Grindinio šildymo sistemos tampa vis populiaresnės daugelyje pasaulio šalių dėl savo efektyvių šildymo galimybių ir komforto. Tinkamas grindų šildymo sistemos projektavimas ir įrengimas yra labai svarbus jos veikimui ir ilgaamžiškumui. Vienas iš svarbių montavimo proceso aspektų yra grindų šildymo vamzdžių atstumas ir klojimas. Šiame straipsnyje aptarsime grindų šildymo vamzdžių tarpų klojimo standartus.
Grindinio šildymo vamzdžių atstumas yra atstumas tarp gretimų vamzdžių ir yra labai svarbus užtikrinant, kad šiluma būtų tolygiai paskirstyta grindyse. Tinkamas atstumas tarp vamzdžių yra svarbus, nes jei tarpai yra per arti, gali atsirasti netolygus šildymas, o jei tarpas per platus, grindų plotai gali būti visiškai nešildomi.
Standartinis grindų šildymo vamzdžių atstumas skiriasi priklausomai nuo montuojamos sistemos tipo, vamzdžių dydžio ir grindų dangos tipo. Paprastai betoninėms arba išlyginamoms grindims standartinis grindų šildymo vamzdžių atstumas yra nuo 100 mm iki 200 mm. Medinėms grindims atstumas gali būti platesnis - nuo 200 mm iki 300 mm.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad atstumas turėtų būti reguliuojamas atsižvelgiant į patalpos reikalingą šilumos galią. Pavyzdžiui, jei patalpai reikia daugiau šilumos, atstumas turėtų būti sumažintas, kad būtų galima įrengti daugiau vamzdžių. Ir atvirkščiai, jei reikalinga šilumos galia mažesnė, atstumas gali būti platesnis.
Klausimas: Kaip pasirinkti tinkamą žingsnio atstumą tarp vamzdelių grindiniam šildymui? Į ką atkreipti dėmesį, kokie kriterijai? Vienur deda 15cm, kitur 30cm, kitur maišytai…
Komentarai: Atstumas tarp grindinio šildymo vamzdelių skiriasi, nes reikia esant tai pačiai vandens temperatūrai, išgauti skirtingą šildymo galią. O skirtinga šildymo galia yra reikalinga, nes skiriasi kiekvienos patalpos šilumos nuostoliai ir grindų šildomas plotas, reikalingas tiems nuostoliams padengti. Labai dažnai montuotojai daro grindinį šildymą be projekto su vienodu atstumu tarp vamzdelių visose patalpose. Tada gaunasi taip, kad esant tai pačiai vandens temperatūrai, vienose patalpose būna šilčiau, kitose būna vėsiau. O tada vandens temperatūra būna padidinama taip, kad šalčiausioje patalpoje būtų pakankamai šilta. O kitose patalpose jau būna per šilta. Aišku, galima (reikia) kiekvienoje patalpoje temperatūrą reguliuoti termostatu, pridarant kiekvienos patalpos šildymo žiedus iš kolektoriaus, bet ypač šilumos siurblių atveju, COP jau bus mažesnis. Nes COP tiesiogiai priklauso nuo vandens temperatūros. Kuo ji aukštesnė, tuo COP žemesnis, tuo daugiau elektros sunaudojama.
Atitinkamai, kai yra padaromas projektas ir suskaičiuojami kiekvienos patalpos šilumos nuostoliai, tada galima parinkti teisingą atstumą tarp vamzdelių, kuris skirtingose patalpose gaunasi gana skirtingas (gali būti nuo 10 cm iki 30 cm), ir tada esant tai pačiai vandens temperatūrai gaunama daugmaž ta pati (arba reikiama) oro temperatūra visose patalpose. Turima galvoje, kad, pvz.: gyvenamuosiuose kambariuose pageidaujama 22 C temperatūra, o vonios patalpose - 24 C temperatūra. Kadangi vonios patalpose naudingas šildomas plotas paprastai būna mažesnis, nei reikia (po voniomis ir po dušais gali būti nešildoma), o grindų šildymo galia, esant aukštesnei oro temperatūrai yra mažesnė dėl mažesnio temperatūrų skirtumo tarp grindų paviršiaus ir oro, tai paprastai voniose reikia naudoti 10 cm atstumą tarp vamzdelių, kai kambariuose jis būna 15 -20 cm.
