Lietuvoje šis patalpų apšiltinimo būdas yra neretai naudojamas. Šalti kambariai ir didžiulės sąskaitos, didelė santykinė drėgmė, pelyti linkę išorinių sienų kampai - pagrindinės priežastys, kodėl sovietmečiu statytų daugiabučių namų gyventojai, nesulaukę renovacijos, savarankiškai imasi veiksmų, kad pagerinti gyvenimo sąlygas ir sumažinti šildymo sąskaitas. Apšiltinimą iš vidaus renkasi ir kolektyvinių sodų gyventojai, norėdami pritaikyti senus vasarnamius nuolatiniam gyvenimui. Į apšiltinamų iš vidaus pastatų kategoriją galima priskirti ir jau dalinai apšiltintus pastatus iš lauko pusės.
Prieš 15 - 20 metų naujai statomiems ir jau pastatytoms pastatams apšiltinimui iš lauko buvo naudojama 5 cm, retesniais atvejais 10 cm storio polistireno plokštės. Pakitus energijos kainoms ir pasikeitus energinio efektyvumo reikalavimams, tokie pastatai, nenorint keisti fasado, gali būti papildomai apšiltinti iš vidaus be didesnių problemų. Tačiau didžiausia bėda - gyvenantiems stambiaplokščiuose senos statybos namuose. Daugiabučių namų, statytų iki 1993 m, šiluminė varža turėjo būti 1, tačiau VGTU specialistams atlikus Vilniaus miesto daugiabučių namų būklės analizę, nustatyta, kad dažniausiai sienos varža nesiekia planuoto rodiklio ir kai kur lygi tik 0,8.
Šiltinant išorines sienas patalpoje, jų laikantysis sluoksnis pasilieka išorėje. Dėl to išorės laikančiajame sluoksnyje vyksta gerokai didesni neigiami reiškiniai, nei sluoksnyje, esančiame pastato viduje ir apšiltintame iš išorės. Taigi, pastatai turi būti apšildyti iš išorės, o apšiltinimas iš vidaus gali būti rekomenduotinas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės jų išorines sienas apšiltinti iš išorės, kai būtina mažinti šilumos nuostolius ar pastatuose netenkinami higienos normos reikalavimai.
Jei individualių namų savininkai, įvertindami pastato būklę, gali lengviau priimti sprendimus, tai daugiabučių namų gyventojai turi labai atsakingai priimti sprendimą apsišildyti savo butą iš vidaus. Vienas, pagerindamas savo gyvenimo sąlygas, gali pakenkti kitiems. Žinant bent apytikrę senų sienų šiluminę varžą, nesudėtinga nustatyti, kokio storio termoizoliacija tinka konkrečiai sienai.
2 pav. Rasos taško susidarymo taškas uždaroje sienos konstrukcijoje priklauso nuo sienos šiluminių savybių, kiekvieno sluoksnio storio ir medžiagų bei jų padėties. Vilnius Technikos Universiteto mokslininkų atliktas temperatūros laukų modeliavimas su įvairiais iš vidaus apšiltintų išorės sienų variantais parodė, kad, norint pritaikyti šiltinimo iš vidaus būdą, išorinių sienų šiluminė varža turi būti apie 1,2 kv. m·K/W. Eksperimentiškai nustatyta, kad šiltinamosios medžiagos storis šiltinant iš vidaus, jeigu nėra vandens garų izoliacijos, gali būti apytikriai apie 4 cm.
Jei pasirinktas mažesnis, iki 5 cm, termoizoliacijos storis, galima mažiau pakenkti pastato išorinėms konstrukcijoms, išvengti rasos taško neigiamų pasekmių, tačiau ir apšiltinimo efektas bus mažesnis. Dėmesys vandens garų kondensatui kambaryje - būtinas, nes užblokavus vandens garų pasišalinimo plaučius gali kilti kondensatas ir mikroklimato problemos. Uždarius vandens garų pasišalinimo per sieną kelius, reikalinga saugotis jo neigiamų pasekmių ir užtikrinti gera kambarių mikroklimatą.
Darbus reikia atlikti laikantis technologijų - ne tik kruopštumo, bet ir žinių. Nesilaikant darbų technologijos, galima turėti didesnių problemų su kambario mikroklimatu, nei iki to.
