Pietrytinėje Ispanijos dalyje esantis Tore-Pačeko miestas jau kelias naktis neramus - vietiniai kovoja su policijos pareigūnais. Neramumai prasidėjo, kai praėjusią savaitę migrantas užpuolė ir sumušė 70-metį vyriškį, išėjusį pasivaikščioti. Vyrą sumušė marokietis nelegalas. Nors jį sulaikė policija, bet miesto gyventojų kantrybė trūko. Iš maždaug 40 tūkstančių gyventojų, trečdalį sudaro būtent marokiečiai migrantai. Nelegalai plaukia į Ispaniją, Italiją, Graikiją. O ten jau sparčiai pildosi ir jiems skirti apgyvendinimo centrai. Dauguma nelegalų - vyrai 29-erių sudanietis Gamaa Birir Mohamed Musa sako, kad yra farmacininkas. O Sudane, esą buvo kankinamas ir mušamas, todėl nusprendė vykti į Europą. Dabar jis yra migrantų centre Kretoje. „Pagal Jungtines Tautas, jie turi mus gelbėti. Pagal žmoniškumo principus, jie turi mus gelbėti. Ir jie tą žino“, - sakė migrantas. Sulaikymo centrai pilni jaunų vyrų. Moterys ir vaikai sudaro tik mažą dalį. „Negaliu sakyti, kad sąlygos, kaip viešbutyje, bet stengiamės jas gerinti, kiek tik galime. Agijoje jie yra parodų salėje, parūpinome tualetus, vandens, maisto - tokios tos sąlygos. Jie nėra viešbutyje, bet mes stengiamės pasirūpinti viskuo, kad užtikrintume žmoniškas sąlygas“, - teigė Kretos Civilinės saugos vadovas George Tsapakos. Jungtinėje Karalystėje glaudžiasi viešbučiuose Bet viešbučių patogumais mėgaujasi nelegalai Jungtinėje Karalystėje. Kai kurie prieš imigraciją nusiteikę britai į tokias vietas patys lenda ir filmuoja, norėdami savo akimis pamatyti, kokios sąlygos nelegalams suteiktos už britų mokesčių mokėtojų pinigus. Britų žiniasklaida suskaičiuojo, kad pavasarį viešbučiuose buvo apgyvendinta daugiau nei 30 tūkstančių migrantų. Tai mokesčių mokėtojams kainuoja po daugiau nei 1.15 milijardo eurų kasmet. Britų valdžia dabar žada, kad viešbučiuose migrantai gyvens iki 2029-ųjų, bet šalies auditoriai skaičiuoja, kad per artimiausią dešimtmetį rūpestis nelegalais britams kainuos daugiau nei 17 milijardų eurų. Kad bėga ne nuo pavojų, o tiesiog ieško sotesnio gyvenimo, įrodo ir faktas, kad migrantai jau būdami Prancūzijoje bando patekti į Jungtinę Karalystę. Lamanšo sąsiaurį jie dažnai bando perplaukti valtimis. Nors dalis svajoja apie Britaniją, kai kuriems gerai ir Europos Sąjunga. Šiemet per pirmus 3 metų mėnesius prieglobsčio paprašė beveik 200 tūkstančių nelegalų. O pagal naująjį migracijos paktą, valstybės privalės dalintis migrantų našta. Gresia sumokėti daugiau nei 3 milijonus eurų Jau paskaičiuota, kad Lietuvai teks rinktis - pusantro šimto nelegalų, arba sumokėti daugiau nei 3 milijonus eurų. Bet jau ilgiau nei metus laiko Lietuva nesugeba nuspręsti, kurį variantą pasirinks. „Prieš mėnesį suderinome su Komisija strategiją. Viskas laiku, vėlavimų nematome. Reikia suprasti, kad yra Vidaus reikalų ministerija, yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kurie yra pagrindiniai šio pakto turinio davėjai, ir tikrai intensyviai mes dirbame, grupė veikia nuolat ir ieško sprendimų“, - tikino vidaus reikalų ministras Vladislovas Kondratovičius. Vis tik sprendimą - migrantai ar pinigai - ministerija žada deleguoti Seimui šį rudenį. „Tas visas paketas įsigalioja 2027 metais, rudens sesijoje. Kaip ir planavome, mes pateiksime dokumentų paketą, kuriame ir bus numatyta, kaip bus priimami sprendimai