Ir dar vienas momentas, kuo tankiau suklojami vamzdeliai, tuo didesnė šildymo galia, tuo galima naudoti žemesnę vandens temperatūrą, kuri vis tiek nusistato pagal nepalankiausią patalpą. O kitose patalpose tada reikia padidinti vamzdelių atstumą ir pan.
Klausimas: Buto plotas 55m2. Svetainė ir virtuvė 28m2. Miegamasis 22m2. San.mazgas 5m2. Klausimas kiek kontūrų daryti ir kokį kolektorių pasirinkti įrengiant grindinį šildymą?
Komentarai: Kontūrų skaičius priklauso nuo maks. leistino vamzdelių ilgio viename kontūre. D 18 vamzdelių maks. ilgis viename kontūre gali būti 100-110 m. D 16 - 60 m. Kiek ploto gali užimti vienas kontūras, priklauso nuo atstumo tarp vamzdelių. Atstumas gali būti nuo 10 cm iki 30 cm (atskirais atvejais ir daugiau). Gyvenamosiose patalpose, stengiantis išvengti grindų paviršiaus nevienodo įkaitimo (dryžuotumo - šilčiau/šalčiau), paprastai maksimalus atstumas tarp vamzdelių neviršija 20 cm (atskirais atvejais (25 cm). Nuo atstumo tarp vamzdelių priklauso grindinio šildymo šilumos galia - kuo tankiau, tuo daugiau W/m2. Atitinkamai, kuo mažesnis temperatūrų skirtumas tarp oro temperatūros ir grindų paviršiaus temperatūros, tuo mažesnis grindinio šildymo galingumas. Todėl, vonių patalpose, kur pageidaujamo oro temperatūra būna aukštesnė, nei kitose patalpose, ten atstumas tarp vamzdelių turėtų būti kuo mažesnis. Atitinkamai, kiekvienos patalpos šilumos nuostoliai nėra tiesiogiai proporcingi grindinio šildymo plotui. Kiekvienoje patalpoje tas santykis yra vis kitoks. Todėl, norint išlaikyti vienodą vandens temperatūrą ir skirtingoms patalpoms suteikti skirtingą šildymo galią, atstumas tarp vamzdelių kiekvienoje patalpoje skiriasi. Aišku, paprastai niekas nieko neskaičiuodamas padaro vamzdelių atstumą vienodą kas 20 cm ir galvoja, kad bus gerai. Tačiau, tiekiant vienodą vandens temperatūrą, kai kuriose patalpose būna šilčiau, kitose šalčiau. Tada vandens temperatūra padidinama pagal šalčiausią patalpą, o karštesnėse patalpose cirkuliacijos srautai termostatais ir pavaromis ant kolektorių sumažinami. Tačiau, žinant, kad šilumos siurblio efektyvumo koeficientas COP (elektros sąnaudos) yra tiesiog propocingos vandens temperatūrai (kuo aukščiau, tuo blogiau), gaunasi, kad elektros ekonomija nebus tokia didelė, kaip galėtų būti, pritaikius atstumą tarp vamzdelių kiekvienai patalpai. Todėl, reikėtų pasidaryti projektą su kiekvienos patalpos šilumos nuostolių skaičiavimais ir grindinio šildymo vamzdelių išvedžiojimų. Nes nuostoliai labai skiriasi nuo įstiklintų paviršių ploto ir atitvarų su lauku skaičiaus patalpoje. Paprastai voniose reikia vynioti vamzdelius kas 10 cm, o kitose patalpose kas15 cm arba kas 20 cm (priklauso nuo nuostolių). Imant D18 vamzdelį, kur į vieną žiedą galima suvynioti maks. 100 m, gaunasi, kad atstumui esant 20 cm, turėsime 5 m vamzdžio 1 m2, o kas 15 cm, tai turėsime apie 6,7 m/1m2. Tokiu būdu, į bendrą kambarį reikės mažiausiai 2 žiedų, į miegamąjį taip pat siūlyčiau 2 žiedus. Dar reikia įvertinti (jeigu yra pageidavimas) vonios rankšluosčių džiovintuvo prijungimą. Taigi, iš viso reikės 6 kontūrų reguliuojamo kolektoriaus.
