Yra net keletas liturginių indų, nenaudojamų per šv. Mišias, tačiau reikalingų garbinant Švenčiausiąjį Sakramentą. Pirmiausia pažvelkime į indus, kurių prireikia per adoraciją. Monstrancija atsirado tais laikais, kai bažnytinėje bendruomenėje vyko diskusijos apie realų Kristaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente. Iki tol tikintieji pamatydavo Eucharistiją šv. Mišių metu per pakylėjimą ir priimdami šv. Komuniją. Bažnyčia, kovodama su klaidatikystėmis, įsivedė Švenčiausiojo Sakramento garbinimo pamaldas, išstatymą, procesijas, laiminimą juo. Monstrancijos forma dažnai primena saulę, simbolizuojančią patį Dievą, apšviečiantį mūsų kasdienybę ir suteikiantį gyvenimui prasmės.
Monstrancijos viršuje yra apvali stiklinė ar iš krištolo pagaminta dėžutė, skirta konsekruotai Ostijai įdėti. Ostija tvirtinama lunulėje (lot. lunula - mėnulis), susidedančioje iš dviejų pusmėnulių, laikančių Ostiją monstrancijos dėžutėje. Lunulė visada sidabruojama arba auksuojama. Ostijai įdėti skirta dėžutė montuojama ant pėdos. Ši dėžutė gali būti dabinta įvairiausiomis formomis, saulės spinduliais, bokšto forma, šventųjų atvaizdais, brangakmeniais, gotikiniu ar moderniu stiliumi. Priklauso nuo menininko išmonės, tačiau niekada neužmirštant esminių elementų. Monstrancija gaminama iš tokių pat medžiagų kaip ir šv. Mišių taurė ir komuninė. Kunigas ostiją adoracijai gali konsekruoti prieš tai aukodamas Mišias, tačiau ten, kur adoruojama dažniau, reikia dar vieno liturginio indo, skirto didžiajajai konsekruotai Ostijai saugoti tabernakulyje.
Kustodija (lot. custodire - saugoti) yra liturginis indas, skirtas Švenčiausiajam Sakramentui saugoti adoracijai pasibaigus. Dažniausiai monstrancijos gaminamos kartu su kustodija, kad lunulė galėtų būti stabiliai pritvirtinta ir viename, ir kitame inde. Kustodiją sudaro kojelė ir ant jos pritvirtinta dėžutė, viršuje padabinta kryželiu. Dar vienas svarbus indas reikalingas ligonių pastoracijai, kad sunkiai sergantys žmonės susitikti su Dievu. Jis vadinamas viatikine. Tai apvalus į delną telpantis indelis, kuriame Švenčiausiasis Sakramentas nešamas ligoniams. Paprastai tai būna paauksuota apvali dėžutė, ant kurios dangtelio išgraviruotas kryželis arba duonos ir vyno simboliai, šv. Mišių taurės atvaizdas ir pan. Svarbu, kad vos pažvelgus į šį indelį visiems būtų aišku, kas jame yra, ir kad jį puošiantis simbolis padėtų palaikyti maldos dvasią.
Kun. dr. agenda (lenk. agenda, iš lot. agendum - tai, kur turi būti padaryta) - katalikų liturginė knyga, nustatanti sakramentų ir sakramentalijų teikimo bei procesijų rengimo tvarką ir maldų formules. Sinonimai: manualas, obsekvialas, pastoralas, ritualas, sacerdotalas. Alba (lenk. alba, iš lot. albus - baltas) - 1. Krikščionybės pradžioje (II-VI a.) ir viduramžiais krikščionių katechumenų - suaugusiųjų, kurie rengiasi krikštui, ilgas baltas lininis drabužis, gaunamas per krikštą Didįjį ketvirtadienį ir nešiojamas iki Atvelykio. 2. Katalikų dvasininkų apatinis liturginis drabužis, kilęs iš romėnų tunikos: ilgas (iki žemės), platus, baltas, lygios medžiagos drabužis, dėvimas po arnotu, dalmatika arba kapa.
aliejai: šventieji aliejai (lot. olea sacra) - katalikų liturgijoje vartojami teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Ligonių patepimo sakramentus bei atliekant kitas apeigas. Yra trejopi: 1) chrizma; 2) katechumenų; 3) ligonių patepimo. Chrizma, arba krikšto aliejus (kvapnus balzamo ir alyvmedžių aliejų mišinys, vartotas nuo III a.), vartojamas krikštui, sutvirtinimui, vyskupo konsekravimui, bažnyčios, altoriaus, taurės, patenos konsekravimui. Katechumenų aliejus (alyvų) - kunigų šventimams, suaugusiųjų krikštui. Ligoniu patepimo aliejus - ligoniams bei šventinant varpus. Aliejinė - trys apvalios dėžutės šventiesiems aliejams laikyti.