dėl migrantų. Ar dalinis priėmimas, ar mokėjimas kompensacijų. Patvirtinus Seimui, manyčiau, kitais metais sausį galėsime sakyti, ką mes darysime“, - sakė ministras. Tiesa, anksčiau skambėjo politikų kalbos, kad Lietuva bandys išvengti ir migrantų, ir pinigų mokėjimų - apeliuos į tai, kad priėmėme nemažai pabėgėlių ukrainiečių, be to, teko atlaikyti ir Lukašenkos pasiųstų nelegalų antplūdį. Straipsnis parengtas pagal TV3 žinių reportažą. Visas TV3 Žinias žiūrėkite čia: Europos Sąjungos Taryba patvirtinus Migracijos ir prieglobsčio paktą, Lietuva kasmet turėtų priimti apie 160 į Bendriją patekusių migrantų arba sumokėti per tris milijonus eurų. Vidaus reikalų ministras teigia, kad svarstoma dalį migrantų priimti, o už dalį - susimokėti. Lietuva dar šiemet turi nuspręsti, ar kasmet priima 158 migrantus, ar už kiekvieną sumoka po 20 tūkstančių eurų. „Geriau sumokėti baudą, bet nemanau, kad jie čia mums reikalingi. Tiesiog pasižiūrėkite - Lietuvos miestai, gatvės šiandien yra saugūs, jokių teroristinių aktų, nieko. „Mes turėtume turėti nuoseklią savo migracijos politiką ir kalbėti apie žmones, kuriuos mes tikrai norim integruoti. Tai yra aukštos kvalifikacijos žmonės, kurie galbūt yra panašaus kultūrinio mentaliteto, tikėjimo“, - tikina S. „Kai solidarumo prašo pietinės šalys dėl migrantų, tai mes tada irgi turim svarstyti. Tas solidarumas negali būt vienkryptis. „Yra darbo migrantai, yra kitokio pobūdžio migrantai, yra tie, kurie tik prisidengia mūsų valstybe, kad patektų į Europą. Atvažiuoja ir įvairių religijų, tautybių, kultūrų žmonių, tarp jų aptinkamas ne vienas, kuris kelia grėsmę nacionaliniam saugumui“, - tikina D. Priimami migrantai būtų tikrinami, ar nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, taip pat vidaus reikalų ministerijos žiniomis yra galimybė prašyti, jog perkeliami asmenys būtų kultūriškai artimi Lietuvai. „Matom su dabartine situacija kokia yra, prieš porą mėnesių diskusijos buvo Vilniuje, jog daug rusiškai šnekančių, regionuose jų irgi daugėja. Sprendimą dėl migrantų turėtų priimti Migracijos komisija, kurioje vidaus reikalų, socialinės apsaugos ir darbo, užsienio reikalų, ekonomikos ir inovacijų ministrai. Anksčiau valstybės siekė apriboti savo gyventojų judėjimą per vergiją ar baudžiavą, netinkamus įstatymus ir specialius „valkatavimo aktus“. Šiandien teisė laisvai judėti savo teritorijoje yra įtvirtinta 1948-ųjų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Daugelis iš mūsų mano, kad ši teisė yra savaime suprantama, nors ji yra gana nauja. Ir visgi šiandien žmonių judėjimas per tarptautines sienas yra griežtai kontroliuojamas ir reguliuojamas. Pasak sociologo Heino de Haaso, bendras tarptautinių migrantų skaičius išliko stabilus nuo pat 1960 metų: migruoja, gyvenamąją vietą keičia maždaug 3 % pasaulio populiacijos. Tai gali pasirodyti neįtikėtina tokiame amžiuje, kai prekės, informacija ir žmonės gali judėti lengviau nei bet kada anksčiau, tačiau globalizacija yra labai nevienodas procesas. Nors migrantų dalis neišaugo, migracijos kilmė ir kryptis pasikeitė: De Haasas ir Mathiaso Czaika‘s tyrimai rodo, kad žmonės palieka daug didesnį skaičių šalių ir jų migracija nukreipta į daug mažesnį šalių skaičių nei bet kada anksčiau. Kitaip tariant, žmonės migruoja į tas vietas, kur koncentruojasi galia, turtai