir pomiškį priešgaisrinėse juostose ir kt.).
Pagrindinė prevencinė miško priemonė nuo miško gaisrų - priešgaisrinės juostos (mineralizuotosios juostos, taip pat 10-50 m pločio lapuočių ir spygliuočių medžių juostos) prie geležinkelių, magistralinių ir krašto kelių, prie miško kvartalinių linijų, miško kvartalų viduje ir prie kitų gaisro kilimo vietų.
Priešgaisrinėmis juostomis siekiama suskirstyti mišką ne didesnėmis už 50 ha sekcijomis, taip apribojant gaisro plitimo galimybes bei palengvinant privažiavimą ir patį gesinimo procesą.
Pagrindinė stebėsenos priemonė Lietuvos priešgaisrinėje miškų sistemoje - automatizuota gaisrų sekimo sistema, kurios aplinkos stebėjimo jutiklius galima valdyti iš vieno operatoriaus darbo vietos.
Šios sistemos pagalba dūmai atpažįstami už 30-40 km, o vieno bokšto apžvalginiai pajėgumai siekia iki 4-5 tūkst. km2.
Šiuo metu naudojamos 25 antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos su 82 detektoriais bei 14 stebėjimo bokštų.
Gaisrams kilti palankiu laikotarpiu kiekviename įmonės padalinyje budi priešgaisrinės komandos, aprūpintos reikalinga technika ir priemonėmis ugnies stichijai suvaldyti.
Išsiplėtusiems gaisrams gesinti suformuotos rezervinės priešgaisrinės komandos.
Labai svarbi gaisrų stebėsenos priemonė yra pastebėjusių gaisrą žmonių skambučiai bendruoju pagalbos numeriu 112.
Nepaisant egzistuojančių gaisrų identifikavimo sistemų galimybių, kiekviena laimėta minutė gaisro atveju yra brangi.
Lietuvos teisės aktai įpareigoja gaisrą pastebėjusius asmenis, esant galimybėms, pradėti jį gesinti savo jėgomis (užplakant liepsną medžių šakomis, užtrypiant kojomis arba užkasant žemėmis, užpilant vandeniu).
Gavęs pranešimą apie miško gaisrą, Bendrasis pagalbos centras informuoja valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos regioninių padalinių priešgaisrinių komandų budėtojus pagal valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos pateiktus padalinių kontaktus ir jų administracinį suskirstymą.
Miško gaisrai gesinami VĮ Valstybinių miškų urėdijos, valstybinių gamtinių ir biosferos rezervatų priešgaisrinių komandų, priešgaisrinėmis gelbėjimo pajėgomis ir kitomis civilinės saugos sistemos pajėgomis.
Viena iš problemų, su kuria susiduria priešgaisrinės apsaugos sistemą Lietuvoje prižiūrinčios įstaigos - pasenusi įranga, dėl kurios nėra užtikrinamas efektyvus ir greitas gaisro šaltinio aptikimas bei gaisro užgesinimas, dėl to didėja išdegusio miško plotas.
2020 m. įsigyti 23 lengvieji visureigiai, sukomplektuoti priešgaisriniais moduliais, turinčiais aukšto slėgio siurblius, kurie gali gabenti 0,3 m³ vandens.
Šie visureigiai skirti operatyviam miško gaisro židinio vietos aptikimui ir pirminiam gesinimo pradėjimui.
Siekiant, kad miško gaisrai kuo mažiau plėstųsi ir būtų kuo greičiau užgesinami, į galimo gaisro paiešką išvykstantys darbuotojai turėtų vežtis pačias efektyviausias gaisrų gesinimo priemones, kurios nemažintų jų mobilumo.
2021 m. įsigyti 7 dideli, galintys gabenti ne mažiau kaip 2 m³ vandens priešgaisriniai automobiliai, skirti gesinti plintantiems miško gaisrams.
Šie automobiliai turi padidintą pravažumą, kad galėtų iki gaisro vietos privažiuoti ne keliais, o dažnai sunkiai pravažiuojamais gruntais, tokiais kaip smėlis ir užpelkėjusios vietos.
2023 m. įsigyti 27 šešiaračiai mini traktoriai, sukomplektuoti priešgaisriniais moduliais, turinčiais aukšto slėgio siurblius, kurie gali gabenti 0,2 m³ vandens.
