Kai pinigų medis meta lapus, tai gali reikšti saulės, tinkamo dirvožemio, vandens ar trąšų trūkumą. Tai pati dažniausia priežastis. Kadangi storalapis vandenį kaupia lapuose, drėgmės perteklius aplink šaknis gali greitai sukelti jų puvinį. „Kai šaknys patiria stresą ar pažeidimus, augalas reaguoja mesdamas lapus, kurie dažnai atrodo žali ir sveiki“, - teigia dekoratyvinės sodininkystės dėstytojas Ankit Singh. Kita vertus, problemų sukelia ir vandens stygius. Ilgi sausros periodai nualina augalą, todėl lapai raukšlėjasi, vysta ir krenta. Pasak kambarinių augalų ekspertės Kelly Funk, pagrindiniai požymiai yra susiraukšlėję lapai ir nuo vazono kraštų atšokusi žemė.
A. Pinigų medžiai mėgsta saulę. Ryški šviesa būtina stiebų ir lapų sveikatai. Trūkstant šviesos, silpsta fotosintezė, augalas negali pasigaminti pakankamai energijos ir pradeda mesti lapus. Tačiau per didelis kiekis tiesioginės saulės gali sukelti nudegimus - atsiranda baltos ar rudos dėmės, o paviršius pasidaro traškus. Maisto medžiagų trūkumas priverčia augalą mesti senus lapus, kad sutaupytų energijos. Tačiau A. Singh įspėja, kad perteklinis tręšimas yra dar pavojingesnis, nes jis tiesiogiai nudegina šaknis.
Sultis siurbiantys kenkėjai, tokie kaip miltuotieji skydamariai, voratinklinės erkės ar skydamariai, atima iš augalo drėgmę. Baltos vatos pavidalo dėmės išduoda skydamarius, o maži voratinkliai - erkes. Grybelinės ligos, kurias dažniausiai sukelia drėgmės perteklius, pažeidžia šaknis, todėl jos nebegali išlaikyti lapijos. Skersvėjai ar staigūs temperatūros pokyčiai sukelia augalui šoką. Požymiai - suglebę lapai be pageltimo ar tamsios vandeningos dėmės. Lapai gali kristi ir dėl senatvės. Augalui augant, apatiniai senieji lapai natūraliai sunyksta, kad energija būtų nukreipta į naujus ūglius. Praeinantis ruduo kartais užduoda keistų klausimų.
GRYNAS.lt jau aiškinosi, kodėl medžių lapai, atėjus rudeniui, keičia spalvas ir kas tai lemia. Šįsyk domėjomės, kodėl vieni medžiai lapus prieš žiemą numeta, o kiti lieka „apsirengę“. Lemia metų laikai Salantų regioninio parko vyr. specialistė, ekologė Rimantė Vitkauskaitė paaiškino, kad medžių lapų numetimą daugiausiai nulemia vyraujantys metų laikai. „Atėjus šaltajam periodui, jis tampa nepalankus augalų ir medžių vegetacijai, t. y. jų augimui ir gyvybinių funkcijų vykdymui. Lapų numetimas yra pasiruošimas ramybės būsenai. Šiuo laikotarpiu augalai negamina maistinių medžiagų, nes jas yra iš anksto sukaupę. Šios maistinės atsargos nukeliauja į medžių šaknis. Pavasarį tekanti medžių sula yra panaudojama naujų lapų išaugimui“, - pasakojo ekologė. Jos teigimu, spygliuočiai žiemai rengiasi šiek tiek kitaip, tačiau negalima sakyti, kad jie spyglių nekeičia. „Spygliuočiai irgi numeta spyglius, tačiau ne taip periodiškai. Kažkur kas ketveri metai jie keičia savo vainiką“, - sakė R. Vitkauskaitė.