ir visuotinė gerovė. Europa, ypač Šiaurės Vakarų Europa, yra viena iš tų vietų. Didžioji dalis Afrikos migrantų juda pačios Afrikos ribose. Dauguma (90 %) migruojančių į Europą čia atvyksta teisėtai. Tačiau turtingesnės šalys deda vis daugiau pastangų, kad nekviestų migrantų skaičius neprislėgtų jų pačių: 1990 m., remiantis geografo Reece‘o Joneso atliktais tyrimais, 15-oje valstybių sienos ar tvoros ties valstybės pasieniu buvo realios, o iki 2016 m. pradžios sienomis apsistatė beveik 70 šalių. Tarptautinė teisė siekia apsaugoti pabėgėlius,leidžiant valstybėms išlaikyti savo sienų kontrolę. Tačiau „pabėgėlių“ statuso apibrėžimas yra politinis ir nuolat kovojama bei sprendžiama, kas nusipelnė ir kas ne atvykti į konkrečią svečią šalį. „Pabėgėlio“ terminas turi ir teisinę prasmę, nes juo apibūdinamas asmuo, kuris turi teisę gauti prieglobstį pagal tarptautinę teisę. Šnekamojoje kalboje žodžiu „pabėgėlis“ apibūdinamas asmuo, kuris pabėgo iš savo namų. Pagal 1951 m. Pabėgėlių konvenciją, „pabėgėlis“ apibrėžiamas kaip asmuo, kuris išvyko iš savo šalies dėl „pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo konkrečiai socialinei grupei ar politinių pažiūrų“. Iš pradžių konvencija buvo taikoma tik europiečiams ir neapėmė visų, kurie bėgo iš karo zonos; tokia apsauga buvo sukurta tik po neseniai nepriklausomomis tapusių Afrikos valstybių spaudimo 1960 m. ir Lotynų Amerikos valstybių 1980-aisiais. Žmonės, priversti bėgti iš savo namų dėl ekonominės krizės ar katastrofiškų klimato pokyčių, niekada nebuvo įtraukti į šią grupę. Net ir šiandien ši konvencija palieka teisę pačioms priimančioms valstybėms ją interpretuoti. Ji neįpareigoja konvenciją pasirašiusių šalių suteikti kam nors prieglobstį, tik apsvarstyti jų bylą, siekiant nedeportuoti jų iškart atgal į ten, kur jiems gresia pavojus. 21-ajame amžiuje siena suvokiama ne tik kaip linija žemėlapyje: tai tapo žmonių filtravimo simboliu. Dažnai prieglobsčio prašytojai patiria ypač sudėtingą ir dažnai smurtinę filtravimo sistemą. Kai jie kerta Europos sienas, jų judėjimas yra ribotas: jie yra užrakinti arba atskirti apylinkėse toli nuo miestų centrų - palapinių miesteliuose ar net šiuolaikiniuose pabėgėlių getuose. Jų teisė į darbą arba prieiga prie socialinės apsaugos yra nepripažįstama arba labai apribota. Nors jų reikalavimai yra vertinami, apsvarstomi, dažnai procesas yra neskaidrus, priešiškas ir nenuoseklus, jie nuolat gyvena su grėsme, kad jų laisvės bet kuriuo metu gali būti suvaržytos. Kiekvienos valstybės kuriama sistema bando kiekvieną svetimšalį iš trečiųjų šalių priskirti kuriai nors grupei - pabėgėliams ar ekonominiams migrantams, legaliems ar nelegaliems, nusipelniusiems ar nepageidaujantiems. Šis priskyrimas ne visada atitinka imigrantų gyvenimo realybę. O jei tokia paini sistema sutrinka, tuomet žmonės gali likti įstrigę teisinėje ir moralinėje „pilkojoje zonoje“, kuri trunka daugelį mėnesių ar netgi keletą metų. Taigi nėra taip paprasta neįsigilinus skirstyti žmones, vienam imigrantui ant kaktos užrašant, jog jis yra pabėgėlis, kitam - ekonominis migrantas. Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Lietuvos identitetas - tautų mozaika“, kuris yra bendrai finansuojamas iš Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo 2014-2020 metų nacionalinės programos lėšų.
