Diskusijos dėl valstybinių miškų valdymo modelio ir jo pertvarkymo kelia daug aistrų. Kertasi interesai, aktyviai veikia lobistinės grupės, o galutiniai sprendimai gali turėti ilgalaikių pasekmių visai šaliai.
Kas siekia pakeisti miškų valdymo modelį?
Kritika dabartiniam valstybinių miškų valdymo modeliui ir jį įgyvendinančioms institucijoms dažnai pasigirsta iš dviejų pagrindinių grupių - stambiųjų medienos naudotojų ir privačių miškų savininkams atstovaujančių asmenų. Pirmuosius vienija Lietuvos medienos asociacija (LMA), turinti požymių, jog ji veikia kaip medienos kartelis, o antruosius - Lietuvos miškų savininkų asociacija (LMSA).
Pagrindinis stambiųjų medienos perdirbėjų tikslas - įsigyti kuo daugiau medienos kuo mažesnėmis kainomis. Todėl jie aktyviai bando įrodyti, kad decentralizuotas valstybinių miškų modelis, kai juos tvarko 42 urėdijos, yra neefektyvus ir nuostolingas valstybei.
LMA atstovai kaip pavyzdį dažnai pateikia prieš dešimtmetį Latvijoje atliktą valstybinių miškų pertvarkos modelį. Po šios pertvarkos mišką ten kerta ir medieną parduoda akcinė bendrovė „Latvijos valstybiniai miškai“, kuriai svarbiausia - maksimali ekonominė nauda. Miškų atkūrimu, priežiūra, sanitarine ir priešgaisrine apsauga rūpinasi iš šalies biudžeto finansuojama valstybinė miškų tarnyba. Tačiau Latvijos miškininkai pastebi, kad šios reformos pasekmės - grobuoniškas miškų kirtimas, prastesnė jų priežiūra ir atkūrimas. Latvija yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kur pastaruosius keletą metų daugiau medynų iškertama, nei jų priauga. Apvalios medienos išvežama dvigubai daugiau nei iš Lietuvos.
Apie grobuonišką miškų naudojimą Latvijoje byloja ir toks faktas: šios šalies vyriausybė, spaudžiama medienos perdirbėjų, tarp kurių vyrauja stambios Skandinavijos bendrovės, nusprendė padidinti 2009 metų kirtimų normą dar 4 mln. kubinių metrų.
Minėtų savo tikslų LMA, veikdama iš esmės vieno asmens - savo vadovo - iniciatyva, siekia juodojo lobizmo metodais. Antai pernai prieš pat rinkimus iniciatyvos ėmėsi buvusi žemės ūkio ministrė ir tuometė Valstiečių liaudininkų partijos lyderė. Po to miškų ūkio reikalų ėmėsi Seimo Kaimo reikalų komitetas.
Kaimo reikalų komitetas svarstė miškininkystės reikalus ir nutarė, kad privačius bei valstybinius miškus turi reguliuoti Žemės ūkio ministerija. Seimo Kaimo reikalų komiteto nutarimas buvo išsiųstas į Vyriausybę, paprašyta jos išvados (aišku, pritariančios). Anoji Vyriausybė nespėjo atsakyti - išsivaikščiojo.
Dar keisčiau atrodo netikėtas kai kurių Seimo narių rūpestis medienos verslu. Šiame rašte priekaištaujama, neva Generalinė miškų urėdija (GMU) trukdo pastatyti Lietuvoje beveik milijardo litų vertės medienos plaušo plokščių gamyklą, kurios iniciatorius yra švedų koncernas IKEA. Ar tikrai rūpestis investicijomis paskatino 7 Seimo narius pasirašyti po tuo raštu? O gal šios politikų ir verslo sąsajos - korupcijos ryšiai?
Privačių miškų savininkų situacija ir interesų painiava
Privačių miškų tvarkymas ir ūkininkavimas juose yra rimta problema. Šiuo metu privačių miškų savininkų yra 227 tūkst., o vidutinis jų valdos plotas - 3,4 ha. Manoma, kad pasibaigus žemės reformai privatūs miškai sudarys beveik pusę visų miškų.
Deja, šių miškų savininkai neorganizuoti, išsibarstę, daugelis gyvena toli nuo savo valdų. Tuo sumaniai jau daugiau nei dešimtmetį naudojasi miško vertelgos, mulkinantys savininkus. Pastarieji, menkai nutuokdami medienos rinkos konjunktūrą, parduoda savo mišką gerokai pigiau, nei jis kainuoja, o kartais net pusvelčiui.
