Kodėl vaikas glaudžiasi prie grindų: ankstyvojo vystymosi įgūdžiai ir sensorinė integracija

Naujagimis labai mažai informacijos apie aplinką gauna iš regėjimo. Pradžioje jam svarbesnė taktilinė informacija bei vestibuliarinė (pusiausvyros pojūčio) informacija. Jam svarbi ir informacija, gaunama savo judesiais, uosle, skoniu. Per pirmąsias savaites sutrikusios regos kūdikiai gauna beveik tiek pat informacijos kiek ir gerai matantys, nes visiems naujagimiams būdingas ribotas regėjimas. Tačiau ypač dėl regos ima nerimauti tėvai. Juos glumina tai, kad nėra regos kontakto su vaiku. Bet tėvams būtina išmokyti vaiką klausyti ir kuo daugiau bendrauti su juo.

Pradedant trečiuoju gyvenimo mėnesiu, rega tampa svarbiausiu sensoriniu kanalu, kuriuo gaunama informacija apie toliau esančius daiktus. Aklumo arba sutrikusios regos atveju vaikas aplinką suvokia iš klausos, lytėjimo, judėjimo, uoslės ir skonio informacijos. Klausos informacija gerokai skiriasi nuo regimosios, nes garsai nesuformuoja vaizdo. Didelę reikšmę turi vaiko veiklos vieta. Suomių oftalmologė Lea Chiuveriner, besidominti ankstyvuoju sutrikusios regos vaikų ugdymu, siūlo vietą sutvarkyti taip. Iš faneros daroma lenta - rezonatorius. Prie 1,5x1,5 m storio faneros lakšto pritvirtinami 2 cm aukščio borteliai, kad tarp plokštės ir grindų susidarytų tarpas. Ant tokios plokštės guldomas vaikas. Plokštė sustiprina garsą, kurį sukelia paties vaiko judesiai. Tai aktyvina vaiko judėjimo funkcijas, sudaro galimybę išgirsti daugiau garsų. Be to, rezonavimui autorė pataria panaudoti paprastus namų apyvokos daiktus: tuščią pintą krepšį, metalinį dubenį ir, jei vaikas turi regėjimo likutį, veidrodį, kuriame matys savo judesius. Naudinga virš vaiko galvos pakabinti plastmasinę ar metalinę lėkštę. Daiktai, su kuriais žaidžia vaikas, neturėtų sukelti per didelio triukšmo, atsitrenkę į lentą-rezonatorių, nes tai gali kenkti vaiko klausai, gąsdinti jį.

Normaliai matantis kūdikis instinktyviai pradeda sukinėti galvą, kad pamatytų objektą, esantį jo regos lauko periferinėje dalyje. Aklas vaikas nepradeda sukioti galvos tol, kol mes neskatiname. Būtina treniruoti kaklo raumenis, nes akli ir silpnaregiai nereaguoja į vizualius stimulus, kurie, esant normaliai regai, priverčia vaiką kelti ir laikyti galvą. Gebėjimas kontroliuoti galvos padėtį yra svarbi judėjimo funkcijos, būtinos šliaužiojimui, grandis. Mokėjimas laikyti galvą būtinas ir dairymuisi aplink. Kada suaugęs paima sutrikusios regos vaiką ant rankų, būtina jį pakelti pakankamai aukštai, kad tai priverstų vaiką laikyti galvą savarankiškai. Normaliai matantys vaikai jaučia kontaktą su suaugusiais stebėdami, kaip šie juda. Aklieji ir silpnaregiai tokį kontaktą dažniausiai palaiko lytėjimu. Klausa negali sukelti tokio stipraus pojūčio, jog šalia yra artimas žmogus. Sutrikusios regos kūdikį reikia, kiek galima, dažniau laikyti ant rankų.