Miško gaisrų klasifikacija pagal ugnies plitimo pobūdį:
- Žemutiniai (paviršiniai) gaisrai: Ugnis plinta žemės paviršiumi, dega miško paklotė (kerpės, žolė, krūmai, spygliai, lapai, samanos, stagarai). Liepsnos aukštis gali siekti net 1,5-2 m aukštį, plitimo greitis - 0,3-1 km/h.
- Viršutiniai (viršūniniai) gaisrai: Degama ne tik paklotė, bet ir medžių laja. Tai pavojingas gaisras - jis „eina“ medžių viršūnėmis, o vėjo nešamos kibirkštys, degančios šakelės sukuria naujus gaisro židinius. Viršutinis gaisras plinta 3-4 km/val. greičiu, o genamas stipraus vėjo gali pasiekti 25-30 km/val. ir net didesnį greitį. Liepsnos temperatūra pasiekia 1100°C.
- Požeminiai gaisrai: Kyla durpingose vietovėse, kai dega durpių sluoksnis po miško paklote. Dega be liepsnos, lėtai - keletą metrų per parą. Pavojingi, nes išdegęs durpingas sluoksnis suformuoja tuštumas, kuriose galima įkristi.
Gaisrų kėlimo klasės (pagal tikimybę):
- I klasė (NEDIDELIS GAISRŲ PAVOJUS): Gaisrams kilti sąlygos mažai palankios (tikimybė 5-10 proc.).
- II klasė (VIDUTINIS GAISRŲ PAVOJUS): Gaisrams kilti sąlygos vidutiniškai palankios (tikimybė 10-30 proc.).
- III klasė (VIDUTINIS GAISRŲ PAVOJUS): Gaisrams kilti sąlygos vidutiniškai palankios (tikimybė 10-30 proc.).
- IV klasė (DIDELIS GAISRŲ PAVOJUS): Gaisrams kilti sąlygos palankios (tikimybė 30-60 proc.).
- V klasė (LABAI DIDELIS GAISRŲ PAVOJUS): Gaisrams kilti sąlygos ypač palankios (tikimybė iki 100 proc.).
Miškų degumo klasės (pagal augalijos ir augavietės savybes):
- I degumo klasė (labai didelis gamtinis degumas): Spygliuočių jaunuolynai ir sausuose bei nederlinguose dirvožemiuose augantys pušynai ir eglynai.
- II degumo klasė (vidutinis gamtinis degumas): Šlapiose augimvietėse augantys spygliuočių jaunuolynai, vidutinio drėgnumo ir pakankamai derlinguose dirvožemiuose augantys pušynai ir eglynai, sausose ir nederlingose dirvožemiuose augantys lapuočių miškai bei nusausintos augavietės su durpingu dirvožemio sluoksniu.
- III degumo klasė (mažas gamtinis degumas): Lapuočių medynai bei įvairių rūšių medynai, augantys užmirkusiuose ir pelkiniuose dirvožemiuose.
Kuršių nerijos masyvas - 9774 ha. Labai didelis miško gaisrų pavojus yra Baltijos jūros ir Kuršių marių vandenų apsuptuose Kuršių nerijos pušynuose, kuriuose auga ypač degūs kalninės pušies želdiniai.
Jie gali užsidegti nuo menkiausios kibirkštėlės, o beveik nuolatos pučiantys stiprūs vėjai akimirksniu įpučia didelį, sunkiai suvaldomą gaisrą.
Nerijoje įvyko keletas itin didelių gaisrų.
1957 m. išdegė 150 ha, 1967 m. - 30 ha, 1971 m. 15 ha, 1995 m. 2006 m. gegužės 4 d. Kuršių nerijoje, Smiltynėje, kilo didžiausias per pastarąjį šimtmetį gaisras.
Jo metu išdegė beveik 240 ha miško.
2014 m. gaisrų metu išdegė 11,5 ha miško.
Smiltynės miškas po 2006 m.
Jeigu gyvenate miške, turite įsidėmėti, kad 10-30 metrų aplink jūsų namą - pirmoji saugos zona, kurioje galima ir būtina imtis veiksmingų priemonių sumažinti liepsnos plitimą ir apsisaugoti nuo miško gaisro liepsnos ir karščio.
Namų, stovinčių pušynuose, saugos zona turi būti ne mažesnė kaip 30 metrų.
Idealu, jeigu saugos zonoje neauga jokie medžiai, krūmai, kuriais liepsna galėtų išplisti iki namo.
