Su iš turo “ Kelyje” grįžusiais Mantu (elektrinė ir akustinė gitaros), Narimantu (būgnai) ir Gabriele (pritariantis vokalas, reikalai) susitikome knygyne “Mint Vinetu” išgerti puodelio kakavos ir pakalbėti apie jų naująjį albumą “Venera“ ir kitus “garbanotus” dalykus.
Pokalbio pradžioje Mantas pristatė Narimantą kaip šviežią grupės narį ir atskleidė, jog “Venera” nėra jų pirmasis albumas - anksčiau mėgdavo išleisti kokį ambient muzikos rinkinį, bet tai dar viena ir visiškai kita istorija.
„Every night on stage it was living, totally living“ - Jimmy Page žodžius prisiminė Mantas. Jeigu atvirai, labai panašu į tikrąjį Garbanoto Bosisto gyvenimą. „Ir jauti, laikas visiškai kitaip eina, tikiuosi ir žmonėms, kurie klauso, laikas eina kitaip. Įsijautimas į tai, ką darai, gal net daugiau įtakos turi negu pati muzika. Tik nėra kur grot. Nėra žmonių tiek, Lietuva tuščia. Iš kitos pusės labai gera, pavyzdžiui, yra daug pievų“ - randa išeitį Mantas.
Albumas "Venera": Meilės deivė ir skraidantys miestai
Išleidome albumą, pavadinimu “Venera“. Prieš pat Naujus, kad žmonės galėtų dainuoti Naujųjų metų proga. O kodėl ne Kalėdų? Kaip tik Kalėdų. Taip ir sau dovaną pasidarėm. Norėjau, kad viskas būtų apgalvota. Bet įdomu, kad pirma padarai, paskui sugalvoji. Gaunasi taip dažnai. Stengėmės, tas albumėlis trumpas, mažas, gal nepasisekė visko įdėti, kiek norėjosi, čia kaip tie mėlyni vikipediniai žodžiai.
O kodėl Venera? Žvengėm, čia kaip venerinės ligos, kitas albumas “Marsas” tada turėtų būti. Nesugalvojom, kodėl taip vadinsis. Šarūnas klasikinės dailės mėgėjas. Uždėjo paveikslėlį ir parašė “Venera“, mes galvojom galvojom pavadinimą ir nieko neišėjo geriau sugalvot, todėl sugalvojom kodėl. Nes tai yra meilės deivė, ant viršelio pavaizduotas “Afroditės gimimas”, kaip ji gimsta iš jūros. Tai pagalvojom, kad kažkokia jūra visą laiką yra aplinkui mus ir po truputėlį iš jos kažkas susidėlioja ir pavyksta. Džiaugiamės tuo ir stengiamės viską daryti iš meilės tam, ką darom.
Kas buvo mūsų koncerte, tai žino. Šarūnas visada sako, kad mūsų dainos, kaip ir visos dainos, yra apie meilę. Būtų sunku groti iš pykčio. Ne, yra daug, kurie groja. Bet turbūt iš meilės pykčiui. Jei grotum iš pykčio kaskart sulaužytum lazdeles.
MEILĖ. Meilė sudėtingas dalykas dėl to, nes jis yra labai sudėtinis. Vieną gali sakyti apie tarpusavio santykius, santykius su skirtingais žmonėm: vieni draugai, sugyventiniai, tėvai, giminės…Paskui darbas, paskui dalykas, kuris sklando ore (Mantas). Chemija… (Narimantas). Šiaip džiaugsmas ir toks reikalas, kai norisi viską daryt dėl kažko. Mūsų grupės viduje vyksta chemija ir meilė (Narimantas).
Pačioj Veneroj neįmanoma gyventi. Ji yra pati ryškiausia dangaus žvaigždė, kuri pasirodo tik prieš pat aušrą, arba iš karto po saulės nusileidimo, kai tamsa yra pati tirščiausia. Iš toli ji yra šviesos nešėja, bet pati yra dyka, dykumos praktiškai visur, net nėra labai daug kalnų, kraterių, palyginus plokščia, susidaro iš visokiausių uolų. Galbūt ten buvo vandenynai, bet dabar jų nėra, tikriausiai vanduo išgaravo. Aplink ją skrieja sieros rūgšties debesys ir dėl to slepia jos paviršių. Todėl Venera atrodo tokia dreamy, apvilkta debesimis. Atmosferos slėgis ir karštis yra per didelis, tad jeigu žmonės norėtų ten gyventi, turėtų statytis skraidančius miestus 50 km nuo jos paviršiaus. Čia man ir yra meilė. Viskas apie meilę. Informacija. Pagalvok, kiek yra dainų, kas ją idealizuoja, nes žiūri iš šono. O iš tikrųjų kaip viskas būna, kai paskui gyveni, pradedi pyktis, ir ganėtinai dyka viskas atrodo, bet…tada turi pradėt statyt skraidančius miestus.