Svarbus ir grindų šildymo vamzdžių klojimo būdas. Yra du pagrindiniai klojimo raštų tipai: spiralinis ir serpantino raštas. Spiraliniu būdu vamzdžiai klojami ištisine spirale, o serpantininiu būdu vamzdžiai tiesiami pirmyn ir atgal per kambarį.
Klojimo modelio pasirinkimas priklauso nuo kambario dydžio ir formos. Mažesnėse patalpose paprastai naudojamas serpantino raštas, nes jis suteikia daugiau lankstumo vamzdžių išdėstymui. Didesnėse patalpose dažnai naudojamas spiralinis raštas, nes jis leidžia nuolat tekėti šildymo skysčiui.
Taip pat svarbu atsižvelgti į vamzdžių klojimo gylį. Vamzdžiai turi būti klojami bent 30 mm gylyje žemiau grindų paviršiaus, kad jie būtų gerai izoliuoti ir nesiliestų su grindų paviršiumi, o tai gali sukelti netolygų šildymą.
Be atstumo ir klojimo modelių, taip pat svarbu atsižvelgti į grindų šildymo sistemoje naudojamo vamzdžio tipą. Dažniausiai grindų šildymo sistemoms naudojami vamzdžių tipai yra skersiniai polietileno (PEX) ir polibutileno (PB) vamzdžiai.
PEX vamzdiai dažniau naudojami, nes yra lankstūs ir su jais lengva dirbti. Jie taip pat yra atsparūs korozijai ir mažiau tikėtina, kad susidarys nuotėkis. PB vamzdiai naudojami rečiau, nes jie nėra tokie lankstūs kaip PEX vamzdžiai ir laikui bėgant yra labiau linkę įtrūkti ir nutekėti.
Svarbiausios grindinio šildymo dangų pasirinkimo klaidos
Grindinis šildymas tampa vis populiaresnis pasirinkimas tiek naujuose, tiek renovuojamuose namuose. Tai ne tik komfortiškas, bet ir ekonomiškas būdas šildyti patalpas, nes šiluma paskirstoma tolygiai, sukuriant malonią temperatūrą nuo kojų iki lubų. Tačiau renkantis grindinio šildymo sistemą, vienas svarbiausių sprendimų yra tinkamų vamzdžių pasirinkimas.
Kaip malonu yra basomis kojomis žiemą prasieiti šildomomis namų grindimis. Turbūt todėl vis daugiau Lietuvos gyventojų remontuodami ar kurdami naują būstą nori jas įsirengti. Paprastai tuomet jie keliauja į parduotuvę ir uoliai renkasi grindų dangą. Net nepagalvodami, kad velnias slypi detalėse, o dar tiksliau - jų visumoje ir vien dangos išsirinkti nepakaks.
Drauge su „1000grindu.lt“ specialistais aptarsime tris dažniausias naujakurių klaidas.
1 klaida: nepaisyti magiško skaičiaus - 0,15
Pasak Šarūno Biros, „1000grindu.lt“ parduotuvės atstovo, dangą šildomoms grindims besirenkantieji klientai jau žino, kad šiluminė grindų dangos varža turėtų neviršyti 0,15 m2K/W. Bet čia yra vienas „bet“ - šio koeficiento turėtų neviršyti visas virš šildymo sistemos esantis sluoksnis: paklotas ir grindų danga drauge. Jeigu planuojate kloti kilimą, reikėtų priskaičiuoti ir jo šiluminę varžą.
