Apie priebalsius esame svarstę kaip apie formos, skvarmõs atstovus lietuviškajame Žodyje; bandėme įspėti, ką jie ar jų tarpusavio sąveika reiškia. Slėpinys ir yra, kad balsė nieko nereiškia. Balsės paskirtis visai kita - suteikti Gyvybę, esmę, pagaliau emociją Žodžio konstrukcijai, Žodžio skeletui. Priebalsiai yra griaučiai, balsės - tai, kas griaučius paverčia gyva būtybe. Priebalsis ir balsė - du skirtingi Pasauliai. Pirmasis - formų, reikšmių Pasaulis, õvis, akies karalystė. Antrasis - esõs, ausies viešpatija. Ypač šitai ryšku dėsnyje nykti-nokti, visoje Gyvybės-mirties skalėje (žydėti / žiedėti; kupti / keipti; visti / vysti; kusti /kūsti; tarpti / tirpti ir t. t.).
Pati priebalsinė konstrukcija, priebalsių dipolis čia nieko nesako, į kurią pusę vyksta vyksmas. Vektorių, kryptį suteikia balsės. Per jas, jų „šlamesius ir ūžesius“ išryškėja, kurlink plaukia priebalsių laivė - į Gyvybę ar mirtį. Tik balsių muzika žodžių polifonijai suteikia gyvastį, pažadina ir gaivina Sielą. Ir todėl muzika nereiškia nieko ir tuo pačiu reiškia viską - džiaugsmą ir liūdesį, susimąstymą ir įniršį, Meilę ir dies irae. Balsių muzikos, balsių stebuklo dėka buitis virsta būtimi, o tuščia erdvė, ruimas - rūmais. Būtent todėl europietiškasis ratio pateko į akligatvį kalbotyroje.
Susidūrę su balsėmis, mokslininkai griebėsi fonetikos. Ir ko tik nebuvo prigalvota - pradedant garso technika ir baigiant matematika - visais tais Helvago (Helwag) trikampiais, D. Joneso balsių kampainiais ir dendrogramomis. Buvo išaiškinta, kaip padaromas garsas, kaip kas taria garsus, tačiau net nekeltas klausimas - o kas iš to? Mūsų Kalboje šitoji muzika dar gyva. „Aš mąstau apie tolumõs ir tylumõs buvimą sykiu“ - sakė Heidegeris (M. Heidegger).
Ką vokiečiui tenka išmąstyti, Lietuviui akivaizdu - tõliai ir tyla, tolti ir tilti, tõlumos ir tylumà yra poetiniai ir metafiziniai dvyniai. Girduvà ir akijà. Lietuvių Kalba nepaliauja stebinti ir, atrodo, ją pažįstančius ir mylinčius. Autoriai prisipažįsta, kad nieko iki šiol apie ją neišmano, lygiai kaip ir tie 99% Lietuvių, kurie nors ir kalba lietuviškai, bet jos nepažįsta (pažinti čia reiškia vartoti ją sąmoningai, esmiškai, ne vien susižinojimui).
šaltį - kai apsivelku storai, tai šalčio negirdžiu. skausti mąstymą - rodos nei ligotas, nei ko, o vis girdis ir girdis (skausmas). Tačiau nenuostabu, kad galima išgirsti ir prasmę, ką ir teigia LKŽ: girdėti (girdi [girdžia], -ėjo) - 1. ausimis suvokti garsus (beje, tą patį teigia ir senovinės rusų Kalbos - Vl. Taigi, ausis - universalus instrumentas visoms juslėms atpažinti - skausmui, šalčiui ar šilimai, kvapui, skoniui. Nes akis, akijà - visai kita karalystė. Čia kiekvienai akies Gãlios pakopai - atskiras pavadinimas, pradedant nuo tiesmuko žvelgti (žvelgiu ir tiek); žiūrėti - (nusakomas pats veiksmas); matyti (žvilgsnis darosi sąmoningesnis), domėti [įsi-dėmėti] (koncentruoti žvilgsnį); regėti (praregiu, prasiveržiu pro materijos luobą); ir, pagaliau, vydėti - išvysti esmę bei õvį. Giliausiame lygmenyje ausis ir akis pasiekia santarvę, Darną; girduvà susilieja su akijà.