Techninė praktika: kaip teisingai atlikti vidaus sienų šiltinimą
1 brėž. Polistireninio putplasčio plokštės prie šiltinamo paviršiaus klijuojamos tam tikslui skirtais klijais. Vientisu klij sluoksniu padengiamas visas plokščių paviršius. Jei sienoje yra langų bei durų, būtina kruopščiai apšiltinti angokraščių ir sąramų apačią. Klijuojamas polistireninio putplasčio plokštės labai svarbu gerai prispausti prie šiltinamo paviršiaus, kad tarp jų neliktų ertmių mikro micetams veistis. Ant šiltinamos sienos šiltinimo plokštės išdėstomos taip, kad plokščių horizontalių eilių vertikalios siūlės nebūtų vienoje vertikalėje. Į šilumos izoliacijos sluoksnį nerekomenduojama talpinti medinius tašus arba metalinius profilius, nes ties jais susidaro šilumos tilteliai.
2 brėž. 3 brėž. 4 brėž. 5 brėž. 6 brėž. 7 brėž.
Rezultatas. Tikrai nereikės, nes niekas netikrins jūsų individualaus namo varžos koeficiento. Tačiau į stogo šiltinimą siūlyčiau atkreipti dėmesį. Nes stogo šiluminė varža turėtų būti 30 proc. didesnė už sienų. 20 cm tik neoporo varža R-6,25, o kur dar blokelis ar kita medžiaga. 30 cm neoporo varža R-9,38. Stogas turėtų būti apie R-12. Uždarų porų poliuretanu tą pasiektumėte su 25cm, vata mažiausiai 50 cm., tačiau su vata itin sunku užtikrinti sandarumą.
Šiame bloke taip pat aptariama santykinė drėgmė ir jos poveikis senosios išorinės sienos konstrukcijai. Santykinės drėgmės lygis senosios išorinės sienos konstrukcijoje padidėja žiemą dėl vėsesnės sienos, o viduje esantis šiltinimo sluoksnis dar labiau prisideda prie drėgmės kilimo. Todėl vidaus šiltinimas gali sukelti ilgalaikius drėgmės iššūkius, jei nėra tinkamai suplanuotos ventiliacijos ir garų izoliacijos.
Rekomendacijos dėl šilumos nuostolių mažinimo: teisingai pasirinktas storis, laikymasis šiluminės varžos reikalavimų ir racionalus sandarumas. Taip pat atkreipiamas dėmesys į individualių patalpų šiltinimą - sienų, langų, durų sandarumo užtikrinimą ir ventiliacijos koregavimą.
Vidaus šiltinimo medžiagos ir jų savybės
Vidaus sienų šiltinimas mineraline vata - ilgalaikis sprendimas. Mineralinės vatos plokštės turi priglusti prie vidinio šiltinamo paviršiaus, turi būti užpildytos visos siūlės, o tarp plokščių neturi likti plyšių. Ar šiltinimas brangus? Šiltinimas yra ne toks brangus, kaip dauguma žmonių galvoja; tinkamai atlikti darbai - geriausia priemonė sutaupyti lėšas šildymui. Nuo 2016 metų sienų šiluminė varža turi būti 0,12 m2K/W (stogo - 0,10 m2K/W), o nuo 2018 metų - 0,11 m2K/W sienoms ir 0,09 m2K/W stogui, atsižvelgiant į ES reikalavimus.
Polistireninis putplastis (putų polistirolas) turi geras mechanines savybes, mažą šilumos laidumo koeficientą ir nedidelį vandens įgėrimą. Jis priskiriamas B degumo klasei, o plokščių sudėtyje yra tik nedidelis organinio stireno kiekis ir daug oro. Tačiau svarbu: išorės sienoms paruošti paviršiai turi būti švarūs ir sausas. Pilkojo putplasčio klijavimui reikia daugiau klijų, o paviršius turi būti atsparus vandens poveikiui, kai klijuojama vasarą ar lietaus metu.
Kai langai ir durys sienoje, būtina kruopščiai apšiltinti angokraščių ir sąramų apačią. Visi klijų mišiniai turi būti paruošti pagal gamintojo instrukcijas, o plokštės turi būti prispaustos, kad neliktų ertmių ir nebūtų šilumos tiltelių. Jei sienoje yra nelygumas, galima naudoti klijų mišinius kartu su universaliosiomis klijavimo putomis.