„Didelė klaida skirti daug dėmesio grindų dangos parametrams, bet ignoruoti pakloto charakteristikas. Kuo mažesnis pakloto šilumos varžos koeficientas, tuo grindinis šildymas bus efektyvesnis. Mes rekomenduojame rinktis paklotą, kurio šiluminės varžos koeficientas yra 0,01 m2K/W. Taip pat atidžiai patikrinkite, ką nurodo pakloto ir net grindų dangos gamintojas: ar medžiagos šilumos laidumą, ar šiluminės varžos koeficientą. Jeigu tik šilumos laidumą ir nėra žodžio „koeficientas“, turėtumėte suprasti, kad taip gamintojas gudrauja ir mėgina įsiūlyti gaminį, kurio šiluminės varžos koeficientas yra didesnis“, - sako Š. Bira.
2 klaida: netinkama grindų danga
Jau pakalbėjome apie pakloto šilumos varžą. Tačiau pačios grindų dangos šiluminės varžos rodiklis irgi yra labai svarbus. Pasak „1000grindu.lt“ atstovo, pirkėjai dažniausiai renkasi tarp vinilo ir laminato. Parketas šildomoms grindims netinka - medis yra storas, jo tankis mažas, todėl parketlentės yra mažai laidžios šilumai. Be to, yra lepios temperatūros kaitai.
„Vis daugiau gyventojų atranda vinilinę grindų dangą. Jos tekstūra yra maloni, vizualiai vinilas yra labai artimas natūraliai medienai, techninės charakteristikos lenkia visas kitas grindų dangas - laminatą taip pat. Vinilas yra plonesnis, tankesnis už laminatą - kuo medžiagos tankis didesnis, tuo danga bus geriau laidi šilumai. Šildomoms grindims tinka ir klijuojama vinilinė grindų danga, ir vinilo lentelių gaminiai. Be to, vinilinė danga tinka ir drėgnoms patalpoms, pavyzdžiui, vonios kambariui“, - sako grindų dangomis prekiaujančios parduotuvės specialistas.
3 klaida: nekokybiška grindų šildymo sistema
Bet kurios dangos, kad ir kokia ji kokybiška bebūtų, negalima perkaitinti. Kad grindų danga tarnautų ilgai, būtina rinktis kokybišką grindinio šildymo sistemą. „Šildant grindis temperatūra netūrėtų viršyti 27 °C. Perkaitus kyla pavojus, jog danga deformuosis ir gali išskirti kenksmingų medžiagų. Kaip ir su kepsniu - galite rinktis aukščiausios kokybės jautieną, bet perkepus mėsa taps gumine ir išsiskirs kancerogenai. Taigi, laikytis gamintojų nurodymų yra svarbu“, - pabrėžia „1000grindu.lt“ parduotuvės atstovas.
Specialistų teigimu, prieš nuspręsdami, kokią dangą šildomoms grindims rinktis, apgalvokite visus įrengimo etapus ir įsitikinkite:
- Ar pasirinkote tinkamą paklotą? Pakloto šiluminės varžos koeficientas turi būti kuo mažesnis (idealu: 0,01 m2K/W)
- Ar pasirinkote tinkamą grindų dangą? Bendras šiluminės varžos koeficientas turėtų neviršyti 0,15 m2K/W. Siekiamybė - kad jis būtų kuo mažesnis (idealu: vinilinė grindų danga)
- Ar šildymo sistema yra kokybiška? Pasidomėkite gamintoju, suteikiama garantija ir paieškokite pirkėjų atsiliepimų
Didžiausias šildomų grindų trūkumas yra jų įšilimo ir atvėsimo inertiškumas. Atvėsus dangai teks nemažai sugaišti laiko, kol įšils grindys ir taip prišildys patalpas. Todėl šildomos grindys netiks, jei žadate jas įsirengti nuolatos nešildomoje sodyboje, kurioje šiluma norėsite mėgautis iškart atvykę.