Tačiau pats laikas sustoti. Turbūt pajutome, kad vėl grįžtame, patys to nepastebėdami, prie smalsiojo „ką tai reiškia?“ Gali būti, kad mūsų senkalbėje buvo dar daugiau šių akivaizdybių, nei dabartinėje Lietuvių Kalboje. Tačiau šitai nėra labai svarbu. Svarbiau yra pakeisti mąstymą. Ne tiek stengtis suvokti, o kiek stengtis pajusti. Ne tik suprasti Žodį, bet ir jį išgirsti, jo skambesį, jo balsą. Ne tik garsą. Juk kuo skiriasi garsas nuo balso? Balsas - tai suasmenintas garsas, mano garsas, iš manęs. Priebalsių garsas yra tiktai garsas; balsės garsas yra ir balsas. Tad ir Žodis - ne vien slaptažodis ar spėjinys, o mano Kūrinys. Kaip jį ištarsiu, taip ir turėsiu. Virš dėsnių esu Aš, kaip Dievo Kūrinys, kaip sukurta kurti, sutverta tverti būtybė, kuriai Kūryba yra priesakas ir Laimė.
Balsiais vadiname gerklėje esančiomis balso stygomis skleidžiamus garsus, žymimus a, e, i, o, u ir panašiomis raidėmis. Kartu su balsu, bent „redukuotuoju“ pusbalsiu ә, ə, tariami ir kai kurie priebalsiai: „balsieji“ (sonoriniai) l, m, n, r, jungiamieji (aproksimantai) j, v, gerklinis h (guturalinis faringalas) bei skardieji b, d, g, z, ž priebalsiai. Gerklė ir balso stygos balsiams ir skardiems priebalsiams ištarti.
Kiek yra balsių, tiksliai atsakyti neseka, penki (a e i o u arba a ė y o ū) tėra susitarimo skaičius, nes skiriasi jie nevienodai. Ir tie patys dažnai būna nevienodo ilgio, pločio, aukščio, storio, skirtingai ištariamas kirčiuotas ir nekirčiuotas balsis, lietuvių kalboje dar tvirtaprade arba tvirtagale priegaide. Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje teigiama, kad bendrinėje lietuvių kalboje yra dešimt monoftongų: šeši iš jų ilgieji ir keturi trumpieji, neskaitant nelietuviškos kilmės trumpųjų internacionalizmų è [ɛ] ir ò [ɔ], kaip žodžiuose blòkas ir mètras.
Balsio E→A išplatėjimas, kaip ir priebalsių kietėjimas, yra bendro tarties stabarėjimo apraiška ir ryškus žmogaus nukultūrėjimo, sulaukėjimo padarinys. Kadangi kryptis ir priežastis atskleista ir pagrįsta patikimai, tai E→A galima laikyti ne tik būdinga kaita, bet ir aiškiu nutautėjimo raidos dėsniu. Nutautėjant balsis A pavirsta balsiu O ir priešingai - O apsiverčia balsiu A. Virsmas ryškus ir visuotinis, bet indoeuropeistai ligšiol neperpratę šio dėsnio ir pačiam dar neateina į galvą nė spėjama prielaida, kokia šio virsmo priežastis ir sąlygos.
Kartais pasitaiko ir nenuoseklumo atvejų, antai vokietinant lietuvius Vakaruose, germaniška lotynika radosi „curwis“ ‛karvė’. Pasigilinus į bendrašaknius žodžius su pasikeitusiu u ÷ a balsiu šaknyje, dažnai galima aptikti ir to virsmo priežastį - čia buvusio dvibalsio uo (ou, au) suprastėjimą vienu balsiu u, vėliau a arba o. Antai dakų ir prūsų „tapa“ tėra sunykusiu dvibalsiu tuopa: tai patvirtina kitu dvibalsio nykimo keliu atsiręs antras šio medžio vardas topolis, Vakarų Lietuvoje tapalis, slavų kalbose тополь, topol, topoľ, topola, топола, тополя, таполя.