Kitas svarbus aspektas - statinio sandarumas. Siekiant didesnio sandarumo, reikia prijungti vėjo ir garo plėves, sutvirtinti langų bei durų siūles, robinti vamzdžių įvedus, užsandarinti rozetes ir jungiklius. Tinkamai atlikta sandarinimo darbų serija padeda išvengti šilumos nuostolių ir kondensato susidarymo.
Garso ir higienos klausimai bei praktiniai rekomendacijos
Rinkdamiesi šiltinimo medžiagą, atkreipkite dėmesį į jos laidumo koeficientą, atsparumą drėgmei, pelėsiams, garso izoliaciją bei ekologiškumą. Taip pat svarbu žinoti, kur bus taikoma šiluminė izoliacija ir kokios yra pastato paskirtis. Pavyzdžiui, gyvenamųjų namų atitvaro šiltinimas turi būti derinamas su tinkama ventiliacija ir oro tarpo užpildymu.
Projektuojant ir įgyvendinant vidaus šiltinimą, galima naudoti šiuolaikines sistemas, pavyzdžiui, Xtratherm SAFE-R plokštes - jos sujungia termoizoliaciją ir gipskartonio apdailą. Šios plokštės gali būti montuojamos tiek ant karkaso, tiek klijuojant klijais priklausomai nuo sienos nelygumo. Tokia sistema gali suteikti kelis laipsnius papildomos šilumos patalpoje jau vos po darbų pabaigos.
Apšiltinus sienas iš vidaus, gyvenamųjų patalpų mikroklimatas dažnai pagerėja, tačiau svarbu užtikrinti tinkamą ventiliaciją, kad kondensatas nepatektų į sienų sluoksnius ar į patalpas. Būtina peržiūrėti projektinius ventiliacijos kanalus, įrengti papildomą ištraukiamą ventiliaciją vonioje ir virtuvėje, periodiškai vėdinti kambarius.
Gaires dėl pasirinkimo ir kainų efektyvumo
Ar šiltinimas brangus? Daugeliu atvejų šiltinimas padeda sutaupyti, nes leis sumažinti energijos sąnaudas per ilgesnį laikotarpį - dažnai per du metus. Kuo didesnė šiluminė varža, tuo mažiau šilumos nuostolių. Tačiau būtina užtikrinti tinkamą sandarumą ir atitikti higienos normų reikalavimus. Nuo 2016 metų ir vėliau nustatytos minimalios sienų ir stogo šiluminės varžos rodo būtinybę laikytis konkrečių rodiklių.
Nuo 2016 metų sienų šiluminė varža turi būti 0,12 m2K/W, o stogo - 0,10 m2K/W. Nuo 2018 metų sienų šiluminė varža reikalinga būti 0,11 m2K/W, o stogo - 0,09 m2K/W. Šie reikalavimai atspindi ES energetinį efektyvumą. Skirtingos šiltinimo medžiagos turi skirtingą šilumos laidumo koeficientą (λ): kuo mažesnis λ, tuo efektyvesnė izoliacija ir reikia mažesnio storio sluoksnio. Pritaikant A+ klases namui su uždarų porų poliuretanu (λ ~0,021) gali užtekti apie 23 cm storio sienos sluoksnio, o mineralinei vatai (λ ~0,039) - apie 42-43 cm storio, priklausomai nuo konkretaus atvejo.
Tačiau sandarumas ir geras įrengimas yra labai svarbūs. Sandarumas užtikrina, kad šiluma nepabėgtų pro sandūras. Pažymėtina, kad net ir puikiai izoliuota siena gali prarasti efektyvumą, jeigu prastai sujungtos plėvelės ar bloga ventiliacija.
Specifinės rekomendacijos daugiabučiams ir individualiems namams
- Pradėkite nuo perdangos šiltinimo - tai dažnai didžiausias energijos nuostolio kanalas.
- Patikrinkite oro tarpus, ventiliacines sistemas ir įrengimą; įrengti papildomą ventiliaciją voniose ir virtuvėse.
- Apsvarstykite stogo ar palėpės šiltinimą, nes šiluma linkusi kilti aukštyn.
- Pasirinkite tinkamą šiltinimo medžiagos tipą atsižvelgdami į sienų tipą (mūras ar medinės konstrukcijos), klimato sąlygas ir higienos normas.
- Procedūros metu laikykitės visų gamintojo instrukcijų dėl klijų paruošimo, plokščių tvirtinimo ir tinkavimo taisyklių.