Aplinką saugu puošti dideliais alpinariumais, daugiamečių gėlių salelėmis, kuriuos nuo miško galima apriboti dideliais akmenimis.
Jei namas stovi ant stataus, mišku apaugusio šlaito ar skardžio, įprastos saugos priemonės gali nepadėti.
Antroje saugos zonoje sodinkite ugnį sulaikančius, nesakingus, lapuočius augalus: krūmus, medžius, kurie nepalaiko degimo ar netgi šiek tiek jį sustabdo.
Jeigu šalia elektros perdavimo laidų, stulpų auga medžiai, būtinai reikia prašyti elektros tinklų aptarnavimo tarnybos, kad apgenėtų medžių šakas.
Visoje sklypo teritorijoje reikia reguliariai šalinti visą degią augmeniją: genėti apatines medžių šakas, grėbti nukritusius lapus, sausas šakas ir šakeles.
Jeigu, nepaisant rekomendacijų, šalia namo auga medžiai, jų šakos turi būti nugenėtos iki 4-5 metrų aukščio nuo žemės paviršiaus.
O šakas, svyrančias virš ar šalia namo stogo, reikia pašalinti.
Šakos turi būti ne arčiau kaip 4-5 metrai nuo kaminų ir ventiliacinių kanalų.
Labai svarbu didelį dėmesį skirti vejos aplink sodybą priežiūrai.
Ją būtina reguliariai pjauti - tuomet ji bus dar vienas barjeras iš miško plintančiam gaisrui.
Tačiau jeigu veja virs nešienaujama pieva, pavojus dar labiau padidės.
Pavasarį sausa žole gaisras plinta tiesiog žaibiškai.
Be to, išdžiūvusi žolė greitai užsidega nuo menkiausio neatsargaus veiksmo: numestos nuorūkos, laužo žiežirbos.
Kilusi miške gaisrą lengva pastebėti iš kylančių dūmų.
Tačiau dūmai - ne vienintelis gaisro požymis.
Yra kitų ženklų, įspėjančių apie artėjantį miško gaisrą.
Tai aiškiai juntamas ir nesisklaidantis degėsių kvapas, sklistis iš padūmavusio miško pusės, neramus miško gyvūnų elgesys arba akivaizdus jų migravimas viena kryptimi.
Naktį apie kilusį gaisrą gali įspėti garsūs viena kryptimi skrendančių paukščių klyksmai arba ryški pašvaistė horizonte virš miško.
Kylantys dūmai rodo gaisro plitimo kryptį, o apie gaisro judėjimo greitį galima spręsti pagal vėjo stiprumą.
Jeigu gaisras jus užklupo miške iškylaujančius, svarbiausia - nepasiduoti panikai, nesiblaškyti, nesistengti beatodairiškai bėgti, nes pabėgti nuo mišką apėmusio gaisro yra labai sunku.
Reikia susikaupti ir greitai įvertinti padėtį bei numatyti evakavimosi į saugią vietą kelius.
Jeigu po ranka yra žemėlapis ir žinoma tiksli buvimo vieta, galima lengviau nustatyti kur yra artimiausia saugi vieta.
Slėptis nuo miške kilusio gaisro reikia tokiose vietose, kurias nuo gaisro gali atkirsti natūralios gamtinės kliūtys: didelėse, atvirose miško laukymėse, ežerų salose, upių pakrantėse, ant plikų uolų, esančių aukščiau negu degantis miškas.
Eiti į saugią vietą reikia prieš vėją, gaisrą aplenkiant šonu.
Eiti pavėjui rizikinga - gaisras juda greičiau negu pėsčias žmogus.
Tik atsidūrus pavėjinėje gaisro pusėje galima atsikvėpti.
Jeigu šalia nėra vandens, kuriame galima slėptis nuo ugnies, reikia susirasti kuo didesnę, atviresnę laukymę, nusivilkti visus sintetinius, greitai besilydančius rūbus, mesti šalin visus turimus lengvai degančius daiktus.
Iš kuo didesnio ploto nukasti visas galinčias degti medžiagas - sausą žolę, spyglius, šakeles ir įsikasti į drėgną žemę.
Likusias atviras kūno vietas prisidengti kokiais nors nedegiais audeklais ar rūbais iš natūralių medžiagų.
Priešgaisrinės apsaugos užtikrinimas neatskiriamas nuo kasdienės miškų savininkų ūkinės veiklos.