Balsių u → o tarties virsmas ryškus Vakarų Lietuvoje, tiek šiauriau žemaičių dounininkų, tiek ir piečiau, Pamario donininkų tarmėje. Jį žinoti verta lyginamojoje kalbotyroje, nes neretai pasireiškia vertimuose, nagrinėjant atitikmenis ir kitose kalbose. gudos → godos ispaniškai, abu reiškiantys tą patį - lietuvius išeivius gudus ÷ godus, sen. Dažnai čia dar įsimaišo a ÷ o kaita, antai stulpas, stub, стуб latviškai yra stabs, Bolgaria ÷ Balgaria ir pan. Bet giliau patyrinėjus paprastai išaiškėja, kad tiek u→o, tiek ir u→a virsmas tėra buvusio dvibalsio uo (ou, au) naikos padarinys.
Antai skaitvardis du (do) kilęs iš buvusio duo, budrumas ir бодрость - iš jaudrumo, jaudulio (*uodulio, *vuodrumo); stalas, стул, стол, столб, στηλη, stulpas susiję su aibiskaitiniu *stuoluo, *stuolva, *stuoluva (stulpuva - keli stulpai, šulai); o governantė, gubernija ir gubernatorius - iš veiksmažodžio gaubti, gauvinti (gaivinti, globoti). Todėl išsamiai ir tiksliai šį kalbų raidos dėsnį išnagrinėsime ne balsių kaitos, bet uosinio dvibalsio raidos skyriuje.
dūmas, sąskrta irgi dhūmas (devanagari धूमः) ‛dūmas’, lotynų fumus ‛dūmas’ → ϑυμος /thymos/ ‛dvasia, gyvastis’ sen. pūras, sąskrta irgi pūrah (devanagari पूरः), πυρας /pūros/ → πυρος /pyros/ ‛žieminis kvietys, pūras’ sen. Bendroji šios kaitos priežastis yra lietuvių („indoeuropiečių“, pradinėje) kalboje buvusio dvibalsio uo (ou, au) prastinimas balsiu u arba y. Tačiau graikiška alfavyta, lietuviškos priesagos ir kai kurie kiti duomenys rodo, kad slavų paveldėtoje senovės graikų tartyje būta ir tiesioginio u → y virsmo Antikos laikais, įteisinus Romos imperijoje krikščionybę. Tiksliausi, raiškiausi, labiausiai išlavinti kultūrinio žmogaus priebalsiai buvo skardieji dvigarsiai dzeta dz ζ, gz ξ ir itin minkštas lj λ.
Laukiniai klajokliai ir nutautėliai miesčionys tarnautojai neišlavintu savo liežiuviu nesugeba aiškiai švariai ištarti skiemenų su tokiais priebalsiais. Tarčiai prastėjant, dvigarsiai nyksta, skardūs priebalsiai duslėja ir kietėja arba šveplėja, virsdami šnypščiamaisiais, o minkštasis ℓ virsta jotu j, beveik netariamu h, arba kietuoju ł, treliniu r, gerkliniu rh [ɹ], hr [ɚ], galop neaiškiu pusbalsiu ә, ә. Kadangi jau senovėje raštininkai buvo miesčionys poliečiai, tai nevienoda tokių skiemenų rašyba radosi dar Antikos laikais. O lietuvių kalboje A ÷ E ir kitų balsių kaitą prieš L, R jau XIX a. berti ÷ baras ‛darbo ruožas: dirva, kurią vienu metu galima apiberti sėkla, šienpjovio norma nuo aušros iki pietų’, sąskrta bhara ‛pajamos, pelnas, nauda’, avesta bhara ‛grobis, laimikis’ ÷ sen. graikų φορος /foros/ ‛duoklė, rinkliava’ ÷ sen. Balsis enciklopedijoje Lietuvai.lt, „Vikipedijoje“ ir VLE (fonologas A. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika: Balsiai, dvibalsiai ir dvigarsiai - Lietuvių kalbos institutas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas 2005 m. Urbanavičius Algimantas: „Gerbkime žodį“: Fonetika, Balsiai 2013 m. Kazlauskas Jonas: „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“: I. Kirčiavimo istorija 1968 m. ir „Rinktinių raštų“ I t. 2000 m. Zinkevičius Zigmas: „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“: Istorinė fonetika: Vokalizmas 1980 m. I t. Poliakovas Olegas: „Pasaulis ir lietuvių kalba“: IV. Struktūrinė lingvistika: 4.2. Kalbos lygmenys: 4.2.1. Fonetinis - fonologinis lygmuo 2008 m. Kabašinskaitė Birutė: „Etimologija“: IV.1.A. Tolimoji etimologija ir istorinė fonetika: Indoeuropiečių prokalbės fonemų inventorius 2013 m. Derksen Rick: „Etymological dictionary of the Baltic inherited lexicon“ - XIII t. 684 psl.
