Kokios plokštės tinka inkiliui: išsami gairė apie inkilų kūrimą ir pakabinimą

Gamtotvarkos specialistas sako, kad inkilus geriausia kabinti kovo mėnesį, kai paukščiai grįžta, o žiema apleidžia miškus. Svarbu žinoti ir tai, kaip tinkamai inkilą pakabinti. Būtina jį iškelti taip, kad paukštis galėtų prie jo lengvai priskristi. Be to, inkilo neturėtų uždengti šakos. Dažniausiai inkilai keliami 3-4 metrų aukštyje, o jei planuojame pakabinti ne vieną inkilą mažiesiems paukščiams, derėtų tarp jų palikti 40-50 metrų atstumą. O jeigu inkilas skirtas pelėdoms, atstumas iki kito inkilo turėtų būti bent jau kilometras.

Norintiems inkilą pasigaminti patiems, svarbu žinoti, kad jis turi būti pagamintas iš neobliuotų lentų. Apdorotos lentos paukščiams nenaudingos - išsiritę jaunikliai apleisdami inkilą turi įsikabinti į inkilo sienelę iš vidaus, kad galėtų iš jo išlipti, tačiau jei inkilas pagamintas iš obliuotų lentų - jis tampa spąstais mažiesiems. Nevalia inkilų ir dažyti, mat dažai turi lakiųjų medžiagų, galinčių pakenkti paukščio sveikatai. Inkilą taip pat patariama gaminti iš ilgaamžės medienos, geriausiai tam tinka spygliuočiai.

Taip pat svarbu žinoti, kad prie inkilo landos nederėtų tvirtinti jokių pagaliukų, imituojančių laktą, mat tai - tik meškos paslauga, padedanti plėšrūnams lengviau užsikabinti ir patekti į inkilą. Derėtų atminti ir tai, kad pasigaminus ir iškėlus inkilą, nevalia jo užmiršti. Paukščiams sukurti būstai reikalauja ir priežiūros. Inkilus miškininkai kelia siekiant užtikrinti sanitarinę miško apsaugą, mat juose apsigyvenę paukščiai reguliuoja kenkėjų populiaciją. Siekiant kuo labiau padėti sugrįžusiems paukščiams, Lietuvos ornitologų draugija gyventojus kviečia kelti naujus inkilus, jau dabar išvalyti senus ir pasirūpinti, kad jie būtų tinkami perėti. Švarūs ir saugūs inkilai daugeliui paukščių rūšių yra svarbi vieta lizdams sukti ir jaunikliams auginti, todėl kiekvienas toks nedidelis veiksmas gali turėti reikšmingą poveikį jų sėkmingam perėjimui.

Inkilo tipai ir tinkamos plokštės

Žodis „inkilas“ visuomenėje dažnai asocijuojasi su standartine keturkampė lentine dėžute, turinčia dugną, stogelį ir landą paukščiams įlysti. Yra daug įvairiausių inkilų formų ir jų pagaminimo būdų. Bene populiariausi yra uoksiniai ir lentiniai inkilai. Uoksiniai inkilai natūraliai atrodo ir puikiai dera prie kraštovaizdžio. Juose mielai įsikuria visi uoksuose perintys paukščiai. Šių inkilų storos ir vientisos sienelės gerai sulaiko šilumą, kas labai svarbu anksti perinčioms pelėdoms, klykuolėms, zylėms. Dažniausiai gaminamų inkilų matmenis pateikiame brėžinyje ir lentelėje. Lentinių inkilų gamybai geriausia tinka 1,5-2,5 cm storio sausos nedaug ar visiškai neobliuotos lentos (viduje turi būti sienelės neobliuotos, kad jaunikliams būtų lengviau išlipti iš inkilo). Stogeliui pagal galimybes parenkama truputį storesnė lenta, nes jis greičiausiai pūva. Jo kraštai iškišami 2-3 cm į šonus (apsaugos inkilo šonines lenteles nuo drėgmės) ir 4-6 cm į priekį (būtina, kad nepasiektų plėšrūnai). Specialiai pakreipto ar dvišlaičio stogelio daryti neverta. Dugnas kalamas ne iš apačios, kaip dažnai daroma, bet įleidžiamas į inkilo vidų, kad greitai nesupūtų ir neiškristų. Impregnuoti galima tik inkilo išorę. Dažyti nerekomenduojame. Geriausia, kad inkilas aplinkoje atrodytų kuo natūraliau. Jokių pagaliukų, laktelės nutūpimui tvirtinti prie įskridimo angos nereikia.

Inkilų iškėlimo vieta ir atstumai

Inkilų iškėlimo vieta parenkama priklausomai nuo to, kam inkilai skirti. Smulkiems uoksiniams paukščiams inkilus galima kelti visuose miškuose. Bukučiai užims tik pribręstančiuose ir brandžiuose mišriuose medynuose iškeltus inkilus. Dauguma paukščių, išskyrus varnėnus, inkilų nevalo. Kad įvairūs plėšrūnai netrikdytų perinčių paukščių ir inkilai ilgiau tarnautų, reikalinga jų apsauga. Geras inkilas yra tas, kuriame paukščiai išperi sveiką ir gausią jauniklių vadą. Jis turi būti saugus, apsaugoti nuo plėšrūnų ir išlikti toks, nepriklausomai nuo oro sąlygų.