Kūrybos procesas ir grupės dinamika
Grupė nėra tik muzika ir koncertai. Paskui prasideda viskas. Vieni kitų auklėjimas. Pavyzdžiui reikia atsakomybės, kurios aš (Mantas) ir Augis mažai turime, tai Naris yra šio klausimo dirigentas. Ir taip visi išsiskirstom savo partitūras. Ne tik muzikine prasme.
Neseniai buvo toks įvykis, grojom gabalą ir nebuvo to jausmo, nesugrojam gerai. Tada aš groju kitą ir nusibodo grot vidury grojimo. Supranti, kad nebegali grot, nes galvoji apie kažką kitą. Žiūriu Naris su Augiu įsijautę kapoja, nubėgau prie jų ir sakau - aš atbėgau pasisemt. Dingo nuobodulys, iš karto įsijaučiau. Paskui po koncerto Augis sako: “ Ką tu ten pasisemt?“ (juokiasi). Pagalvojau - ne veltui.
Labai lengva būtų susipykti ir ieškoti kažko naujo. Kaip šeima, bet žiauriai daug reikia pastangų prisitaikyti. Prasikeiki, susipyksti, paskui vėl susitaikai.
Kalbant apie grupę svarbiau yra laikas praleistas kartu, nei grojimas kartu. Susigyvenimas irgi yra svarbu. Visi atskirai gali išmokti groti, bet jie kartu yra dar kažkas daugiau, ta emocija, kuri būna. Šiaip kas dieną bendrauti, daryti valgyti, kelionės.
Ateina Šarūnas pagroja, tada Mantas prigroja, tada Augis užsigroja. Apsilipdo. Kažkas atneša mažą dalelę, tada niekas nesigauna, pamirštam. Tada atsimenam ir pagrojam kitaip (Narimantas).
Muzikos klausymas, tai medžiagos rinkimas. Pavyzdžiui, kai darai koliažą reikia laikraščių ir žurnalų, bet tai dar nėra pats koliažas. Kaip ir muzika, klausai, renki visokias spalvotas detales, pačiam jau sunku būtų kažką sukurti, tu tik dėlioji viską, ką girdėjai. Dar labai svarbu yra patirtis.
Mane skatina kurti tai, jog viskas aplinkui yra labai gražu. Ta nuostaba pasauliui, apskritai, žavėjimasis viskuo aplinkui. Tai yra pagrindinis variklis. Pagalvoji - buvai keliuose litruose vandens pas mamą ir tau tai buvo visa aplinka, ten irgi matyt buvo daug nuostabos, bet tada, įsivaizduok, iš tokios mažos aplinkos, tave išmeta į tokį reikalą, kurio negali aprėpti per visą gyvenimą. Kiekvieno kvadratinio metro pasaulyje neištirsi, todėl viskas yra tos patirtys, kurios ir varo tave į priekį. Tu tada vertini savo patirtis, tu mąstai apie jas, stengiesi pajusti. Kartais gali prasėdėti kur nors ir suprasti, jog neįsisąmoninai savo savijautos, tiesiog pragyvenai. Paprasčiausi dalykai kaip šiluma, šaltis…juos jauti visą laiką, bet tą duotuoju momentu reikia suvokti, kitaip jie praplaukia ir viskas. Iš patirčių labai daug kas dėliojasi. Visa tai man atrodo ir yra esminis dalykas. Tu gauni medžiagą iš garsų, aplinkos, paskui pagal savo patirtį juos klijuoji.
Mane kurti skatina Mantas. Aš tau nuotrauką įrėminsiu. Kas yra kūrybos griovėjas? Nenuoširdumas, sunku pasakyt, kada darai ne nuoširdiai, bet ta prasme, kai tu darai ne dėl to, kad norėtum daryti, o tik dėl pinigų, dėl to, kad pasišaipytum. Ne kartą esame nusvilę. Dingsta malonumas. Sąžinė.
Lietuvos kultūrinis peizažas ir ateities vizijos
Lietuvoj yra žiauriai gerai. Aišku, yra sunku daugybė dalykų, bet tik dėl to gali būti kažkas naujo ir gero. Visada sakiau, kad Baltijos kraštai bus visatos centras, tikrai tikrai. Šiaip stebiu geopolitinę situaciją (juokiasi). Pažiūrėk, Paryžius buvo kultūros centras, Londonas, o dabar kas? Man atrodo, kad Berlynas visiška Europos kultūros sostinė. Matai, slenkasi į Rytus. Nes Rytuose buvo daug sunkumų anksčiau, o Vakaruose lengviau, nebent ten pasidarys vėl labai sunku ir mes išpindėsim, nelabai tikiu, ir vėl viskas atgal. Visada daug skaičiau kūrėjų biografijų, istorijų, ir suvoki, kad tik iš sunkumų viskas ir gimsta. Jeigu žmogui nieko nereikia, tai kam jam kurti. O kai jam reikia, pavyzdžiui valgyti, jis yra nepasitenkinimo būsenoje. Pasitenkinimas yra bjaurus reikalas.