Liturginiai indai ir jų paskirtis
altarija (iš lot. altare - altorius) - katalikų bažnytinė beneficija, kurią sudaro vienas iš altorių. Jį aptarnaujantis kunigas - altaristas neturi jokių sielovadinių įpareigojimų, išskyrus šv. Mišių aukojimą prie šio altoriaus pagal altarijos steigėjo - fundatoriaus valią. altorėlis: procesinis altorėlis (lot. feretrum - neštuvai) - katalikų apeigose nešamas per procesijas; dvipusis religinis paveikslas puošniais rėmais ir su staliuku (feretronu) arba religinė statula, įtaisyta į neštuvus. amiktas (lot. amictus) - viršutinis drabužis, apsiaustas, skraistė, antpetė, humerolas - katalikų dvasininkų liturginė kaklaskarė: balta lininė stačiakampė skarelė, kuria apgaubiami pečiai ir kaklas iš priekio velkantis albą, kad nesimatytų kasdieninių drabužių. Užrišama raišteliais, prisiūtais prie dvijų amikto kampų. ampulė - liturginis indas siauru kakleliu, storu, apvaliu, cilindriniu arba briaunotu pilveliu, viena ar dviem ašelėmis, neretai su dangteliu. Per šv. Mišias vartojamos dvi: viena vynui, kita vandeniui. Daromos iš metalo, stiklo, krištolo; metalinės paprastai ženklinamos raidėmis: vyno ampulė - V (lot. vinu), vandens - A (lot. aqua).
epistola (gr. epistola - laiškas, raštas) - Katalikų Bažnyčios liturgijoje skaitiniai, dažniausiai ištraukos iš apaštalų laiškų, kartais ir iš kitų Senojo ir Naujojo Testamento knygų, skaitomi per Mišias prieš Evangeliją. Epistolos pusė - žiūrint į altorių, dešinioji bažnyčios pusė. Evangelijos pusė - žiūrint į altorių, kairioji bažnyčios pusė. komunija (lot. communio - bendravimas), šv. Eucharistija (gr. eucharistia - dėkojimas) - katalikų liturgijoje vienas iš 7 sakramentų, kuriuo duonos ir vyno pavidalu priimamas Kristaus kūnas ir kraujas. Kaip Švč. Sakramentas įtvirtintas 1438 m. Florencijos ir 1545 m. Tridento bažnytinių susirinkimų. Ligoniams nešama į namus komunija vadinama viatika (lot. komunikantas - katalikams per Komuniją dalijamas paplotėlis. komuninė (lenk. puszka, lot. pixis) - katalikų liturginis auksuotas ar sidabrinis indas, kur laikomi konsekruoti komunikantai, dalijami tikintiesiems per Komuniją. Komuninė, skirta nešti komunijai pas ligonius, vadinama viatikine. (Istoriniai sinonimai - lot. arca, capsa, columba, persiterion, conditorium, cophinus, custodia eucharistiale, hostiaria, margarita, repositorium, suspensio, tabernaculum, turris, vas; Renesanso laikais - ciborium.) Komuninės nuo seno buvo dengiamos baltu veliumu su skyle viršuje kryželiui.