Sutrikusios regos trijų mėnesių kūdikiai, skirtingai nuo matančių, „neranda savo rankų“. Čia susiduriama su vadinamąja „vidurio linijos“ problema. Ją galima spręsti duodant daiktą į rankas ir jas sujungiant taip, kad vaikas daiktą laikytų abiem rankomis. Regintis mažylis daug kartų mato savo kojas dar iki tol, kol jų nėra pradėjęs valingai judinti bei suvokęs kaip savo kūno dalį. Neregys vaikas šią patirtį turi įgyti lytėjimu. Kiekvieną kartą rengiant vaiką reikia stengtis, kad jis rankomis paliestų savo kojas ir pėdas, o kūdikiui reikia leisti žaisti savo kojomis. Regintis vaikas, susipažindamas su daiktu, naudojasi rega bei informacija, gaunama rankomis ir burna. Kai daiktas iškrinta iš rankų, regintis vaikas dažnai dar jį gali matyti. Aklam vaikui yra sunkiau atpažinti daiktą, nes kiekvieną kartą vaikas, paėmęs jį, kaskart paliečia vis kitą paviršiaus vietą, todėl yra sunkiau pažinti visą. Daikto vaizdinys formuojasi daug sunkiau, jeigu dažnai nukrintantis daiktas dingsta, o atsiranda nereguliariai, pasikartojančiais laiko tarpais.

Pratinant vaiką prie orientavimosi erdvėje, būtina, kad įdėmiai ištyrinėtų viską aplink save. Vaikui reikia parodyti aiškius taktilinius (lytėjimo) orientyrus. Pavyzdžiui, jei vaikas turi regos likutį, lentą-rezonatorių galima papuošti kontrastingomis juostomis. Kai vaikas pripranta žaisti ant lentos-rezonatoriaus, trumpai galima pasitraukti, o kontaktą palaikyti kalbant ar dainuojant. Jei suaugusiems nėra galimybių ilgai žaisti su vaiku prie lentos-rezonatoriaus, geriausia, kad vaikas būtų, kur yra suaugusiųjų. Kadangi lentą-rezonatorių sunkoka perkeldinėti, reikia pasigaminti specialų kilimėlį vaikui. Jame turėtų būti kontrastingų dėmių, suvokiamų regos likučiais (jei jie yra) bei lytėjimu. Kai vaikas turi galimybę jungti vienu metu gaunamą vizualinę ir taktilinę informaciją, galvos smegenyse susidaro asociatyvinių ryšių, ir šios informacijos papildo viena kitą. Orientacijos erdvėje pradmenų vaikas įgyja, kai rankas pradeda sujungti ties kūno vidurio linija. Erdvės suvokimas ima tobulėti, kai vaikas pradeda rasti daiktus aplink save bei pažinti per atstumą motinos ir tėvo balsus. Aklajam ir silpnaregiui vaikui sunku suvokti trimatę erdvę. Jam reikia daug laiko, kad rankų, kūno dėka bei klausydamasis aido išmoktų suvokti erdvę. Vaikus būtina supažindinti su pačiais įvairiausiais tūriais: su tais, į kuriuos galima įkišti tik pirštą, delną, ir didesniais, kur telpa galva ar koja, ir pagaliau su tokiais dideliais, kur vaikas telpa pats. Šiam tikslui žaidimams tinka įvairaus dydžio dėžės, vaikiškos lovelės ir pan. Regintis vaikas daiktus iki tol, kol įvardija juos, mato šimtus kartų. Sutrikusios regos vaikui taip pat būtina tokia gyvenimiška patirtis, padedanti suformuoti aplinkos vaizdinus. Sutrikusios regos vaikui sunku suvokti, kas vyksta, kai jis valgo. Vaikui būtinai reikia leisti suvokti rankomis ir burna tai, kas yra lėkštėje. Reikia vengti, kad suaugęs per ilgai nemaitintų vaiko šaukštu. Kuo anksčiau reikia įdėti šaukštą į vaiko ranką. Suaugusiojo ranka jam mažiau turėtų padėti.

Jei žaisliukas iškrinta iš normaliai matančio vaiko rankų, toks vaikas stengiasi jį pasiekti. Nukritęs žaislas ar žaislas, gulintis šalia aklo vaiko, neprivers jo pasielgti analogiškai. Šiuo atveju sunku rasti tokių žaidimų, kad vaikui norėtųsi šliaužioti. Užsienio autorių nuomone, šiame etape sutrikusios regos vaikui pavyzdžiu gali būti regintis vaikas. Bendraamžis kartais geriau geba to išmokyti, ko mes, suaugusieji, negalime. Kai kurie sutrikusios regos vaikai pradeda savarankiškai judėti gana vėlinai. Dažniausiai jie pradeda pirma vaikščioti, o po to tik šliaužioti.