Kadangi spygliuočiai nėra tokie jautrūs aplinkos sąlygoms, dėl to yra labiau paplitę atšiauresnėse teritorijose, pavyzdžiui, tundroje vyrauja būtent šių rūšių medžiai. Savo ruožtu lapuočiams ten augti yra per šalta. „Tai yra prisitaikymas prie aplinkos sąlygų“, - dėstė ekologė. Svarbus genų vaidmuo Gamtos tyrimų centro Augalų fiziologijos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja Milda Jodinskienė atkreipė dėmesį, kad medžių lapų numetimas susijęs su hormonais, jų pertvarkomis, kiekio pasikeitimais. „Kai daugėja tam tikrų hormonų, skatinama lapų atsiskyrimo plokštelės gamyba. Jos dėka lapas gali atsiskirti nuo prisijungimo prie medžio vietos. Priežasčių, kodėl medžiai numeta lapus yra daug: fotoperiodizmas, temperatūros pasikeitimas, genetika“, - sakė specialistė. Ji pasakojo pastebėjusi, kad, pavyzdžiui, ąžuolai lapus išlaiko beveik iki pavasario: „Tai reiškia, kad yra nemažai nulemtų požymių, kurie neleidžia numesti lapų kartu su kitais medžiais. Genetika lemia labai daug“.
Spygliuočiai - evoliuciškai patys seniausi. Anot M. Jodinskienės, spygliuočių elgsena rudens metu nemesti spygli, susiformavo evoliucijos eigoje - per vašku padengtus spyglius jie nepraranda vandens ir vykdo žiemos metu fotosintezę. „Spygliuočiai evoliucijos požiūriu yra patys seniausi, jie susiformavo anksčiau už lapuočius“, - atkreipė dėmesį M. Jodinskienė. Medžiai evoliucijos eigoje išvystė skirtingas išgyvenimo ir prisitaikymo strategijas. Spygliuočiai turi mažus ir tvirtus spyglius, jie yra mažo ploto bei gerai apsaugoti, padengti vaškais, turi sakų, kurie apsaugo nuo vandens praradimo, gelbsti nuo šalčio ir nuo kenkėjų. Taigi, žiemą ant mažų spyglių mažiau užsilaiko sniegas, jų nedrasko vėjas, nepuola kenkėjai, o be to žali spygliai ir žiemos metu vykdo fotosintezę.
Savo ruožtu plačialapių lapai yra santykinai ploni ir turi didelį paviršiaus plotą lyginant su mase. Jie gali fotosintetinti dideliais kiekiais, taigi lapuose sukaupia daug maisto medžiagų. Šios strategijos kaina - lapai yra patrauklūs vabzdžiams, įvairiems lapgraužiams, juos puola įvairios ligos, jie nepakelia stipraus fizinio dirginimo, be to per plačius lapus medžiai lengvai praranda vandenį, o tai didelė problema žiemos metu, kai oras sausas, o dirvos vanduo sušalęs. Be to lapai sulaiko sniegą, ir jo svoris gali medžius sulaužyti. Todėl pasirinkta strategija numesti lapus prieš žiemą ir vėl užauginti naujus pavasarį. Be to, prieš mesdami lapus medžiai dalį maisto medžiagų iš jų perkelia. „Įdomu, kad abi strategijos veikia, ir veikia gerai. Bet nuo ko priklauso, kur kokie medžiai gyvena? Panašu, kad visžaliai dominuoja šaltuose ir skurdžiuose plotuose, o plačialapiai gyvena šiltesnėse ir turtingesnėse maisto medžiagomis vietovėse”, - pasakojo Gamtos tyrimų centro specialistė. Ji atkreipė dėmesį, kad priimta manyti, kad spygliai nemetami, tačiau dauguma spygliuočių meta senus spyglius kas keli metai, pastariesiems prieš tai pagelstant. „Yra išimčių - pavyzdžiui, Maumedis, kuris numeta visus spyglius kiekvieną rudenį. Tai kelia klausimą, kodėl šis medis elgiasi lyg būtų lapuotis? Iš tiesų maumedis gali ištverti ypatingai atšiaurias sąlygas, ir tose vietose, kur netgi įprasti spygliuočiai nukenčia dėl didelio sniego kiekio ir vandens praradimo, maumedžiai save apsaugo numesdami spyglius“, - dėstė specialistė. Atkreiptinas dėmesys, kad ir lapuočiai medžiai (pavyzdžiui ąžuolas, bukas) rudenį nebegyvų lapų nemeta, jie išlieka per visą žiemą, ir nėra visai aišku, kodėl jie taip elgiasi, kas įvyko evoliucijos eigoje, kad jie rudenį negamina atskiriamosios plokštelės, kuri leistų lapams atsiskirti. „Yra kelios nuomonės, kuo jiems tai gali būti naudinga - galbūt likę susisukę lapai dalinai apsaugo pumpurus nuo šalčio, galbūt pavasarį nukritę lapai teikia papildomų maisto medžiagų medžiui“, - svarstė M. Jodinskienė.