Lietuvių kalbos abėcėlė yra mūsų rašytinės kultūros pagrindas, o jos garsų sistema - kalbinės raiškos pamatas. Kiekvienas mokinys dar pradinėse klasėse išmoksta skirstyti garsus į balsius ir priebalsius, tačiau suaugusiojo gyvenime šios žinios neretai pasimiršta arba tampa savaime suprantamu dalyku, kurio nė nesusimąstome. Taisyklingas balsių ir priebalsių skyrimas bei jų tarimas yra ne tik rašybos pagrindas, bet ir būtinybė norint aiškiai, taisyklingai ir maloniai komunikuoti.
Balsiai yra kalbos garsai, kuriuos tariant oro srovė iš plaučių išeina laisvai, nesusidurdama su jokiomis kliūtimis burnos ertmėje. Tai reiškia, kad liežuvis, lūpos ar dantys netrukdo orui formuoti specifinio garso atspalvio. Balsiai lietuvių kalboje yra skiemens branduolys - be jų žodžių sudaryti tiesiog neįmanoma. Lietuvių kalboje turime dvylika balsių: a, ą, e, ę, i, į, y, o, u, ų, ū, ė. Svarbu pabrėžti, kad mūsų kalba pasižymi balsių ilgumu ir trumpumu, o kai kuriais atvejais - ir nosiniais garsais (a, ą, e, ę, i, į, u, ų). Šis skirstymas yra itin svarbus ne tik gramatikai, bet ir kirčiavimui, kuris dažnai keičia žodžio prasmę.
Priešingai nei balsiai, priebalsiai yra garsai, kuriuos tariant oro srovė susiduria su tam tikra kliūtimi. Ši kliūtis gali būti suformuota liežuviu, lūpomis arba dantimis. Būtent dėl šio fizinio veiksmo priebalsiai skamba „kietai“ arba turi specifinį „trukdymo“ garsą. Stebėkite burnos formą: ištarkite garsą ir įvertinkite, ar jaučiate kokią nors kliūtį. Jei lūpos ar liežuvis laisvi - tai balsis. Klausykitės balso stygų: uždėkite ranką ant gerklės. Jei tariant garsą jaučiate virpesius - tai balsis arba skardusis priebalsis. Analizuokite skiemenį: kiekviename skiemenyje privalo būti balsis.
Kalbinėse klaidose dažniausiai dominuoja netaisyklingas priebalsių minkštinimas arba nosinių balsių tarimas. Daugelis žmonių, veikiami svetimų kalbų įtakos ar tarmės ypatumų, „suminkština“ žodžius ten, kur to nereikia, arba atvirkščiai - palieka juos kietus. Kita problema - balsių trumpinimas ar ilginimas, kas ypač būdinga skubant kalbėti. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į „n“ ir „m“ garsus prieš kitus priebalsius. Nosiniai priebalsiai reikalauja specifinės pozicijos, kurią užtikrina taisyklingas liežuvio darbas.
Norint pagerinti savo kalbėjimo kokybę, verta atlikti reguliarius artikuliacijos pratimus. Skaitymas balsu - tai geriausias būdas treniruoti raumenis, atsakingus už garsų formavimą. Greitakalbės: Jos padeda suderinti priebalsių skambesį ir balsių tikslumą. Veidrodžio metodas: stebėkite savo burnos formą tariant balsius „a“, „o“, „u“. Turėtumėte matyti, kaip keičiasi burnos ertmės dydis ir lūpų padėtis.
