„Jeigu mes eitume gilyn į Žemę, tai matytume, kad Žemė viduje švyti tarsi elektros lemputė, nes ten yra taip karšta! Tiktai labai mažas sluoksnelis paviršiuje yra tamsus“, - sako VU geologas prof. Andrejus Spiridonovas.
Tektoninių plokščių riba eina per patį Islandijos vidurį, todėl ten yra virš 100 ugnikalnių ir dažnai dreba Žemė. „Šio lūžio gylys yra nuo kelių iki dvidešimties kilometrų, tai nėra vien tik paviršinis bruožas, bet labai gili geologinė struktūra“, - sako prof. A.Spiridonovas, stovėdamas plokščių lūžio vietoje.
Lietuvoje kadaise, prieš kelis milijardus metų, taip pat vyko aktyvus vulkanizmas. Tai, pasak prof., įrodyti galima paėmus mėginius iš po mūsų kojomis esančių uolienų: „Galima surasti uolienų, kurios pagal savo tekstūras faktiškai yra analogiškos kaip dabartinio sprogstamojo vulkanizmo sukuriamos tekstūros”.
Laida „Mokslo sriuba“ - tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva, kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu.
Kaip formuojasi ugnikalniai ir jų išsiveržimai
Tipiškas ugnikalnis paprastai yra kūgiška kalva, kalnas su piltuvo pavidalo dauba viršūnėje - krateriu. Kalvos viduriu iš žemės gelmių, iš ugnikalnio židinio eina stemplė, apačioje yra magmos židinys. Kai magmos židinyje susidaro didelis slėgis, magmos ir klampios uolienos mišinys, vadinamas lava, pakyla stemple aukštyn, ir ugnikalnis išsiveržia. Jei lava būna labai klampi, ji gali sustingti ir užkimšti stemplę. Tada slėgis didėja, kol galiausiai sprogdina tą kamštį ir išmeta aukštai į viršų uolienų luitus, vadinamąsias vulkanines bombas.
Pagal aktyvumą ugnikalniai skirstomi į veikiančius, užgesusiuosius, nurimusiuosius (laikinai). Jei ugnikalnis išsiveržia dažnai, sakoma, kad jis veikiantis. Jeigu ilgai nebuvo išsiveržęs, jis yra nurimęs. Jei ugnikalnis nerodo jokių aktyvumo žymių, yra užgesęs. Pavyzdžiui, Heimaėjaus salos (prie Islandijos) ugnikalnis 1973 metais netikėtai išsiveržė ir sugriovė 300 pastatų. Buvo manoma, kad jis yra užgesęs, nes daugiau kaip 5000 metų nebuvo išsiveržęs.
Yra ugnikalnių kurie veikia nuolat. Tokių ugnikalnių išsiveržimai vyksta gana ramiai ir nesukelia nelaimių. Jų viršūnėse nuolat kyla “dūmų” debesys. “Dūmai” iš tiesų yra ne kas kita, kaip uolienų dulkės ir net gabalai. Bet daugelis ugnikalnių veikia tik protarpiais. Po išsiveržimo jie nurimsta, tarsi ilsisi po audringo veikimo. Šis ramybės laikotarpis kartais esti toks ilgas, jog ne tik šlaituose, bet ir pačiame krateryje užauga didelių medžių.
Kai ugnikalnis tarsi pabunda iš miego, sena sustingusi lava sprogsta, su baisiu trenksmu ir jėga lekia į viršų. Per atsivėrusią angą veržiasi vandens garų, dujų ir pelenų stulpas kuris besiplėsdamas dažnai uždengia saulės šviesą. Iš kalno lekia didesni ir mažesni akmenys ir galų gale išsiveržia pelenų, purvo bei lavos srautai.
Daugelis kalvų ir kalnų - tai seni ugnikalniai. Pompėja buvo romėnų miestas Italijoje, netoli Neapolio. Kai 79 metais po Kristaus išsiveržė greta esantis Vezuvijus, miestą užklojo storas vulkaninių pelenų sluoksnis, uždusindamas tūkstančius jo gyventojų. Bet ši pelenų danga gerai išsaugojo Pompėją ilgus šimtmečius. Dabar ji atkasta.
Ugnikalnių tipai ir jų kilmė
Ugnikalnio forma iš dalies priklauso nuo medžiagos, kurią jis išmeta. Po ugnikalnio išsiveržimo vėstanti lava sustingsta ir sudaro kietą sluoksnį. Ten, kur susiduria Žemės tektoninės plokštės, magma būna tiršta ir išsiveržia su sprogimu; atvėsusi lava suformuoja aukštus kūgio formos kalnus, tokius kaip Fudzijama Japonijoje. Taip susidaro kūgiškieji ugnikalniai. Po kiekvieno išsiveržimo lavą užkloja pelenai, ir susidaro besikaitaliojantys pelenų ir lavos sluoksniai.
Skydiškieji ugnikalniai, kaip Mauna Loja Havajuose, susidaro ten, kur taki lava, ištekėjusi iš tolstančių plokščių tarpo, pasklinda į platų kupolo formos kalną. Povandeniniai ugnikalniai. Daug ugnikalnių yra jūros dugne - ten, kur plokštės skečiasi ir nuolat išleidžia magmos burbulus. Kai kurie iš jų pasiekia tokį aukštį, kad iškyla iš vandens kaip naujos salos. Yra žinoma apie 70 ugnikalnių, veikiančių po vandeniu. Jiems išsiveržus kartais susidaro salos, kurios per pakartotinius išsiveržimus gali vėl išnykti.
Islandija yra vulkaninė sala. Po kiekvieno ugnikalnio išsiveržimo ji vis labiau plečiasi. Kai kurie Ramiojo vandenyno ugnikalniai būna toli nuo plokščių pakraščių virš giliai Žemėje esančių karštųjų taškų. Geizeriai paplitę aktyvaus vulkanizmo rajonuose. Yra reguliarūs geizeriai (trykšta lygiais laiko tarpais) ir nereguliarūs (veikia nepastoviai).
Geografinės vietos, kur susideda ugnikalnių virtinės
Beveik visi ugnikalniai pasitaiko ten, kur susitinka Žemės paviršiaus plokštės, ypač žiede aplink Ramųjį vandenyną, vadinamajame „Ugnies žiede“.
Patys įspūdingiausi ugnikalniai būna litosferos plokščių susidūrimo vietose. Daugiausia jų yra Amerikoje, Japonijoje, Kamčiatkos pusiasalyje, Islandijoje. Čia uolienos susidūrimo metu nustumiamos gilyn po žeme.
Kaip susidaro ugnikalniai?
tags: #kuriose #ploksciu #vietose #susidaro #ugnikalniai