Medienos tarpininkai - vertelgos - organizuoja miško savininkų pseudokooperatyvus, kurie iš esmės yra susijusių asmenų privačios miško ruošos įmonės. Šiam tiksle yra sukurtos dvi asociacijos - minėta LMSA ir privačių miškų savininkų asociacija (PMSA). Tačiau jos abi atstovauja toli gražu ne gausiam savininkų, tarp jų ir nedidelių valdų, sluoksniui, o saujelei apsukrių miško vertelgų, sugebėjusių supirkti šimtus hektarų privačių miškų. Po šia priedanga aktyviai darbuojasi ir užsienio kapitalo atstovai.
Prieš keletą metų viena šių asociacijų net sugebėjo valstybiniame Lietuvos miškų institute užsakyti „mokslinį darbą“, kuriame reikiamai nuteikti mokslininkai įrodinėja būtinybę mažinti valstybinių miškų plotus ir juos privatizuoti. Kas nupirktų šiuos miškus? Žinoma, pirmieji atskubėtų pseudokooperatyvuose „prasisukę“ miško vertelgos, užsienio pinigais nešini „pakištiniai“ asmenys, medienos magnatai.
Istorinės reformos ir jų pasekmės
Bene radikaliausia reforma miškų ūkyje atlikta 1997-1998 metais, atribojant valstybinių ir privačių miškų valdymą. Pagrindinis argumentas, anuomet lėmęs šias „skyrybas“, buvo konkurencijos principų nepaisymas.
Tačiau valstybinių ir privačių miškų tvarkymo bei priežiūros atribojimas tik pablogino šių padėtį. Pirma, nutrūko savininkų ryšys su miško pareigūnais. Nors girininkas čia pat, dėl menkiausio reikalo ar konsultacijos apie miškus tenka belstis į rajono centrą. Antra, susiformavo ištisas miško tarpininkų, kurie pelnosi iš privataus miško savininkų, sluoksnis. Būtent dėl to pirminė medienos kaina, kurią gauna dauguma savininkų, yra 2-3 kartus mažesnė, nei sumokama urėdijoms. Tuo metu įvairūs tarpininkai nugvelbia kainos liūto dalį, kuri keleriopai pranoksta jų veiklos sąnaudas.
Trečia, neefektyviai panaudojama privačiuose miškuose pagaminta mediena. Antai 2008 metais iš valstybiniuose miškuose pagamintos medienos svetur buvo išgabenta tik 0,4 mln. kubinių metrų, arba 11 proc., pagamintos medienos, o iš privačių miškų - 1,2 mln. kubinių metrų, arba net 52 proc., pagamintos apvalios medienos.
Ketvirta, dėl prastos privačiuose miškuose pagamintos medienos apskaitos ir kontrolės šis sektorius tapo nelegalių lentpjūvių bei medienos gaminių įmonių tiekėju.
Išeitis tėra viena - sugrąžinti privačių miškų tvarkymą ir priežiūrą valstybiniams miškininkams. Tačiau dirbtinis valstybinio ir privataus miško atribojimo dešimtmetis turėjo įtikinti mažiausiai dviem dalykais. Pirma, kad miškai yra vientisa gamtinė sistema. Todėl ir ūkininkavimas valstybiniuose bei privačiuose miškuose didžiausią naudą valstybei ir savininkams gali atnešti tuomet, kai veikiama išvien. Antra, LMSA vadovai vis dažniau varsto valdžios įstaigų duris ir prašo valstybės biudžeto lėšų privatiems miškams tvarkyti bei prižiūrėti. Antai šį pavasarį vykusiame LMSA ataskaitiniame susirinkime buvo tvirtinama, kad valstybė privačius miškus paliko likimo valiai. Todėl, anot šios asociacijos vadovų, turi būti skirta lėšų privačių miškų ministerijai įkurti. Tokios valstybinės žinybos įkūrimas būtų tik neracionalus lėšų panaudojimas. Daugelį šių funkcijų galėtų atlikti urėdijos ir girininkijos.
Valstybinių miškų audito išvados ir interpretacijos
Vienas auditas, atliktas Valstybės kontrolės (VK), vertinant valstybinių miškų veiklą 2009-2010 metais, sukėlė daug diskusijų. Auditoriai lygino Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybinių miškų sektorių pelningumą, teigdami, kad Lietuvoje pelno vienam pagamintos medienos kubiniam metrui teko nuo 3 iki 12 kartų mažiau nei Latvijoje ir nuo 6,7 proc. iki 2,5 kartų mažiau nei Estijoje.
Tačiau Lietuvos miškininkai šias išvadas laiko klaidinančiomis. Reikalas tas, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybiniuose miškuose taikomos visiškai skirtingos ūkininkavimo schemos. Latvijoje ir Estijoje miško ruošą vykdo specializuotos įmonės, kurios tik kerta mišką ir parduoda medieną, o miškų priežiūra rūpinasi biudžetinės organizacijos. Tai vadinamoji nekompleksinė, atribotų miško veiklų schema. Lietuvoje gi valstybiniuose miškuose ūkininkaujama kompleksiniu principu: miškų urėdijos atsako už visą savo administruojamą teritoriją, kerta mišką, parduoda medieną, gautas pajamas naudoja miškų atkūrimui, priežiūrai ir apsaugai, taip pat moka mokesčius valstybei. Pripažįstama, kad kompleksinė miškų tvarkymo schema yra kur kas racionalesnė.