Indultas (lot. indulgere - iš malonės leisti) - popiežiaus suteikiama vyskupams, o per juos - kitiems dvasininkams teisė daryti ką nors daugiau negu bendroji Bažnyčios teisė leidžia. Paprastai yra teikiamas tam tikram laikotarpiui arba tam tikram atvejų skaičiui. Kasdieninėje kalboje indultu paprastai vadinamas bažnytinis leidimas tuoktis be užsakų. intersticija (lot. interstitium - sustojimas, sustingimas) - laiko tarpai tarp atskirų šventimų į kunigus. juosta - katalikų dvasininko liturginių drabužių dalis: siaura balto audinio virvelė, skirta albai per strėnas sujuosti; primena Skaistybės simbolį. kamža (lenk. komża, iš lot. camisia - marškiniai) - katalikų dvasininkų liturginis drabužis, panašus į albą, baltas, laisvas, siekiantis tik kelius; rankovės ilgos, plačios, apačia ir rankovės apsiūtos nėriniais. Dėvima nuo XIV a. Dabartinis pavidalas - iš XVI a. Kamžos atmaina yra rochetas. kanoninės valandos (lot. horae canonicae) - meldimosi valandos nustatytais paros tarpsniais, privalomos dvasininkams, vienuoliams ir pasauliečių sambūriams, prisiėmusiems šią prievolę. Yra 6 kanoninės valandos su savo pavadinimais: Aušrinė (hora matutina ir laudes) - brėkštant prieš saulės tekėjimą. Pirmoji (prima) - tekant saulei. Trečioji - (tertia) - apie pusrytį. Šeštoji (sexta) - pusdienį. Devintoji (nona) - per popietės vidurį. Vakarinė (Mišparai) - prieš saulėlydį. Dienos baigiamoji, Naktinė (completa, completorium) - po saulėlygio. Kanoninių valandų skaitiniai taip sudaryti, kad per metus būtų perskaitytas visas Šventasis Raštas, o per savaitę turėjo būti sugiedotas visas Psalmynas. Nuo VIII a. atsirado paprotys kanonines valandas skaityti ne bažnyčioje. Tik dvi - Aušrinė ir Vakarinė (Mišparai) virto viešomis pamaldomis bažnyčiose dalyvaujant tikintiesiems.
kapa (lot. capa - gobtuvas, dvasininko apsiaustas) - katalikų dvasininkų viršutinis liturginis drabužis - apsiaustas su dekoratyviniu gobtuvu, krintantis plačiomis klostėmis, su aukšta apykakle, puošnus, po kaklu susegamas, be rankovių. Ant krūtinės susegamas metaline sąsaga arba surišamas raišteliais. Kaip ir arnotas, kilęs iš romėnų kelioninio apsiausto. Dėvimas per procesijas, iškilmingų pašventinimų, laidotuvių metu, iškilmingai giedant kanonines valandas, teikiant Sutvirtinimo sakramentą.
kalbama Rožančiaus dalis - kalbama Rožančiaus maldų dalis atskiros rožančiaus dalies, dažnai vedama atskiromis paslaptimis. rožančius (kreipinių ir maldų dalys) - Rožančius apima penkias paslaptis vienos dalies; kiekviena dalis turi 10 Sveika Marija maldų su Tėve mūsų pradžioje ir garbė Dievui gale. Vieną paslaptį sudaro 10 maldų „Sveika, Marija“ su „Tėve mūsų“ pradžioje ir „Garbė Dievui“ gale. Kalbama atskirai nuo viso Rožančiaus.
Švč. Sakramentas liturgijoje laikomas su ypatingu šventumu. Komuninė visada būna su gerai uždaromu dangteliu, kurio viršuje kryželis, gaminama pagal tą patį principą kaip ir šv. Kun. dr. Taip pat liturginiai indai dažnai puošiami, o jų gamyba ir atnaujinimas yra ilgaamžės tradicijos dalis. Dažnai parapijose, koplyčiose susidėvėję indai atnaujinami arba keičiami naujais. Kartais liturginiai indai dovanojami konkrečiai bažnyčiai jubiliejų proga arba kai žmonės daro įžadus Dievui; primicijų metu įteikiama taurė su patena, kuri bus naudojama visą gyvenimą kasdienei šv. Mišių aukai.
Apibendrinant plačiai: pagrindiniai liturginiai indai, jų paskirtis ir simbolika
- Monstrancija - pagrindinis adoracijai skirtas indas su Ostija ir lunule.
- Kustodija - saugo švenčiamąjį Sakramentą ilgą laiką ir palieka vietą monstrancijai.
- Viatikinė - ligoniams nešamas liturginis indas su konsekruota komunikanta.
- Komuninė - laikyti konsekrutus dalijamiems tikintiesiems; tabernakulyje po dangčiu.
- Krikščioniškieji aliejai - chrizma, katechumenų aliejus ir ligonių patepimo aliejus.
- Korporalas, patena ir komunikantai - liturginiai reikmenys, simbolizuojantys Kristaus kūną ir kraują.
tags: #krikscioniu #liturginis #indas #plokscia #lekstele