Inkilų iškėlimas gali būti įvairus: miestų želdiniuose, parkuose, soduose ar miškuose. Dažniausiai inkilai keliami 3-4 metrų aukštyje. Jei planuojama kelti kelis inkilus, tarp jų paliekamas atstumas 40-50 metrų. Pelėdoms skirti inkilai reikalauja didesnio atstumo - bent kilometras iki kito inkilo. Svarbu, kad inkilo landos niekada nebūtų uždengtos šakomis ar įžengtos į lentų klasterį, kuris gali trukdyti paukščiams patekti į inkilą. Žinoma, inkilo išorinė išvaizda turi būti kuo natūralesnė, nenaudojamos dekoratyvinės dangos ar impregnantai.

Darbas su lentomis: ką pasirinkti ir kaip sukalti inkilą

Geras inkilas yra tas, kuriame paukščiai išperi sveiką ir gausią jauniklių vadą. Jis turi būti saugus, apsaugoti nuo plėšrūnų ir išlikti toks, nepriklausomai nuo oro sąlygų. Dažniausiai inkilų matmenys pateikiami brėžinyje ir lentelėje. Lentinių inkilų gamybai rekomenduojama 1,5-2,5 cm storio sausos nedaug ar visiškai neobliuotos lentos. Stogeliui parenkama truputį storesnė lenta, o kraštai iškišami į šonus ir į priekį, kad apsaugotų inkilo šonus nuo drėgmės ir kad plėšrūnai jų negalėtų pamatyti. Dugnas įleidžiamas į inkilo vidų, kad nesupūtų. Impregnuoti galima tik inkilo išorę, o dažyti nerekomenduojame. Specialiai pakreipto ar dvišlaičio stogelio daryti neverta.

Lentelėje pateikiami kelių dažniausiai naudojamų inkilų tipų pavyzdžiai: inkilo aukštis, aukštis iki landos, lentos plotis, landos skersmuo, inkilo iškėlimo aukštis ir biotopas. Tai leidžia suprasti, kaip skirtingos paukščių rūšys renkasi tinkamą inkilą bei vietą. Dažnai naudinga žinoti, kad kiekviena paukščių rūšis turi savo poreikius - nuo uoksinių iki pelėdinių inkilų, nuo vietos miškuose iki pavieniuose medžiuose ar šalia vandens telkinių.

Inkilai turi būti be dažų ir be impregnantų. Impregnuoti galima tik išorę, o vidų palikti netobulintą, kad jaunikliai galėtų lengviau išlipti. Nereikėtų daryti pakreipto ar dvišlaičio stogelio. Dugnas kalamas ne iš apačios, bet įleidžiamas į inkilo vidų, kad nesupūtų.

Priežiūra ir bendros taisyklės

Prie inkilo landos nederėtų tvirtinti jokių papildomų mazgų ar laktų imitacijų, nes tai gali padidinti plėšrūnų užuominas. Po inkilo įrengimo reikia pasirūpinti, kad inkilas būtų švarus ir saugus, nes paukščiams būstai reikalauja nuolatinės priežiūros. Inkilus galima kelti visur: miškuose, parkuose, soduose, bet svarbu pasirinkti tinkamą vietą pagal paukščio rūšį. Smulkiems uoksiniams paukščiams tinka įvairūs miškai, o didžiosioms zylėms dažniausiai patinka mišrūs miškai ir gyvenvietės želdiniai. Būtinai įberkite drožlių į keletą inkilų, ypač kai įdiegiate pelėdinių inkilų dizainą.

Kokios plokštės geriausios konkretiems inkilams?

Čia pateikiamos nuorodos apie plokščių pasirinkimą įvairioms inkilų rūšims, atsižvelgiant į jų pageidavimus. Uoksiniai inkilai dažnai būna su storomis ir vientisiomis sienelėmis, kurios sulaiko šilumą. Lentiniai inkilai naudoja neobliuotas lentas, kurios viduje palieka neobliuotą paviršių, leidžiantį jaunikliams lengviau išlipti. Stogo lentos turėtų būti storesnės, o kraštai turi būti iškišti į šonus ir į priekį, kad būtų apsaugoti nuo drėgmės ir plėšrūnų. Dugnas turi būti įleidžiamas į inkilo vidų. Dažyti ir impregnuoti nereikia; geriau natūralus vaizdas aplinkoje.

Žymos apie tinkamas plokštes inkilams akcentuojamos Lietuvos ornitologų draugijos kvietime kelti inkilus ir išvalyti senus. Inkilų gamyba ir aikštelės pasirinkimas turėtų būti suderinti su aplinka bei paukščių įpročiais, kad šie sukurtų saugius lizdus ir perėjimo laikotarpiu užtikrintų sveikas jauniklių priežiūras.

Didžiausia nauda miško ekosistemos sanitarinei būklei - paukščiai, kurie reguliuoja kenkėjų populiaciją. Todėl svarbu kelti naujus inkilus, išvalyti senus ir užtikrinti tinkamą vietą, kad paukščiai galėtų saugiai perėti. Lietuvoje dažniausiai pasirenkamos uoksinės ir lentinės inkilos, kurių specifikacijos padeda pasirinkti tinkamą variantą kiekvienam biotopui.

tags: #kokios #plokstes #tinka #inkilui