Medienos ženklas lietuvių liaudis: liaudies dainų rinkimo, skelbimo ir jų kultūrinė svarba

Liaudies dainų rinkimo ir skelbimo ištakos. Liaudies dainų svarbą tautos šviesuoliai suvokė jau XVIII a. XIX a. pradžioje Liudvikas Rėza išvedė lietuvių dainų rinkimą ir skelbimą iš ištakų šaltinio į platesnę vagą, kuriai buvo lemta nebeišsekti. 1825 m. Karaliaučiuje išleido 85 dainų rinkinį „Dainos, oder Littauische Volkslieder“. Trečiajame XIX a. dešimtmetyje vaga pakrypo iš Mažosios į Didžiąją Lietuvą. Vilniaus universiteto profesorius I. Loboika ragino studentus žemaičius rinkti liaudies dainas. S. Daukantas 1822 m. 1829 m. Vilniuje Simonas Stanevičius išleido „Dainas Žemaičių“ (30 dainų). Literatūrologas Juozas Girdzijauskas šį leidinį pavadino mažos apimties dideliu turtu. Autorius buvo girdėjęs arba užrašęs apie 150 gimtojo krašto dainų, tačiau paskelbė 30 gražiausių. Jos priklauso lietuvių tautosakos aukso fondui, yra dainuojamosios lietuvių tautosakos klasika. S. Stanevičiaus nuomone, dainos parodo „protą ir širdį žemaičių“ - jose atsiskleidžia tautos pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, jomis kalba tautos išmintis ir jausmai. Tekstas, anot leidėjo, yra dainos kūnas, melodija - jos siela. Daina be natos negyva „kaip kūnas be dūšios“. S. Stanevičius pravėrė nedidelę „dainų skrynelę“. S. S. Daukantas, 1834 m. vasarą susitaręs su Jurgiu Ambraziejumi Pabrėža, ieškojo talkininkų rinkti ir užrašinėti tautosaką. Talkininkai nenuvylė, ir surinkta bei apdorota medžiaga sugulė į 1846 m. Petrapilyje išleistą S. Daukanto knygą „Dainės žemaičių“. Autoriui labai rūpėjo, kad knyga plistų Lietuvoje. Vos išspausdinęs, iš Petrapilio atsiuntė daugiau kaip 200 egzempliorių Motiejui Valančiui į Varnius su laišku išsakytu prašymu jas platinti. Taip S. Daukanto knyga tapo skaitoma ir suskaitoma, nes ėjo iš rankų į rankas. Nuo S. Daukanto prasidėjo nepaliaujamas vyksmas iki šių dienų, kai surenkama tūkstančiai dainų. Jo darbus tęsė broliai Antanas ir Jonas Juškos (pirmasis - kaip dainų rinkėjas, antrasis - patarėjas ir leidėjas). 1880-1883 m. XX a. Pirmosios lietuvių liaudies melodijų fonogramos buvo įrašytos 1908-1932 m., jos saugomos įvairių Europos šalių archyvuose. Unikali fonografo įrašų kolekcija surinkta 1935-1941 m. Kaune. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje tebebuvo gyvos tautosakos ir tautodailės tradicijos, vyresni žmonės tebemokėjo senoviškų dainų. Visuomenei suprantant kaimuose išlikusio meno unikalumą, skubėta kaip galima daugiau jo surinkti. Muziejai, aukštosios mokyklos, kitos įstaigos kasmet surengdavo daugybę ekspedicijų. Produktyviai dirbo ir Lietuvių tautosakos archyvo darbuotojai, kasmet užrašydavę šūsnis tautosakos. Unikali 1935-1939 m. Lietuvių tautosakos archyvo fonografo įrašų kolekcija, kurioje įamžintos senosios sutartinės, įrašytos senovinės darbo, vestuvinės ir kalendorinės dainos. Ši kolekcija saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, 2001 m. pirmoji perrašyta į skaitmenines laikmenas. Patys vertingiausi kolekcijos įrašai yra ne tik išsaugoti, bet ir išleisti. 