Norint pasiekti šildymo komfortą ir kuro ekonomiją, būtina laikytis tam tikrų reikalavimų, pirmasis - detalus skaičiavimas, kuriame įvertinami pastato šiluminiai parametrai, įskaitant ir grindų dangas. Nors grindinio šildymo montuotojai teigia, jog netinkamos dangos grindiniam šildymui nėra, tačiau visgi skirtingos medžiagos skirtingai praleidžia šilumą, t.y. Jei danga labiau laidi šilumai, šildomos grindys yra efektyvesnės, jeigu danga mažiau laidi šilumai reikės detalesnio skaičiavimo ir grindų įrengimas bus sudėtingesnis. Maksimali leistina grindų dangos (su paklotu - jei naudojamas) šiluminė varža yra 0,15 m2K/W. Akivaizdu, kad medžio lentos šildomoms grindims netiks. Storesnio parketo šiluminė varža yra šalia leistinos ribos, bet pridėjus paklotą, riba viršijama. Kaip matyti iš lentelėje pateiktų duomenų, geriausias šilumines savybes turi plytelės ir PVC dangos.
Grindinio šildymo projektavimas ir įrengimas
Grindinis šildymas yra žematemperatūris. Optimaliausia, kai grindų paviršius šyla iki 24 laipsnių C. Jei namo šilumos nuostoliai didesni, grindų paviršiaus temperatūrą galima kelti daugiausia iki 27-28 laipsnių C. Aukštesnė ji jau nebus komfortiška. Kartais, kai lauke itin šalta, turintys grindinį šildymą bando tiesiog padidinti grindų temperatūrą. Susidūrę kontrastingo oro srautai - šiltas ir vėsus, jutimiškai nėra malonūs ir sukuria diskomfortą. Taip atsiranda mitai apie grindinį šildymą - kad nesveikas, kad dėl jo tinsta kojos, sausina orą ir t.t.
Visa esmė - sąlygos, kuriose šis šildymas įrengtas ir eksploatuojamas. Svarbiausia komfortiško grindinio šildymo sąlyga yra pastato sandarumas, maži šilumos nuostoliai, kad per šalčius netektų kelti grindų temperatūros iki nekomfortiškos.
Didžiausia į grindų vamzdyno kontūrą atitekančio vandens temperatūra gali būti apie 35-55 laipsniai C, grindų paviršiaus temperatūra - iki 28 laipsnių C. Kad suprastume skirtumą, galime palyginti su radiatoriais - į juos tiekiamo vandens temperatūra siekia 60-80 laipsnių C.
Šiltas vanduo, tekėdamas grindinio šildymo vamzdeliais, šildo juos dengiančią betono masę. Betonas gerai akumuliuoja šilumą ir yra puikus šilumos laidininkas, grindų paviršius šyla vienodai. Šiluma nuo paviršiaus kyla į viršų ir sušildo patalpos orą. Šis kildamas maišosi su patalpos oru ir palaipsniui vėsta. Dėl to patalpoje susidaro nedidelis temperatūros skirtumas per patalpos aukštį, bet jis atitinka idealų temperatūrinį komfortą, nes šilčiausia zona - prie kojų.
Be vadinamojo „šlapiojo“ grindinio šildymo, kai vamzdeliai užliejami betonu, yra ir sausasis grindinis šildymas. Skirtumas tas, kad vamzdeliai yra ne betone, o įmontuojami į specialias reflektorines (tiksliau būtų sakyti šilumą paskirstančias arba šilumai laidžias) plokštes, ant kurių tiesiai galima kloti grindų dangą. Vanduo tekėdamas vamzdžiu perduoda šilumą plokštelėms, o šios išspinduliuoja ją į viršų, t. y. grindims. Plokštės atlieka betono funkciją skleisti šilumą, jos skleidžia šilumą tiksliau ir efektyviau, išlaikomas didesnis šildymo tolygumas.
