Vaikštinėdami po mišką, parką, sodą ar šiaip gamtoje nesunkiai galime pastebėti ant medžių kamienų augančias samanas ar kerpes. Ar šie tarsi svetimkūniai ant medžių žievės įsikūrę kiti augalai daro jiems didelę žalą? Iš tiesų tai tik praturtina sodybos aplinkos biologinę įvairovę.
Svarbu atskirti, kad kerpės dažniausiai priskiriamos prie grybų, o samanos yra augalai, todėl gamtos sistemoje jos yra toli vieni nuo kitų. Nepaisant to, kerpes ir samanas vienija viena bendra savybė - jos neturi šaknų, o tik rizoidus, į šaknis panašius darinius, prisitaikiusius prisitvirtinti prie substrato. Jais samanos ir kerpės vandenį ir maisto medžiagas siurbia ne iš medžio liemens, o iš to, kas susirenka ant medžio.
Gamtininkas Almantas Kulbis aiškina, jog samanos yra vadinamieji epifitai - augalai, augantys ant kitų augalų, bet jais pasinaudojantys tik kaip atrama ir nesimaitinantys jų medžiagomis. Panašiai gyvena ir prie grybų priskiriamos kerpės. Tai reiškia, kad šie organizmai auga ant substrato ir neturi šaknų. Substratas jiems yra tik gyvenamoji vieta, savotiškas būstas, kur patogu įsikurti ir kur galima pasinaudoti saulės šviesa bei drėgme. Todėl, pasak gamtininko, kai kurių žmonių manymas, kad samanos ir kerpės yra žalingos medžiui ir jas reikėtų kuo greičiau pašalinti, pavyzdžiui, nuo vaismedžių, yra neteisingas.
Kerpsamanių biologija ir augavietės
Kerpsamanės (lot. Marchantiophyta, Hepatophyta) - eukariotų (Eukaryota) domeno augalų (Plantae) karalystės skyrius. Kerpsamanės turi gniužulo formos kūną, padalintą ne į lapus, o į skiautes. Šios skiautės forma šiek tiek primena kepenis, todėl kerpsamanės pavadintos Hepatophyta (gr. hepar - kepenys). Viduramžiais buvo manoma, kad augalo išvaizda nusako, kurią kūno dalį būtų galima tuo augalu gydyti. Nors kerpsamanės būna ir lapuotos, ir plokščios, anglišką pavadinimą (liverwort) jos gavo iš skiautėtus lapus turinčių rūšių, kurių išvaizda primena kepenis (liver).
Paprastos skiautėlapės kerpsamanės auga ant žemės, medžių, drėgnų uolų. Kai kurių rūšių viršutinis paviršius turi vaškinę kutikulę, kuri padeda mažinti išgarinamo vandens kiekį. Lapuotosios kerpsamanės turi labai plonus ir gležnus lapus, dažniausiai raudonus, purpurinės arba geltonos spalvos.
Samanos auga ant įvairių substratų: dirvožemio, riedulių, tačiau kai kurios rūšys renkasi tik medžių kamienus ar jų papėdes - auga miško paklotėje ir tartum sulipa ant medžio liemens padengdamos jo apatinę dalį maždaug iki 2,5 m aukščio. Dalis samanų rūšių gali augti tik ant liemenų ir net pakilti iki smulkių šakelių. Tipinis pavyzdys yra vienos įspūdingiausių šepšių genties samanos. Šios samanos primena mažus kelių centimetrų dydžio krūmelius. Kartais medžių kamienai būna tiesiog apšepę tokiais krūmeliais. Jų galima pamatyti netgi didelių miestų parkuose. Kone visą medį gali padengti visliosios pilezijos. Šios labai paplitusios samanos auga prisiplojusiais arba iškiliais žaliais arba gelsvai žaliais patiesalais ant medžių kamienų, parkuose, alėjose. Visliosiomis pilezijos pavadintos neatsitiktinai - kartais medžiai jomis būna padengti itin gausiai. Yra ir tokių samanų, kurios gali augti ant akmenų, yrančios medienos.
Pūvanti mediena pasižymi didele kerpsamanių įvairove. Nemažai jų, pavyzdžiui, riestalapės raguotės, lancetinės tiesmės, plunksninės pliusnės, aptinkamos tik senuose miškuose ir vadinamos tokių miškų indikatorinėmis rūšimis. Dėl intensyvaus miškų ūkinio naudojimo ir virtusių šalinimo ant pūvančios medienos įsikuriančios kai kurių rūšių kerpsamanės yra retos.
Samaninė arenija ir smiltyninis ausūnis
Yra grybų, kurie glaudžiai susiję su samanomis ir auga ant jų. Vienas tokių pavyzdžių - samaninė arenija.
Samaninė arenija (Acremoniella)
Samaninė arenija - nedidelis, labai plonas grybas, išsiskiriantis savo vėduokliška kepurėle, dažniausiai netaisyklingai banguotais kraštais. Atrandamas išskirtinai tarp arba ant samanų.