Be to, Latvijoje ir Estijoje, spaudžiant stambiesiems medienos perdirbėjams, buvo atsisakyta kompleksinio ūkininkavimo modelio. Dėl to, kad Latvijoje parduodama didelė dalis nenukirsto miško, medienos vartotojai nepatiria jokių ruošos išlaidų, kas ir lemia santykinai didesnį pelną, tenkantį vienam parduotos medienos m³.
VK auditoriai taip pat neįvertino to, kad ne visas valstybinių miškų turtas dalyvauja kuriant pelną. Kompleksinėje schemoje viename balanse atspindimas tiek gamybinis turtas (skirtas miško ruošai), tiek negamybinis turtas (skirtas miško atkūrimui, priežiūrai ir pan.). Ekonominio efektyvumo rodikliai ataskaitoje skaičiuojami ne vien gamybinio turto, bet bendros turto masės atžvilgiu, kas ir sudaro nepagrįstus priekaištus.
Stambiųjų medienos perdirbėjų interesai ir monopolizacijos grėsmė
Didžiųjų medienos perdirbimo bendrovių interesams atstovaujanti asociacija „Lietuvos mediena“ (LM) siekia, kad valstybės įmonės - miškų urėdijos - medieną asociacijos įmonėms parduotų ne rinkos kaina, o pigiau ir tiek, kiek pati asociacija reikalauja. LM priekaištauja miškų urėdijoms, esą šios didumą medienos eksportuoja ir ji pernelyg brangi. Tačiau Generalinės miškų urėdijos duomenimis, eksportuojama tik dalis medienos, o jos kaina Lietuvoje yra mažesnė nei kaimyninėse šalyse.
LM pasiūlė Vyriausybei patvirtinti pramonės poreikius atitinkantį apvaliosios medienos tiekimo iš urėdijų planą ir pasirūpinti, kad perdirbėjams būtų parduodama ne tik Europos Sąjungos standartus atitinkanti apvalioji, bet ir malkinė mediena. Be to, LM nori, kad ministrų kabinetas pritartų jos sumanymui pastatyti Alytuje medienos plokščių gamybos kompleksą ir įpareigotų urėdijas aprūpinti šį kompleksą žaliava.
Tokie LM pasiūlymai kelia susirūpinimą tarp smulkiųjų ir vidutinių medienos perdirbėjų, kurie baiminasi, kad tai reikštų jų bankrotą ir išstūmimą iš rinkos. Taip pat siūlymai prieštarauja Europos Sąjungos teisei, draudžiančiai kiekybinius eksporto apribojimus ir lygiaverčio poveikio priemones.
Ekonomistas Kęstutis Jaskelevičius vadina tokią stambiųjų medienos perdirbėjų politiką karteliu, kuris siekia apriboti smulkiųjų perdirbėjų bei gyventojų galimybes naudoti malkinę medieną kurui. Jis pabrėžia, kad medienos ištekliai yra riboti, o miškai vertinami ne tik ekonominiu, bet ir ekologiniu, rekreaciniu bei socialiniu požiūriu. Todėl negalima aukoti visko dėl didesnės pridėtinės vertės, kuri atitenka ne visai visuomenei, o tik gamintojui.
Valstybinių miškų svarba ir ateities perspektyvos
Miškai yra ne tik medienos šaltinis, bet ir gyvybiškai svarbus gamtos elementas, turintis ekologinę, socialinę ir rekreacinę vertę. Senkant naftos ir dujų ištekliams, medienos reikšmė energijos gamybai nuolat didės, ją jau dabar galima priskirti prie strateginių šalies išteklių.
Valstybė ir toliau reguliuos miško kirtimų mastą, nes miškai vis labiau vertinami ne tik ekonominiu, bet ir ekologiniu, rekreaciniu ir socialiniu požiūriu. Tai - ne tik ekonominis, bet ir visos tautos sveikatai bei išlikimui gyvybiškai svarbus turtas.
Nors ir pasitaiko trūkumų miškų urėdijų veikloje, tačiau, vertinant bendrą miškų būklę, valstybės įmonės tvarkosi neblogai, gerėja miškų statistiniai duomenys. Svarbu išlaikyti kompleksinį miškų tvarkymo modelį, kuris užtikrina vientisą miško sistemą ir subalansuotą ūkininkavimą, atsižvelgiant į visus jo vertės aspektus.
tags: #kestutis #jaskelevicius #mediena