Grindinio šildymo projektas ir skaičiavimai
Kad vamzdžiais perduodamos šilumos kiekis būtų tiksliai toks, kokio reikia, grindinio šildymo meistrai prieš imdamiesi darbų atlieka skaičiavimus ir parengia projektą. Jis nėra labai sudėtingas, jo paruošimo principai panašūs į bet kurios šildymo sistemos projektavimą. Grindinio šildymo atveju atsižvelgiama į numatomos grindų dangos šilumines charakteristikas, baldų išdėstymą patalpoje.
Projektas yra būtinas namo šilumos nuostoliams įvertinti, parinkti vamzdžių skersmenį ir žingsnį, kuris padengtų šilumos praradimus.
Efektyviam šilumos naudojimui projekte skaičiuojami šilumos paskirstymas, srautas kiekviename kontūre.
Jei didelių matmenų langai sudaro šilumos tiltelius, prie jų šildymo vamzdelių žingsnis projektuojamas tankesnis. Projekte atsižvelgiama į viską: koks namo šilumos poreikis ir nuostoliai, ar patalpa pastato kampe, kiek joje langų ir t. t. Taip pat nurodoma grindų pagrindo šiluminė varža, apskaičiuojama šilumos izoliacija, vamzdelių skersmuo, išdėstymo tankis, tvirtinimo būdai, betono sluoksnis, atsižvelgiama į grindų dangos šiluminę varžą.
Savo darbo kokybę garantuojančios įmonės turi pasirengę standartines grindinio šildymo projektų sąlygas. Priklausomai nuo sąlygų, paprastai vandens temperatūra vamzdeliuose svyruoja nuo 25 iki 55 laipsnių C, atstumai tarp vamzdelių - nuo 10 iki 30 cm. Rekomenduojamas temperatūrų skirtumas kontūre (paduodamos/grįžtamos): 3 - 10 laipsniai C.
Vamzdžių paskirstymas turėtų būti sumontuotas naudojant reguliuojamus (balansuojamus) kolektorius. Būtini perdarymo ventiliai atskirų kontūrų nuorinimui. Jei labai skirtinga kolektorių apkrova, juos reikia subalansuoti tarpusavyje balansiniais ventiliais.
„Šlapioje“ konstrukcijoje rekomenduojamas betono storis virš vamzdžių - nuo 30 mm iki 70 mm, optimaliausias betono storis virš vamzdžio yra 45 mm.
Temperatūrines siūles reikia įrengti patalpose, kurių plotas > 40 kv.m, vienos iš kraštinių ilgis > 8 m arba ilgio ir ploto santykis didesnis kaip 2:1. Vamzdžių vyniojimą planuoti taip, kad temperatūros siūles jie kirstų tik vieną kartą, kirtimo vietoje jie turi būti apsauginiame vamzdyje (šarve).
Skaičiuotini šilumos nuostoliai į apačią neturi sudaryti daugiau nei 10 proc. grindų šildymo sistemos galios, apskaičiuojant sistemos galią be grindų dangos. Laikantis šio principo šiluminės izoliacijos storis neturėtų būti mažesnis nei 100 mm ant grunto, 30 mm - virš šildomų patalpų, 150 mm - virš atvirų erdvių (lauko temperatūra).
Vamzdžio skersmuo (d14, d16, d17, d20) parenkamas atsižvelgiant į patalpų dydį bei jų šiluminį apkrovimą: mažoms, renovuojamoms patalpoms rekomenduojami mažesnio skersmens vamzdžiai, didesnių plotų patalpoms, pramoniniams objektams - didesnio skersmens.