2002-2005 m. Pietryčių Lietuva nuo seno traukė tautosakos tyrinėtojus, nes čia iki pat XX a. vidurio išliko senasis valstietiškas gyvenimo būdas. Tarp miškų įsikūrusiuose kaimuose tebebuvo švenčiamos kalendorinės šventės, iškilmingai pradedami ir baigiami žemės ūkio darbai, tebesilaikoma senovinių krikštynų, vestuvių ir laidotuvių papročių. Čia geriau negu kituose Lietuvos regionuose išsilaikė kalendorinių apeigų dainos, per žiemos, pavasario ir vasaros šventes skambėjo savitos melodijos. Šiame regione išliko melodijų formulių sistema - muzikinių simbolių kalba, kuria vietos žmonės „susikalbėdavo“ tarpusavyje. Žiemos šventes sudarė beveik mėnesį iki Kalėdų trunkantis Advento laikotarpis ir nuo Kalėdų iki Trijų karalių besitęsiantis tarpušventis. Nors per Adventą Bažnyčia draudė pasilinksminimus, Pietryčių Lietuvos kaimuose buvo dainuojamos Advento dainos ir žaidžiami vestuvių tematikos žaidimai. Jais apdainuojami vedybų ketinimai, jaunikio arba nuotakos pasirinkimas. Kalėdinės dainos buvo susijusios su kaimynų lankymo papročiu - kalėdojimu. Pavasarį Pietryčių Lietuvoje imdavo skambėti sūpuoklinių dainų melodijos, kaimų jaunimas supdavosi, kad linai aukštesni augtų. Per Jurgines moterys giedodavo užsilipusios ant tvorų, kad oras greičiau atšiltų. Dar subtiliau negu kalendorinės dainos prie gamtos ritmo buvo priderintos rugiapjūtės dainos. Pasak atlikėjų, vienos melodijos rugių lauke skambėjo rytą, kitos - vidurdienį, dar kitos - vakare, saulei leidžiantis. Pietryčių Lietuvoje išliko ir archajiškų vestuvinių dainų, kuriose apdainuojamos senovėje santuoką įteisindavusios apeigos: jaunosios vedimas aplinkui stalą, vainiko nuėmimas, jaunojo šeimos apdovanojimas ir kt. Archaizmų gausa XX a. pradžioje užrašytose dainose skatina manyti, kad dainos atspindi daug ankstesnes tradicijas negu tos, kurios gyvavo ir buvo populiarios užrašant, kad užrašinėjant stengtasi „pasendinti“ tradicijas. Iš tiesų, norėdami aptikti tikrų retenybių, tautosakos rinkėjai prašydavo žmonių prisiminti ne tik tai, ką dainavo jie patys, bet ir ką mokėjo jų tėvai, seneliai, galbūt net proseneliai. Kai kurie rinkėjai „naujųjų“ dainų net nerašydavo, tik „senąsias“. Todėl XX a. XX a. pradžios Pietryčių Lietuvą galima laikyti regionu, kuriame smarkiai pasireiškė konservatyvumo tendencija, čia gyvavusią tautosaką ir liaudies muziką mažai tepaveikė Vakarų įtaka. Daug artimesni kultūriniai ryšiai šį regioną siejo su Rytų kaimynais, kurių kultūra taip pat modernėjo lėtai, pasižymėjo gajomis tautosakos tradicijomis. Slaviškos kilmės liaudies melodijų paplitimas Pietų Lietuvoje atitinka istorinę tiesą. Viduramžiais prasidėjusį ir vėliau tebevykusį slavų kultūros poveikį lietuvių kultūrai pastebi daugelis tyrinėtojų. XIII-XV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė smarkiai plėtėsi į Rytus. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuvių nuo baltarusių ir ukrainiečių neskyrė valstybinės sienos, taigi kultūriniams mainams niekas netrukdė. Iki XX a. lietuvių liaudies muzikinių dialektų raida buvo savaiminis procesas. Greta gyvavo senieji ir naujieji muzikos stiliai, iš kaimynų perimti skoliniai nuolat papildydavo lokalines tradicijas. Tačiau XX a. pirmosios pusės lietuvių muzikinės kultūros kaita nebebuvo savaiminė: tradicijų tąsą ar nutrūkimą, inovacijų įsigalėjimą ar nunykimą ėmė veikti profesionalai - etnologai ir kompozitoriai. Lietuvių profesionalioji muzika buvo kuriama sąmoningai - spaudoje vyko diskusijos, kurios melodijos lietuviškos, o kurios - ne. XX a. pradžia buvo išskirtinis laikotarpis, kai daugelį šimtmečių trukusį lietuvių liaudies muzikos regioninių bruožų formavimąsi pakeitė spartus jų nykimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių kultūrinę raidą ir lietuvių santykius su Rytų ir Vakarų kaimynais atspindintys regioniniai savitumai ėmė vis labiau niveliuotis. Laimei, šiuos etnologijai ir etnomuzikologijai svarbius duomenis pavyko užfiksuoti - fonografo voleliuose įrašyti įvairių lokalinių muzikos stilių pavyzdžiai, o fonografo plokštelių kolekcijoje įamžinti beveik visą Lietuvoje gyvavusių muzikos stilių įvairovę. 1910 m. parašytame straipsnyje „Apie muziką“ rugiapjūtės dainą „Bėkit, bareliai“ M. K. Čiurlionis pateikia kaip seniausios lietuvių liaudies melodijos pavyzdį. „Tokių melodijų yra daug, jas gerai suprasti ir jausti tegali lietuvis, ir tai išgirdęs kur laukuose, kuomet dainininkas neprašytas, nelieptas, pats sau dainuoja. Kažkoks keistas skundas, raudojimas, ilgėjimos, širdies ašaros girdėti. Apie liaudies dainų reikšmę besiformuojančiai profesionaliajai lietuvių muzikai M. K. Čiurlionis rašė: „Neužmirškime tik, kokia atsakomybė guli ant mūsų. Esame pirmi lietuvių kompozitoriai, ir ateinančios kartos mūsų veikaluose ieškos pavyzdžių. Esame tarytum mazgas tarp liaudies dainų ir lietuvių muzikos ateityje. Garsaus XX a. pradžios menininko pajaustos ir išaukštintos Pietų Lietuvos melodijos vis dėlto netapo lietuviškumo simboliu. Tarpukario Lietuvoje liaudies menas buvo laikomas viena didžiausių vertybių. Galima teigti, kad jis buvo valstybės įvaizdžio dalis. Tautinio dizaino elementas buvo ir liaudies dainos. Akademinės visuomenės diskusijose apie liaudies ir profesionalaus meno sąsajas dalyvavo ir Lietuvių tautosakos archyvo darbuotojai. Kaip rašė Jonas Balys, „tyrinėjant tautosaką, svarbu surasti būdinguosius mūsų tautos kūrybinius bruožus ir jų reiškimosi formas, atskirti, kas sava ir kas svetima, pažinti būdus, kaip visoms tautoms bendras kultūrines gėrybes lietuviai yra pasisavinę ir kokį suteikę joms pavidalą. Tarpukariu pats savičiausias lietuvių liaudies muzikos žanras - sutartinės - tapo nacionaliniu simboliu. Tai puikiai apibrėžia Kazimiero Viktoro Banaičio pasisakymas: „Sutartinės, dainuojamos sekundomis, vietomis aštrokais disonansais, tai - tikras mūsų liaudies muzikos lobis! Sakytum, lietuvės kaimo dainininkės išlaisvino, taip sakant, emancipavo disonansą senų senovėje ir šimtmečiais pralenkė Europos muzikos modernistus“. XX a. pirmosios pusės lietuviai inteligentai buvo glaudžiai susiję su savo kilmės vietomis. Daugelis ne tik mokėjo tarmiškas šnektas, bet ir tėviškėje skambėjusias liaudies dainas, buvo išsaugoję savo muzikinius dialektus. Ne visų regionų paveldas buvo integruojamas vienodai sėkmingai. Dzūkijos muzikiniu dialektu vėl susidomėta antrojoje XX a. Lietuvių liaudies muzikinių dialektų kaita, dažniausiai regioninių bruožų tirpimas, susilydymas profesionaliojoje kultūroje tęsėsi ir XX a. Dainos ir giesmės vaidmo Mažosios Lietuvos lietuvių tautinės savimonės formavimosi procese (XIX a. pab.