Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Zigmantas Kiaupa abejoja Lenkijos ir Baltarusijos istorikų iškeliamoms versijoms, kad Kęstučio smurtinė mirtis buvo geopolitinė žmogžudystė. Jis pabrėžia, kad Kęstutis dažnai kariavo su Lenkija ir nebūtų sutikęs sudaryti unijos su Krokuva, bei kad Krėvos sutartis nėra unijos sutartis, o tik ketinimų protokolas. Lietuva ir Lenkija tuo laikotarpiu liko atskiros valstybės, o terminas „applicare“ neteisingai išverstas kaip „prijungti“. Tokie aiškinimai iškeliami remiantis tradicine Lietuvos historiografija, kuri laiko Kęstutį vidaus pilietinio karo auka.
Kęstučio ir Algirdo dalijamą valdžią Lietuvoje įtakojo Kryžiuočių spaudimas ir vidiniai dinaminiai mechanizmai, kurie formavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą. 1345 metais Kęstutis perėmė didžiojo kunigaikščio sostą po to, kai Jaunutis buvo nuverstas, o Algirdas su Kęstučiu sudarė naują dinaminį balansą. Nuo to laiko LDK vykdė svarbų vaidmenį gindama rytų Europos tautas nuo vokiečių feodalų agresijų, ypač kovose su Ordinu.
Kęstučio valdymas ir kariuomenės taktika
Kęstutis, būdamas Trakų ir Žemaitijos kunigaikščiu, nuolat vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėms, ypač į Vakarų sienų gynybą. Jo valdymo laikotarpiu vedė keliolika žygių į Kryžiuočių ordino valdas ir kartu su Algirdu įgyvendino apie 40 žygių į Ordino valdas. Ordinas buvo priverstas keisti kariavimo taktiką: vietoj didelių užkariavimų pradėjo naudoti nuolatinius, smulkius puldinėjimus ir sąjungininkų ieškojimą Lietuvos valstybėje. Ši tiek vidaus, tiek išorės dinamika privedė prie nuolatinės kovos prie Nemuno krantų, ypač dėl Kauno pilies ir Neries prijungimo prie upės.
1348 m. įvyko Strėvos mūšis, kurio baigtis nėra visiškai aiški. Nors Ordinas paskelbė pergalę, manoma, kad lietuviai šioje kovoje tikrai nepralaimėjo. Krikšto klausimas taip pat buvo svarbus: 1349 m. Kęstutis pasiūlė pasiruošti krikštytis, tačiau 1358 m. jis atsisakė krikštytis, kol Ordinas negrąžins viso Baltijos pajūrio. Kęstutis teigė, kad Baltijos regionas yra natūrali Lietuvos vakarinė siena, o Algirdas papildomai pareiškė, kad Rusia turi priklausyti Lietuvai ir atmetė bet kokias Ordino pretenzijas.
Krėvos pilies vaidmuo ir Kęstučio suėmimas
1341-1345 m. Jaunutis valdo Lietuvą, bet po įvykių 1345 m. Gedimino palikimas perduotas Jaunučio valdymui tik laikui. Po Gedimino mirties 1341 m. Kęstutis buvo vienas iš septynių paveldėjimo teisės turinčių sūnų, o vėliau kartu su Algirdu ėmė stiprinti didžiojo kunigaikštystės valdžią Lietuvos viduje. 1345 m. žiemą Kęstutis sutelkė puolančias pajėgas prie Vilniaus ir užėmė sostą. 1381-1382 m. jis pasiekė didžiojo kunigaikščio sostą, tačiau 1382 m. liepos mėn. Krėvos pilyje ar Vilniaus Kreivojoje buvo suimtas ir nužudytas. Jo kūnas sudegintas Šventaragio slėnyje Vilniuje.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Zigmantas Kiaupa pabrėžia, kad tai buvo vidaus politinis konfliktas, o ne geopolitinė žmogžudystė. Krėvos sutarties interpretavimas kaip „unija“ yra klaidingas, nes sutartis tik deklaravo ketinimų protokolą ir neperėmė Lietuvos valdymo.
Vytauto Didžiojo Didysis laikotarpis: Vytautas, Jogaila ir derybos su Ordinu
Kai Kęstutis mirė, jo sūnėnas Vytautas iššūkį Santurai su Ordinu ir Jogailos politika. Vytautas dažnai ieškojo paramos kryžiuočių ordinoje, tačiau po laiko su jais susitarė ir tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniu lyderiu. Jogailos valdymas pradžioje buvo dalijamasi su Kęstučio įpėdiniu, bet 1381-1382 m. konfliktas tarp Jogailos ir Kęstučio bei Vytauto išprovokavo didelių permainų: Jogaila buvo įtartas dėl slaptos sutarties su Kryžiuočių ordinu, o Kęstutis buvo suimtas Krėvoje ir 1382 m. nužudytas. Vytautas išvengė mirties ir atliko tęstinį vaidmenį Lietuvos valdyme, o Jogaila vėliau tapo didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi.
Archeologiniai tyrimai ir Baltarusijos pilys
Baltarusijos mokslininkai tyrinėja Krėvos pilies griuvėsius ir teigia, kad šioje vietoje galėjo būti rūsį, kur paskutinės dienos praleido vienas iš seniausių ikikrikščioniškos Lietuvos valdovų. Krėvos pilies šiaurės vakarinis Kunigaikščių bokštas buvo keturių aukštų, įskaitant rūsį. 1382 m. rugpjūčio pradžioje ten gyveno Kęstutis, Vytautas ir jų tarnai. Šie archeologiniai kasinėjimai finansuojami iš Baltarusijos valstybinės programos „Baltarusijos pilys“.
Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos iniciatyva kai kurios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tvirtovės buvo atstatytos, tačiau Krėvoje išliko tik griuvėsių pėdsakai.
Kęstučio palikimas ir jo sūnūs
Kęstutis paliko šešis sūnus, garsiausi jų - Vytautas ir Žygimantas (iš antrosios žmonos Birutės). Jo sūnėnai toliau užėmė reikšmingas pozicijas Lietuvos valdyme. Vytauto ir Jogailos derybos bei jų pasekmės nulėmė tolimesnį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kryptį, įskaitant prisijungimą prie Lenkijos Karalystės ir perėjimą prie sudėtinės politinės sąveikos su Ordinu.
1345 m. žiemą į Vilnių sugrįžęs Kęstutis sustiprino Lietuvos gynybą nuo Kryžiuočių, o 1348 m. Strėvos mūšyje lietuviai laikosi kaip lygiavertis partneris Ordino puolimams. Nors 1352-1356 m. vyko derybos, jos nesukūrė visiškos unijos; Lietuvos suverenumo ir priklausomybės klausimai liko aktualūs viso laikotarpio metu.
23 Dūriai Penkiamečiui... | Pavliko ir Jo Močiutės Egzekucija | Istorija, Kuri Mane Palaužė
tags: #kestutis #didysis #lietuvos #kunigaikstis #1345 #1382