Vamzdžių tvirtinimas, jei jis reikalingas, turi būti suderintas su pasirinkta grindų konstrukcija ir atitikti vamzdžių gamintojų rekomenduojamus būdus, tolerancijos turi atitikti EN 1264 reikalavimus.
Grindų šildymo kontūrų pasipriešinimas neturi viršyti 25 kPa.
Atstumas tarp vamzdžių (10 cm - 30 cm) skaičiuojamas priklausomai nuo grindų dangos, šilumos poreikio bei patalpos ir šildančiojo vandens temperatūrų. Skaičiavimui galima naudoti atitinkamoms konstrukcijoms paruoštas diagramas.
Didžiausia reikalinga vandens temperatūra skaičiuojama pagal labiausiai apkrautą, „blogiausią“ kontūrą. Reikia įvertinti ir galimus šilumos šaltinio apribojimus: ar tai šilumos siurblys, kondensacinis dujinis katilas ar kt. Rekomenduojama maksimali vidutinė tiekiamo vandens temperatūra turėtų būti iki 50 laipsnių C.
Įrengiant grindų šildymą kartu su aukštesnės temperatūros šildymo sistema (radiatoriais), būtinas pamaišymo mazgas temperatūrai sumažinti ir jai palaikyti.
Kad būtų vertinami šalutiniai šilumos šaltiniai (pavyzdžiui, židinys) ir patalpose užtikrinama pageidaujama temperatūra, būtina patalpų temperatūros kontrolės sistema: termostatai patalpose, pavaros (aktuatoriai) ant kolektoriaus vožtuvų, kontroleriai jų komutacijai ir valdymui. Kontrolės sistema ne tik palaiko nustatytą patalpos temperatūrą, bet ir sumažina ar išjungia šildymą, kai patalpa pakankamai įšyla nuo šalutinio šilumos šaltinio.
Planuojant grindų šildymą su šiuolaikiniais efektyviais šilumos šaltiniais (pavyzdžiui, šilumos siurbliais), galima pasiekti iki 40 proc. mažesnes šildymo kaštų sąnaudas lyginant su šildymu radiatoriais ir dujiniu katilu.
Dėl didelio grindų inertiškumo jų įšilimo ir ataušimo laikas yra ilgesnis, o efektas, įjungus šildymą, jaučiamas tik po kelių valandų. Dėl to rekomenduojama įsirengti pakankamai tikslų automatinį reguliavimą, kad žiemą, grįžus po darbo į namus, netektų ilgai laukti, kol įšils kambariai. Tiesa, dabar yra galimybė reguliuoti šildymą nuotoliniu būdu, bet tai atskira tema.
Grindinio šildymo sistemos valdymas
Grindinio šildymo valdymo principas labai paprastas ir ne ką skiriasi nuo konvekcinio (radiatorių) šildymo valdymo - kai patalpse pasiekiama norima temperatūra, uždaroma šilumnešio cirkuliacija atitinkamame kontūre (prietaise). Kadangi šiuo atveju grindys yra tas „prietaisas“, valdyti turime atitinkamą vožtuvą grindų šildymo kolektoriuje. Valdymo signalą laidais arba radijo ryšiu perduoda patalpose esantys termostatai.
Kad grindinis šildymas atskleistų visą komfortą, svarbu, kad jis būtų valdomas automatiškai. Pagrindinis prietaisas grindų šildymo kontūre - kolektorius, kuris gali automatiškai palaikyti nustatytus vandens parametrus, užtikrinti pastovų nustatytą srautą. Šiuo metu populiariausi ir patikimi yra AFC grindinio šildymo kolektoriai su automatine srauto reguliavimo technologija - Automatic Flow Control. AFC technologija leidžia palaikyti reikiamą slėgį, temperatūrą kontūre ir patalpose. AFC technologijos kolektorių ir kitos įrangos pasirinkimas UAB „IMI Hydronic Engineering“ platus - tai grindinio šildymo kolektoriai, termostatiniai ventiliai, automatiniai balansiniai ventiliai, rankšluosčių džiovintuvų termostatiniai pajungimai, grįžtamios temperatūros ribotuvai RTL ir kt.