Lietuvių kalbos moksle „j“ yra laikomas pusbalsiu arba minkštuoju priebalsiu. Nosiniai balsiai yra lietuvių kalbos archaizmas ir jos unikalumo ženklas. Priebalsio minkštumą dažniausiai lemia po jo einantis garsas. Jei po priebalsio rašoma „i“ arba balsiai e, ę, i, į, y, ė, priebalsis automatiškai tampa minkštas. Ne visi. Kai kurie priebalsiai turi specifines savybes. Pavyzdžiui, garsas „j“ visada yra minkštas, o kai kurie kiti priebalsiai gali keisti savo kietumo laipsnį priklausomai nuo konteksto.
Pakanka 5-10 minučių kasdien. Reguliarumas yra svarbesnis už pratimų trukmę. Taisyklingas balsių ir priebalsių vartojimas nėra tik akademinis reikalas - tai tiesioginis kelias į pasitikėjimą savimi. Kai žmogus kalba aiškiai, artikuliuoja garsus be klaidų, jis atrodo labiau pasitikintis savimi ir kompetentingas. Tai ypač svarbu viešajame kalbėjime, verslo susitikimuose ar net kasdienėse situacijose, kur aiškus minčių išdėstymas yra sėkmės garantas. Be to, mokėjimas taisyklingai atskirti garsus padeda geriau perprasti užsienio kalbas. Žinodami savo gimtosios kalbos mechaniką, lengviau pastebime kitų kalbų subtilybes, gebame atpažinti skirtingus tarimo niuansus ir greičiau įsisaviname svetimus fonetinius modelius. Galiausiai, svarbu nepamiršti, kad kalba yra gyvas organizmas. Nors yra nustatytos griežtos taisyklės, kaip atskirti ir vartoti balsius bei priebalsius, svarbiausia išlaikyti pagarbą savo kalbai. Tai reiškia, kad turime ne tik mechaniškai laikytis taisyklių, bet ir stengtis, kad mūsų sakomi žodžiai būtų malonūs ausiai, melodingi ir aiškūs.
Tad pradėkite nuo paprasčiausių dalykų: daugiau skaitykite balsu, stebėkite savo liežuvio ir lūpų darbą, klausykitės profesionalių diktorių kalbos. Kuo daugiau dėmesio skirsite šiam fundamentiniam kalbos lygmeniui, tuo labiau džiaugsitės savo sugebėjimu komunikuoti.
Pridėtinė informacija ir iliustracijos
Šiame tekste įtraukti pavyzdiniai pavidalai ir ryšiai rodo, kaip balsių kaita ir dvibalsių nykimas keičia žodžių šaknis bei tarimą skirtingose lietuvių dialektuose. Norint išsamesnės vaizdinės medžiagos, gali būti naudinga pateikti lentelę apie balsių trukmę ir jų nosinį palydėjimą, o taip pat diagramas, kuriose bus parodyta, kaip balso stygos virpa skirtinguose garsuose. Be to, galima sukurti žemėlapį, kuriame pažymėtos regioninės tendencijos dėl u→o ir u→a virsmų.
- Paaiškinimas apie balsių skaidymą į ilguosius ir trumpuosius, nosinius, bei jų kirčiavimo įtakas.
- Apibendrinimas apie skardžiųjų priebalsių nykimą ir jų kaitą į šnypščiamuosius bei kitus garsus.
- Pratimų planas: 5-10 minučių kasdien, įtraukiant skaitymą balsu, diktorių klausymą, veidrodžio metodą ir reguliarų artikuliaciją.
Galiausiai - sąmoningas kalbos naudojimas, pagarba gimtajai kalbai ir nuoseklus siekis išgirsti žodžio balsą kaip kūrybos aktą - tai kelias į sklandų, malonų bei tikslų kalbėjimą, kuris padeda ne tik kasdienėse situacijose, bet ir tarptautinėje komunikacijoje.