"Vikipedija”, dievinu ją. Tie mėlyni žodžiai - juos gali paspausti ir informacija iššoka. Skaitai skaitai ir tinklas atsiveria. Asociacijos egzistuoja nuo seno.
Uždėsi paveikslą (apie albumo viršelį), paskui suvoki - tai meilė. Įsivaizduok. Žinai Veneros ženklą? Yra rutuliukas su kryžiuku - moters ženklas. Kodėl? Nes tai veidrodėlio simbolis. O kodėl veidrodėlio simbolis? Nes alchemijoj šitas ženklas žymi varį, o iš vario buvo gaminami pirmieji žmonijos veidrodžiai. Ir viskas šitaip susiję. Atrodo mūsų albumas visai gerai atsakys į klausimą, kas yra meilė. Nes viskas, kas yra techninė informacija apie Venerą, turbūt tinka meilei apskritai.
Filmas apie Naująją Akmenę laikytinas vienu pirmųjų lietuviškų bandymų vaduotis iš ligtolinės sovietinės dokumentikos stereotipų. „Senis ir žemė“ - pirmas žymaus lietuvių kino dokumentalisto Roberto Verbos sukurtas filmas, ženklinantis ir lietuvių „poetinės dokumentikos“ pradžią. Savo filmo herojumi pasirinkęs kaimo šviesuolį Anuprą Trimonį, R. Verba palengva kuria su gimtąja žeme susijusio senolio portretą, kartu į ekraną sugrąžindamas patriarchališką lietuviško kaimo pasaulėjautą.
Almanto Grikevičiaus pasirinkta vaizdų ir garsų sintezė leidžia laikui eiti per miestą, sustingti, atsigręžti į praeitį ir vėl sugrįžti į dabartį. Per simbolines asociacijas ir montažu kuriamas metaforas atskleidžiami svarbiausi Lietuvos istorijos valstybingumo tarpsniai ir tapatumo, grįsto istoriniu valstybingumu, ilgesys.
Audriaus Stonio „Neregių žemė“ ženklina naujos pripažintos lietuvių dokumentinio kino kūrėjų kartos susiformavimą. Tai pirmas ir vienintelis lietuvių dokumentinis filmas, 1992 m. tapęs geriausiu dokumentiniu kino kūriniu Europoje ir pelnęs Europos kino akademijos apdovanojimą - „Feliksą“. Filmas „Neregių žemė“ laikomas lietuvių poetinės dokumentikos, vyravusios sovietmečiu, tęsėju. Jame pasakojama apie pojūčių, garsų, prisilietimų kupiną aklųjų pasaulį.
Savotiška realybės interpretacija tapusiame filme Mantas šildosi šlovės spinduliuose kartu su scenos partnere Monika, kurią vaidina dainininkė Monika Pundziūtė. Duetą „Capital M“ dievina tūkstantinės gerbėjų minios, juos ant rankų nešioja muzikos kritikai, atrodo, viskas sekasi geriau negu būtų galima pasvajoti. Vis dėlto staiga vienas iš Lietuvos publikai jau girdėto hito „Žemė plokščia“ atlikėjų, Mantas nutaria pradėti solinę karjerą. Ir jis pradeda ją sukurdamas dainą apie… šaltibarščius. Simboliška, kad klausytojams daina pristatoma kaip tik tuo metu, kai Lietuvą apėmusi šalta žiema. Tačiau už lango spaudžiant speigui, iš ekrano dvelkia vasariška šiluma - M.Stonkaus vaidinamas personažas tikrai nešąla repuodamas pusnuogis didelėje šiltnamį primenančioje palapinėje, pilnoje augalų.
„Šaltekų“ vaizdo klipe Mantas maudosi šaltibarščių vonioje, kurioje - daugiau nei 150 litrų lietuvių taip mėgstamo gaivaus patiekalo. Jį klipo filmavimo metu dėl aktoriaus komforto teko šildyti, nes, pasirodo, šaltibarščius atvėsintus malonu tik valgyti, bet ne juose maudytis. Negana to, filme Mantas, demonstruodamas visišką atsidavimą idėjai, dėl klipo šaltibarščių spalva nusidažė ir plaukus.
„Tai aišku, kad šaltekai yra mano mėgstamiausia sriuba. Jie bus visiškas šių metų trendas. Ir kitų. Ir dar kitų. Praktiškai, jie niekada neišeis iš mados. Tai - garantuota sėkmė. Manau, šaltibarščių spalva net turėtų papildyti Lietuvos vėliavą. O himnas jiems jau yra, ir jį parašė ne kas kitas, o aš“, - apie singlo gimimą lėmusias priežastis atviravo filmo herojus Mantas. Dar daugiau jo istorijos vingių ir kelionės link žvaigždžių kalnelių - jau vasario 2 d. kino teatruose pasirodysiančiame filme „Aš Žvaigždė“.