Lapuočių išnykimas nenumatomas. Pasiteiravus, ar ateityje, dėl klimato kaitos galėtų išnykti lapuočiai, o juos pakeisti kitokios medžių lapijos formos, M. Jodinskienė teigė, kad tai numatyti ypatingai sunku. „Trumpai galima atsakyti, kad taip įvykti (kad išnyktų lapuočiai, ar juos pakeistų kitokios lapijos formos - red. past.) per artimiausius tūkstantmečius neturėtų“, - dėstė Gamtos tyrimų centro specialistė.
Faktai apie Lietuvos medžių įvairovę ir adaptacijas papildomai: spygliuočiai, arba pušūnai, priklauso plikasėklių induočių grupei, atsirado prieš daugiau kaip 300 mln metų; plačialapiai medžiai domina skirtingas ekologines nišas. Šie patys skiria lapuočius nuo spygliuočių per jų prisitaikymo strategijas žiemą, kurios lemia jų išlikimą skirtingose klimato sąlygose. Nors daugelis ąžuolų, bukų ir kitų lapuočių Lietuvoje turi skirtingus gyvavimo ciklus, jų lapų metimo ar neišmetimo laikotarpiai - atsakymai į evoliucijos ir aplinkos poveikio klausimus.
Dažnai pasitaikančios Lietuvos medžių rūšys ir trumpas jų pristatymas
Ąžuolas
Ąžuolas Lietuvoje auga dvi rūšys: Bekotis ąžuolas ir Paprastasis ąžuolas. Bekoto ąžuolo giliukai neturi kotų. Ąžuolai mėgsta saulę ir drėgną dirvą, užauga iki apie 35 m aukščio, gali gyventi iki 1000 metų. Lapų formos ir spalvos kinta rudenį - lapai pagelsta ar parausta. Žiedai kabo kuokeliniais žirginiuose. Gilių sveria apie 3 kg vienoje kilogramos. Seniausias Lietuvoje laikomas Stelmužės ąžuolas, galimai apie 1700 metų.
Beržas
Beržas Lietuvoje auga dviejose rūšyse: karpotasis ir plaukuotasis. Karpotasis beržas šakos nulinksta, plaukuotasis - auga į viršų. Beržai dažnai užima apie 20% miškų ploto, gali užaugti iki 25 m aukščio. Lapo formos ir spalvos keičiasi rudeniop; žiedai ir vaisiai - specifiniai beržo variantai. Aukščiausias beržas Lietuvoje - Prienų rajone, apie 35 m aukščio.
Gluosnis
Baltasis gluosnis yra didžiausias Lietuvoje paplitęs gluosnių šeimos medis. Gyvena paupiuose, auga iki 20-25 m aukščio ir iki 1 m kamieno skersmens. Lapai pailgi, lapai sluoksniuojami; žiedai vienalyčiai. Vaisiai - dėžutės su plaukelių kuokšteliais.
Paplitos spygliuočiai
Paprastoji eglė ir paprastoji pušis - dažniausios spygliuočių rūšys Lietuvoje. Eglė išsiskiria didelėmis kankorėžių formomis, spyglių įvairove, o šaknys ir kamienai leistų augti iki kelių šimtmečių. Eglė žydi gegužės mėnesį; kankorėžiai subrėsta lapkritį-gruodį. Aukščiausios pasaulyje eglės ir storiausios pasaulio eglės laikomos įdomiais faktais, liudijančiais biologinį įvairovės pilnatvę.
Drebulė
Drebulė randama Europoje; lapai pagelsta, o lėkštieji žiedai susitelkę į žirginius. Visiškai svarbi žiemos balsavimo elementai - drebulės garsiniai pokyčiai vėjo metu, kurie skatina lapų laikotarpį.
Šio straipsnio tikslas - atskleisti, kaip skirtingos medžių grupės prisitaiko prie metų laikų, aplinkos sąlygų ir genetinių nulemtų skirtumų. Abipusis pritaikymo efektas leidžia augalams išlikti skirtingose Lietuvos ir platesnių regionų klimato nišose, o lapų metimo procesas - natūrali adaptacija prie žiemojimo sąlygų, kai energija turi būti kaupiama ir nukreipiama į stiebo bei šaknų vystymą.