„IMI Hydronic Engineering“ armatūra ne tik automatiškai subalansuoja srautus, bet ir iš dalies leidžia išvengti montuotojų ar projektuotojų klaidų, kurios padaromos dėl informacijos trūkumo. Pavyzdžiui, labai dažnai pasitaiko, kad projektuotojams trūksta pradinių duomenų apie pastatą, jame esančių sistemų parametrus, o naudojant automatinio balansavimo armatūrą srautai lengvai koreguojami ir automatiškai prisitaiko prie pakitusių sąlygų. Būtent dėl šios priežasties AFC technologijos armatūrą rekomenduojama naudoti renovuojamuose pastatuose, kuriuose neretai būna keli šilumos šaltiniai, įvairių šildymo prietaisų mišinys.
AFC technologijos vožtuvus labai lengva subalansuoti. Tereikia nustatymo skalę pasukti į reikiamą padėti, taip vadinamą išankstinį nustatymą, priklausomai nuo užduoto srauto. Po nustatymo vožtuvas veiks kaip savotiškas srauto ribotuvas, ir neleis pro jį pratekėti didesniam srautui nei buvo nustatyta. Jokios kitos papildomos balansavimo armatūros nebereikia. Išvengsime balansavimo procedūros, sutaupysime balansavimo armatūros kaštus, išankstinius parametrus nustatyti labai paprasta ir nesudėtinga net ir eiliniam vartotojui.
Automatiškai veikiantis vožtuvas: padidėjus slėgiui mova pajuda ir apriboja srautą, kuris niekada neviršija nustatyto. Jei srauto greitis nukrenta žemiau nustatyto, spyruoklė movą įstumia, taip padindama srauto vertę.
Naudojant grindinio šildymo AFC technologijos armatūrą, svarbu palaikyti sistemoje statinį slėgį ir švarą. Mažose sistemose paprastai naudojami kameriniai išsiplėtimo indai, o didesnėse - itin tikslios statinio slėgio palaikymo sistemos su siurbliais ar kompresoriais. Švaros palaikymui naudojami cikloniniai purvo atskirtuvai, mikroburbulų separatoriai ar net vakuuminiai degazatoriai.
Prie kolektoriaus įleidimo angos montuojami oro ir nešvarumų separatoriai pašalina iš sistemos orą, nešvarumus ir laisvąsias dujas. Ilgainiui tokie separatoriai turi teigiamą poveikį visai šildymo sistemai, prailgina visų komponentų, tokių kaip šilumos šaltinis, siurbliai, vožtuvai ir termometrai tarnavimo laiką. Mikro burbulų ir nešvarumų atskirtuvai ypač naudingi ir nepakeičiami sistemą paleidžiant. Geras ir patikimas pasirinkimas - Zeparo ZUV ir ZUM separatoriai.
Kaip veikė grindų šildymo kolektorius?
Apibendrinant, tinkamas grindų šildymo vamzdžių atstumas ir klojimas yra labai svarbūs grindų šildymo sistemos veikimui ir ilgaamžiškumui. Standartinis grindų šildymo vamzdžių atstumas yra nuo 100 mm iki 300 mm, priklausomai nuo montuojamos sistemos tipo ir patalpoje reikalingos šilumos galios. Taip pat reikėtų kruopščiai apgalvoti klojimo modelį, o modelio pasirinkimas priklauso nuo patalpos dydžio ir formos. Be to, taip pat reikia atsižvelgti į vamzdžių klojimo gylį ir naudojamo vamzdžio tipą. Laikantis šių standartų, gerai suprojektuota ir sumontuota grindų šildymo sistema gali užtikrinti efektyvų ir komfortišką šildymą ilgus metus.