Vis daugiau dėmesio skiriama Ukrainos pabėgėliams, o tarp ekonominių migrantų dominuoja gudai ir Vidurio Azijos gyventojai. Jei prieš keletą metų jų Lietuvoje skaičiuota šimtais, šiandien jų yra apie 20 tūkstančių. Ilchomas buvo priverstas bėgti iš Sūdano po to, kai 2013 m. politinis režimas uždraudė nuosaikią politinę organizaciją. Daugelis rado prieglobstį Vokietijoje, o kai kurie - Lietuvoje. Taip susiformavo tadžikų bendruomenė, kurios vardas garsiau nuskambėjo 2020 m. - galima sakyti, gana neįprastomis aplinkybėmis. Aliaksandrui Lukašenkai pradėjus masiškai siųsti migrantus per Lietuvos sieną, čia prieglobstį radę tadžikai buvo vienintele etnine bendruomene, pasisiūlę suburti savanorių būrį, padėsiantį mūsų pareigūnams patruliuoti pasienį ir stabdyti nelegalius migrantus. Kilus masinei ekonominių migrantų bangai, Ilchomas sakėsi buvęs nustebintas „naivaus“ Lietuvos požiūrio ir perspektyvas apibūdino nerinkdamas atsargių žodžių: „Stebitės, kad jie nemoka mokesčių? Dauguma tų, kurie dirba individualiai, to nesiruošė daryti ir nedarys. Daugelis jų net nesupranta, kaip tai svarbu, jiems reikia tai išaišikinti.“
Kauno.diena.lt pašnekovas išreiškė nuomonę apie migrantų įforminimą Lietuvoje: „Gera pusė jų deklaracijų - beverčiai popierėliai. Pačius „gražiausius“ beje, spausdina Maskvoje. Šie žmonės nemoka nieko. Patikrinti tų popierių autentiškumo irgi neįmanoma.“ Ilchomas pats Lietuvoje turi nedidelį statybų verslą ir pasakojo, kad prieš pradėdamas dirbti, kelis metus studijavo mūsiškus statybų reikalavimus, mokėsi iš jo paties nusamdytų statybininkų lietuvių. „Kokybės reikalavimai Lietuvoje ir Vidurio Azijoje skiriasi kaip diena ir naktis.“
Europoje kalbos apie migrantų polinkį į nusikalstamumą laikomos itin netolerantiškomis, tačiau Lietuvoje gyvenančio tadžiko nuomone, nemažai atvykėlių iš Vidurio Azijos netramdo savęs atsiradus galimybei neteisėtai prisidurti prie algos. „Gera pusė atvažiavo ne mokesčių mokėti, o pinigų uždirbti“, - teigė Ilchomas. Jis pridūrė, kad migrantai ne tik vengs mokesčių, bet gali sudaryti etnines grupes ir kilti organizuotas nusikalstamumas bei gaujų karai. Tadžikai bus sunkiai integruojami į Lietuvos visuomenę, bet mūsų bendruomenė stengiasi mokytis gyventi šalyje ir padėti migrantams, nors jų tikslas dažnai - gauti pinigų ir dingti.
tags: #migrantai #ruberoidai #ekonominiai