Naujagimiai neturėtų būti standžiai suvystomi - tai riboja judesius ir normalų judėsenos vystymąsi. Tėvai, auginantys sutrikusios regos vaiką, visokeriopai turėtų skatinti vaiko judėjimą. Tokio pobūdžio „nutikimai“ iki penkerių metų amžiaus yra norma. Pirmuosius 18 mėnesių šlapinimosi procesas nėra mažylio valioje. Pasak specialistų, jeigu vaikui mažiau nei 5 metai, „siurprizai“, tiek dieną, tiek naktį, neturėtų kelti tėvams daug nerimo. Jeigu vaiko šlapinimosi ne tualete priežastys nėra fiziologinės (o tai gali nustatyti tik gydytojas), tėvams verta pasikonsultuoti su psichologu. Tik susipažinęs su vaiko gyvenimo aplinkybėmis, jo asmenybės ypatumais, išanalizavęs konkrečią situaciją, psichologas gali padėti tėvams suprasti, kas galėjo paskatinti nepageidaujamą vaiko elgesį. Tai gali būti protestas prieš suvaržymus darželyje (vaikas akivaizdžiai demonstruoja, jog, kaip jam elgtis, „sprendžia pats“), tai gali būti ir atsakas į bendravimo su bendraamžiais ypatumus, gali būti sukrečiančios patirties, kurią jis išgyveno (ar išgyvena) namuose (pvz., naujo nario atsiradimas, gyvenamosios vietos pakeitimas ir t. Pasak psichologų, adaptacinis periodas vaikų darželyje gali neigiamai paveikti psichoemocinę vaiko būklę. Trimetis dar nesugeba pasakyti žodžiais, kas jam negerai (priežastys paprastai paaiškėja specialistui naudojant tam tikrą žaidimų terapiją), todėl šią žinią siunčia kokiu nors „protesto“ būdu - kad atkreiptų į save dėmesį. Specialistai pataria neakcentuoti ir nesureikšminti nei tyčinio, nei netyčinio šlapinimosi ne tualete atvejų ir jokiu būdu nebausti bei negrasinti vaikui. Tai neduos norimo rezultato ir gali dar labiau pabloginti padėtį (pavyzdžiui, mažylis gali visai nebesišlapinti ir nebesituštinti, o tai jau pavojus sveikatai).

Kur kas efektyviau atkreipti dėmesį į pozityvius atvejus: adaptacija darželyje dažnam vaikui būna sunkus periodas, ne lengvesnis jis ir tėvams. Psichologai akcentuoja, jog adaptacijos sėkmė priklauso nuo vaiko išankstinio parengimo permainoms, jo savarankiškumo laipsnio bei darželio auklėtojų gebėjimo užmegzti su vaiku emocinį ryšį. Psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė pataria: mokykite vaiką suprasti, kad kartais supyksta visi (ir mama su tėčiu), kad tai nėra blogai, tačiau savo neigiamas emocijas galima (ir reikia) išreikšti tinkamu būdu (rodykite pavyzdį!). „Jeigu vaikas laužo žaislą, pasakykite: „Tu taip pyksti, kad net laužai žaisliuką“, - pataria psichologė V. Mažeikienė. - Jeigu mažylis nesiliauja, ramiai ir aiškiai nubrėžkite elgesio ribas: „Žaislo laužyti negalima.“ Jeigu vaikas vis tiek nesiliauja, pasiūlykite jam kitą, priimtiną, veiksmą: „Žaislo laužyti negalima, bet kai pyksti, gali sudraskyti laikraštį.“ Kraštutinė priemonė - ultimatumas.