-XX a. Mažosios Lietuvos lietuviai, patyrę tragišką germanizacijos, asimiliacijos ir nutautinimo politiką, XIX a. pabaigoje pakilo į kultūrinį tautinio atgimimo sąjūdį. Muzikologė Daiva Kšanienė pastebi, jog nedaug rastųsi tautų, kurios savo likimo sudėtingumu ir tragiškumu prilygtų Mažajai Lietuvai. Šio krašto lietuviams tautiškumo, tautinės priklausomybės ir išlikimo klausimai visais laikais buvo vieni aktualiausių. Vakarų lietuviai, atplėšti nuo savo tautos kamieno - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, - nuėjo savitą istorinį kelią, kas lėmė skirtingą jų muzikinio gyvenimo bei dvasinės kultūros plėtotę, padėjusią net sunkiausiomis germanizacijos sąlygomis išsaugoti savąją lietuvišką tapatybę. Tai leido XIX a. XIX a. XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje kilęs pasipriešinimas germanizacijai įgavo taikaus tautinio kultūrinio sąjūdžio pobūdį. Pažangi Mažosios Lietuvos lietuvių spauda ragino įvertinti savo kalbą, kultūrą, istoriją, tradicijas, folklorą. 1883 m. Tilžėje pasirodęs Didžiajai Lietuvai skirtas laikraštis „Aušra“ taip pat „lyg milžiniškas giesmininkas-dainininkas skatino garsais lietuvius veikti lietuvybei atgimstant“ (Žilevičius, 1957, p. 9). Ragainėje ir Tilžėje leidžiamas, Didžiajai Lietuvai skirtas, bet ir Mažojoje skaitomas „Varpas“ (1889-1905) taip pat daug dėmesio skyrė muzikai. Jau pirmame numeryje įdėta Varpelio (V. Kudirkos) „paduota“ keturiems balsams harmonizuota lietuvių liaudies daina „Ant kalno karklai siūbavo“. „Varpe“ išspausdintos V. Kudirkos liaudies dainų harmonizuotės (1895 m. ir 1899 m. Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio pradininkai (M. Jankus, G. Zauerveinas, J. Mikšas, Vydūnas ir kt.), suprasdami, kad muzika, daina pajėgios labiau negu kas kita veikti žmonių patriotinius jausmus, tautinę nuovoką ir savimonę, ragino nedelsiant steigti giedotojų draugijas (chorus), kuriose XX a. 1904 ir 1909 m. Vydūno išleistuose dviejuose dainų rinkiniuose sudėtos dainos subalansuotos remiantis autentiškomis lietuvių liaudies dainų melodijomis. Kai kurias liaudies melodijas užrašė pats Vydūnas, vieną atsiuntė J. Liaudies dainavimo ir giedojimo bažnyčiose tradicija buvo tas archetipinis šaltinis, iš kurio kilo lietuviškų chorų sąjūdis (XIX a. pab.-XX a. Lietuviai dainavimo patirties galėjo pasisemti vien iš savo dainavimo tradicijos. Ankstyviausiu organizuoto lietuviško giedojimo faktu yra laikomi 1860 m., kai vyskupui Motiejui Valančiui leidus, buvo lietuviškai užgiedota Žemaičių kunigų seminarijoje Varniuose, nuo 1863 m. Filosofas Arvydas Juozaitis pateikia istorinio dėsnio apibrėžimą - kultūriškai subrendusi tauta anksčiau ar vėliau pareikalauja sau politinių teisių, tai yra - valstybės. Lietuviai XIX a. pradžioje jau buvo niveliuoti ir sulyginti su žeme. Kokia buvo kaimynų nuostaba, kai nuo žemės pakilusi kelių milijonų bendruomenė prabilo savo kalba, užtraukė savas giesmes XX a. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius rašė: „Prapuolusio romantizmo epocha kviečia mus tautiškumą skleisti kiek kitaip - visų pirmiausia per individualų sąmoningumą. <…> Dainų bendruomeninis giedojimas būtų kaip to darbo viršūnė. <…> Ir Dainų šventė būtų jau ne idėja, o Pergalė“. G. Regimantas Gudelis pabrėžia: „<…> mums reikia ne tik dainuoti ir švęsti, bet ir įvardyti tokių veiksmų simbolines prasmes, jų reikšmę tautos egzistencijai. Jau 1905 m. Jono Vileišio leidžiamos „Vilniaus žinios“ paskelbė, kad laikas rengti Dainų šventes. Liaudies dainoje slypi tautos patirtis ir atmintis, galia. Lietuviai 1918 m. pasiekė naujos valstybės pergalę. 1940 m. Lietuvoje prasidėjus represijoms, tremtims ir kalinimams, atrodė, kad lietuviai liausis dainavę. Bet pokaryje užaugusi ir subrendusi karta nesiliovė dainavusi. Daina padėjo gyventi ir išgyventi. Įsigalėjus komunizmui, pasitarnavo net Lenino šūkis „Menas priklauso liaudžiai“, - vadinasi, galima tęsti Dainų šventes, pavadinus jas liaudies šventėmis. Palaipsniui, nepaisant komunizmo retežių, bendruomenės dainavimas išliko ir vėl ugdė tautą. Tarybų Lietuvos liaudis uždainavo 1946 m. Dainų šventėje. 1964 m. 1980 m. „geležinėje uždangoje“ radosi plyšys - Dainų šventėje pasirodė lietuvių iš JAV kolektyvas. Senoji karta traukė iš atminties primirštas dainas, skleidė jas jaunimui. 1924 m. Svetimo komunizmo sąlygomis vykusios Dainų šventės padėjo lietuviškai tapatybei išlikti, sustiprėti. Dainų šventės iš pagrindų griovė Kremliaus ideologiją, siekiančią niveliuoti tapatybę, kurti rusiškai kalbančią „sovietinės liaudies“ masę. Dainų šventes įregistravus į UNESCO konvenciją, buvo paruoštas ir paskelbtas Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatymas. A. Juozaitis pabrėžia, jog dainose skamba ir kalba visas pasaulis, kuriame tauta gyvena. Jeigu daina nutyla, - nutyla ir tautos pasaulis. Filosofas išreiškia nerimą, kad anglų kalba ir „Eurovizija“ gožia tapatybės jausmus. Tautinio ugdymo temas nagrinėjusi kultūrologė, muzikos kritikė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė valstybių kultūrinį tapatumą įvardija vienu svarbiausių, siekiant priešintis globalizacijos procesams, vienmatei piliečių ir struktūrų veikimo logikai. Tautinį tapatvumą galime suvokti pagal tam tikrą kultūrinį požymį. Tautiniu tapatumu mąstymas tampa tik tuomet, kai žmogus juos suvokia, įsileidžia į savo sielą kaip ypatingą intonaciją, ritmiką, estetinę pagavą. Tautinis tapatumas visuomenės meninėje kultūroroje įprasminamas per svarbiausius tautinės savimonės sandus - simbolius, kalbą, istorinę atmintį, etninius papročius, tradicijas, raiškos semantiką. Nematerialaus kultūros paveldo specialistė, etnomuzikologė Loreta Sungailienė tiki, kad šiuolaikin...