Kaip saugome miškus nuo kenkėjų, taip reikia pasirūpinti ir jų apsauga nuo potencialiai milžinišką žalą galinčios padaryti ugnies.
Ypatingai tai aktualu vasarą.
Taip pat miškininkai pastebi, kad dažniausiai miško gaisrai kyla dėl neatsakingo miško lankytojų elgesio - paliktų be priežiūros ar ne vietoje kūrenamų laužų, netinkamai naudojamų kepsninių ar numestų nuorūkų.
Miškų lankytojams įrengiamos specialios poilsiavietės su laužavietėmis, kad ugnis būtų kuriama tik tam numatytose ir saugiose vietose.
Priešgaisrinėmis saugos priemonėmis siekiama greitai ir efektyviai stabdyti jau atsiradusius gaisrų židinius.
Mineralizuotos juostos. Įrengiamos 2-4 metrų pločio, jos atskiria miškus nuo galimų ugnies židinių bei stabdo požeminį gaisrų plitimą, nes jose būna pašalintos degiosios medžiagos.
Lapuočių medžių juostos.
Spygliuočių medžių juostos.
Magistralinės juostos kalninės pušies medynuose.
Šios 10-50 metrų pločio juostos įrengiamos prie urbanizuotų teritorijų ir dideliuose kalninės pušies masyvuose - iki 100 metrų pločio.
Tokiose juostose reikia iškirsti ir pašalinti visą sumedėjusią augaliją, įrengti priešgaisrinius kelius.
Kuo gesinti? Miško gaisrams gesinti dažniausiai naudojamas paprasčiausias vanduo.
Todėl gaisrų gesinimo efektyvumas priklauso nuo vandens šaltinių išdėstymo tankumo, gero kelių tinklo bei gaisro rūšies.
Kad būtų galima išvengti gaisrų, miškuose būtina laikytis priešgaisrinės apsaugos taisyklių.
Miškų savininkai privalo savo lėšomis įgyvendinti profilaktines priešgaisrines priemones: valyti mišką ir įrengti priešgaisrines juostas bei laužavietes.
Draudžiama:
- naudotis atvira ugnimi (kurti laužus, deginti šiukšles), mėtyti neužgesintus degtukus, nuorūkas ir kt, galinčius sukelti gaisrą miške ir arčiau kaip 50 m iki jo ribos;
- deginti žolę, šiaudus miško žemėje ir žemės ūkio plotuose (pievose, ganyklose, ražienose ir panašiai);
- medžioti šoviniais, užkimštais įsidegančios medžiagos kamščiais;
- važinėti miškuose transporto priemonėmis su vidaus degimo varikliais ne keliais arba ten, kur įvažiuoti nustatytąja tvarka uždrausta;
- miške draudžiama palikti šiukšles, tepaluotus skudurus, buitines ar statybines atliekas, įrengti sąvartynus miške ir arčiau kaip 100 m nuo jo ribos;
- gaisrams kilti palankiu laikotarpiu laužus galima kurti tik specialiai įrengtose poilsiaviečių laužavietėse, kurios pažymėtos atitinkamu ženklu.
Kitose vietose kurti laužus , stovyklauti, rengti masinius kultūros, sporto ir kitus renginius galima tik gavus miško valdytojų ir savininkų rašytinį sutikimą.
Laužavietės įrengiamos aikštelėse, esančiose ne arčiau kaip 5 metrus nuo medžių kamienų ir apsuptose 0,5 metro pločio mineralizuota (iki mineralinio dirvožemio sluoksnio išvalyta) juosta.
Baigus kūrenti laužą, reikia jį kruopščiai užpilti žemėmis arba vandeniu, kol jis visiškai nustos rusenęs;
Šios taisyklės privalomos miško valdytojams, savininkams, naudotojams ir lankytojams.
Priešgaisrinės miškų apsaugos reikalavimų pažeidimas - užtraukia baudą piliečiams nuo 50 iki 100 litų ir pareigūnams - nuo 150 iki 300 litų.
Miško naikinimas arba žalojimas jį padegant arba nerūpestingai elgiantis su ugnimi, taip pat kitoks priešgaisrinės miškų apsaugos reikalavimų pažeidimas, sukėlęs miško gaisrą arba jo išplitimą - užtraukia baudą piliečiams nuo 500 iki 1000 litų ir pareigūnams - nuo 1000 iki 2000 litų.