1. Kūdikio sensoriniai kanalai: rega (nuo 3 mėnesių įsigalioja kaip pagrindinis informacijos šaltinis), klausa, lytėjimas, judėjimas, uoslė, skonis.
2. Glaudus kontaktas su vaikais ir suaugusiais svarbus akloms ir silpnaregėms dėl socialinio orientavimo periodyje.
3. Lentos-rezonatoriaus ir kilimėlio naudojimas garso ir taktilinių orientyrų formavimui.
4. Erdvės suvokimo vystymasis per rankų judesius kūno vidurio linijoje ir aplinkos girdėjimą.
5. Miego ir dienos režimo svarba vaikų raidai bei įpročių formavimui

Kaip formuojami pagrindiniai įgūdžiai: nuo regėjimo vakarinio pasaulio iki taktilinio suvokimo

Jums svarbu suprasti, kad aklas ar silpnaregis vaikas augina erdvės supratimą per lytėjimą, girdimą balsą ir judesius. Kai vaikas juda ant lentos-rezonatoriaus, atsiranda garso grįžtamasis ryšys, o tai skatina jo judėjimo funkcijas. Kai vaikas turi regos likutį, jo aplinka gali būti papuošta kontrastingomis juostomis, siekiant palengvinti orientaciją. Vaikas praktiškai mokosi laikyti daiktus abiem rankomis, kai jį įdeda į daiktą ir kartu sujungia rankas, suvokdamas jų koordinaaciją.

Kai vaikas turi regėjimo trūkumų, svarbu suteikti daugiau liesti ir palpinti, kad vaikas įgytų „vidurio linijos“ suvokimą. Aklas vaikas tyrinėja aplinką per lytėjimą ir klausą, o regos likutį turintis vaikas gali naudotis rega kaip papildoma informacijos šaltiniu. Regos netekimas ar sunkumai regos srityje reikalauja nuoseklumo treniruotėse: užtikrinti, kad vaikas dažnai laikytų rankas ant kojų ir pradėtų lavinti kaklo raumenis, kurios padeda šliaužti, dairytis ir kelt galvą.

Užtikrinant, kad vaikas galėtų jungti regėjimą ir taktilinę informaciją vienu metu, smegenyse formuojasi stipresnės asociacijos. Krizių metu svarbu laikyti vaiką ant rankų kuo dažniau, kol jis išmoksta laikyti galvą ir kontroliuoti judesius. Kiekvieną kartą, kai vaikas žaidžia ant lentos-rezonatoriaus, galima trumpai atitraukti ir toliau palaikyti kontaktą žodžiu ar dainomis. Jei vaikas turi regos likutį, galima naudoti kontrastingas juostas lentos paviršiuje, kad vystytų orientaciją. Padėti reikia ir tada, kai vaikas pradeda išmokti judėti: dažnas kontaktas suaugusiojo rankomis skatina pasitikėjimą ir saugumą.

Kitas žingsnis: miegas, dėmesio valdymas ir adaptacija darželyje

Miegas yra vienas svarbiausių aspektų vaiko raidai. Miegas leidžia smegenims kurti naujas jungtis, o augančiam vaikui būtina tinkamai išsimiegoti. Miego regresija gali pasireikšti dėl naujo aplinkos poveikio arba perėjimo iš dviejų miego Periodų į vieną dienos miegelį. Tuo pačiu metu augančiam vaikui tenka daugiau įtampos, ir gali pasireikšti naktiniai siaubai ar košmarai dėl vaizduotės plėtotės ir NS pokyčių. Žiūrint į regėjimo sutrikimus, svarbu palaikyti nuoseklų rytinį ir vakarinį režimą, vengti per didelio ekrano laiko ir suteikti raminančias, bet ne per stimuliuojančias veiklas prieš miegą.

Rytinio pabudimo koregavimas gali padėti: nelimituoti šviesos anksti ryte, o ryte leisti daugiau šviesos ir natūralaus apšvietimo, kad biologinis ritmas perėjimo laikotarpiu būtų stabilus. Taip pat reikėtų stebėti dienos miego trukmę - per daug arba per mažai dienos miego gali lemti ankstyvą pabudimą. Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl rekomenduojama sukurti personalų miego grafiką, atsižvelgiant į amžių ir poreikius.

tags: #kodel #vaikas #glaudziasi #prie #grindu