Regioniniai variantai ir dainų žanrai

Literatūroje ir tyrinėjimuose pabrėžiama, kad Lietuvoje dainos skirstomos į žanrus, o vienas skirstymo modelis įžvelgia įvairias funkcijas: vestuvės, krikštynos, kalendorinės šventės, darbai, vaišės, šokiai, kariniai įtempti laikai. Dainos gali būti vienbalsės, dvibalsės ar tribalsės, o sutartinės - polifoninės. Sutartinės - tai taikaus žemdirbių darbo poezija, kurioje vyrauja giedras pasaulėvaizdis ir ypatingas baltų liaudies tradicijų skambesys. Jos dažnai atliekamos ratu, su judesiais, ir vyrai jas grodavo pučiamaisiais instrumentais. UNESCO įtraukė lietuvių sutartines į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą. Dainų žanrų klasifikacijos rodo, kaip platus ir įvairus buvo lietuvių dainų pasaulis: nuo meilės, šeimos, gamtos, humoristinių iki didaktinių ir kariniai/istoriniai kūriniai. Skirtingos regioninės kilmės įtakos išliko ypatingos: Pietryčių Lietuvoje - Advento ir kalendorinių švenčių dainos, rugiapjūtės, Jurginių dainos; Žemaitijoje - baladės ir vertinimo reikalavimai, o Dzūkijoje - unikaliai išsilaikė dialektinės formos. Vakarų Lietuvoje išliko pentuojantys dainų stiliai su kitokiu melodiniu fonu. Tai rodo regioninių savitumų įvairovę ir jų išlikimo istoriją.

Dainų vaidmuo tautinei savimonei

XX a. pradžioje lietuvių profesionalioji muzika tapo sąmoningai kurta: buvo diskutuojama, kurios melodijos yra lietuviškos. Dainoms buvo suteikiamas simbolinis tautos identiteto vaidmuo: sutartinės tapo nacionaliniu simboliu, o dainos ir giesmės - kultūrinio identiteto įrankiais. Dainos skleidė tautinę nuovoką, skaitėsi kaip Lietuvos kultūros ir kalbos puoselėjimo dalis. Balys Sruoga pastebėjo, kad lietuvių dainos turėjo išlikti su homogene kultūrine kalba, o Balio Sruogos teigimas rodo, jog lietuvių psichologijoje egzistavo stipri poetinė tradicija. XX a. pradžioje gyventi dainų tradicijai liko nemažai įtakos iš išlikusių regionų: palankiai reagavo į Lietuvių tautosakos archyvas, jis skatino dainų įvairovę. Dainos išliko įsišaknijusios kultūroje ir skaitėsi kaip tautos dangaus pažadas. UNESCO ir vėliau įregistruotos Dainų šventės tapo svarbia lietuvių kultūros simbioze su valstybės tapatybe, o dainos įgyvendino tautinį dizainą ir simbolinę kalbą viso krašto kontekste.

Techninė galerija

Apie regionus rodo, kad XX a. pradžioje tautosakininkai rinko ne tik dainas, bet ir dainų kūrimo tradicijas, kurios ypač gerai suklestėjo Pietryčių Lietuvoje, o žemaičių regionas atspindėjo konservatyvų požiūrį į lietuviškąją tapatybę ir kultūrą. XV-XIII a. Didžioji Kunigaikštystė plėtėsi į Rytus, o kultūriniai mainai tarp rytų ir vakarų skatino slavų kultūros įtaką lietuvių tradicijoms. Pagrindiniai dainų požymiai - simbolių gausa, gamtos motyvai, raidos dinamikos ir skirtingi požiūriai į vestuves, kalendorines šventes ir darbo dainas - buvo išlaikyti per šimtmečius įrašant ir skaitant, net kai modernumas ėmė keisti tradicijų trajektoriją. Dainų puoselėtojai siekė, kad šios tradicijos liktų gyvos, o jų skleidimas skatintų tautinę nuovoką ir kultūrinį pasididžiavimą.

tags: #medienos #zenklas #lietuviu #liaudis