- Kepurėlė: 2,2-2,8 x 0,5-2,2 skersmens, labai plona, tarsi kaip tualetinis popierius. Kepurėlės apačia jaunų lygi, augant pasidaro tarsi išvagota raukšlių, tos pačios spalvos kaip kepurėlės viršus, raukšlės gali būti šiek tiek šviesesnės spalvos. Kepurėlės spalva įvairuoja nuo pilkos, pilkai rudos iki šviesiai rudos spalvos (priklausomai nuo drėgmės). Jaunų grybų kepurėlė vėduokliška su lygiais krašteliais, augant dažniausiai pasidaro netaisyklingai išsikraipiusiais, kartais skiautėtais, banguotais kraštais. Taip pat, augant grybas gali įgauti susukto piltuvėlio formą.
- Kotas: 3-5 mm ilgio ir 1-3 mm storio, kietas, šoninis, tarsi kepurėlės tęsinys, gali būti lygus arba nežymiai plaukuotas, paprastai kepurėlės spalvos. Išrovus grybą, kotas būna tarsi aplipęs samanų dalelėmis.
- Trama (mėsa): netrapus, tokios pačios spalvos kaip ir kepurėlės spalva.
- Sporos: baltos.
- Augimas: Auga spalio - sausio mėnesiais, išskirtinai tik tarp arba ant samanų, laikomi netgi parazituojantys grybai, dažniausiai augantys ant Syntrichia ruralis (stoginės minkštūnės) samanos, grupėmis, smėlingose, sausose atvirose vietovėse. Gali būti atrandami samanotoje pievoje, ant apsamanojusios supuvusios medienos, ant stogų, akmenuotose vietovėse, taip pat miško atvirose aikštelėse.
Smiltyninis ausūnis (Clathrus archeri)
Smiltyninis ausūnis auga pajūrio apsauginio kopagūbrio ruože nuo Nidos iki Juodkrantės, didžiojo kopagrūbrio pilkosiose kopose ir Smiltynėje. Smiltyninis ausūnis aptinkamas vietose, kuriose žolynas nėra tankus bei neauga kerpės, samanos ir krūmai. Dirvožemio saprotrofas, druskamėgis.
- Vaisiakūniai (apoteciai): 2-6 cm dydžio, rudi, trapūs, augimo pradžioje rutuliški ir uždari, vėliau viršūnėje atsiveria, tampa taurės ar piltuvo formos, kraštai atsilenkia į išorę ir sutrūkinėja į skiautes.
- Augimas: Vaisiakūniai vienmečiai, formuojasi vasarą ir rudenį, auga pavieniui ir nedidelėmis grupėmis, iš dalies panirę į pajūrio ir Kuršių marių krantų ir kopų smėlį, paprastai pajūrinės smiltlendrės, pajūrinio eraičino ir smiltyninės rugiaveidės augalų bendrijose.
Kerpės kaip aplinkos indikatorius
Labai dažnai apie kerpes sakoma, kad jos yra aplinkos kokybės indikatorius. Gamtininkai išsiaiškino, kad sieros oksidus pajutusios kerpės iškart ima trauktis iš šiomis medžiagomis užterštų augaviečių. Tokioje aplinkoje nebelieka krūmiškųjų kerpių kupstelių arba itin jautrių, pavyzdžiui, išvaizda plaučius primenančių plačiųjų platužių, kurioms būtinas neužterštas oras. Seniau plačiosios platužės naudotos plaučių ligoms gydyti, jos yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Užterštam orui gerokai atsparesnės yra žiauberiškosios kerpės, pavyzdžiui, sieninės geltonkerpės, vienos dažniausių ir pastebimiausių kerpių, kurių itin gausu visur, kur daug dulkių ir azoto junginių. Jos dažnai išstumia kitas toje pačioje vietoje augančias gentaines. Beje, šių kerpių gausumas dar nerodo, kad vietovė užteršta. Tiesiog jos pakančios aplinkos taršai ir gyvuoja ten, kur jautresnės kerpės jau išnyko.
Medžių pasirinkimas ir samanų bei kerpių reikšmė
Ne visi medžiai vienodai patogūs samanoms ir kerpėms augti. Mažiausiai jų būna ant jaunų beržų, nes nuo jų kamieno lupasi tošis ir paviršius tampa glotnus. Nereikėtų tikėtis jų surasti ant pušų, nes jų žievė linkusi atsisluoksniuoti, nebent galima būtų aptikti ant senų medžių. Nedidelė kerpių ir samanų įvairovė randama ant blindžių bei drebulių. Dėl specifinio substrato rūgštingumo šiuos medžius labiausiai pamėgusios sieninės geltonkerpės. Bene didžiausios įvairovės reikėtų tikėtis sename lapuotyne. Pasidairę sename parke tikrai surastume krūmiškų kerpių, liudijančių švarią aplinką. Kai kurios kerpių rūšys atsiranda ant labai senų medžių ir artimose sengirėms bendrijose. Tai vertingiausios į raudonąją knygą įrašytos kerpių ir samanų rūšys.
Kai medis, ilgą laiką gyvuodamas pažeistas grybų, žūsta ir nuvirsta, grybai kaipmat jį visą praryja, o samanos ir kerpės baigia šį darbą augdamos ant grybų sunaikinto virtolio. Ant tokių medžių dažniausiai aptinkamos samanos yra kiparisinės patisos, labai panašios į miniatiūrinius kiparisų arba tujų ūglius.
Kerpės yra lėtai augantys organizmai. Kai kurios per metus užauga vos milimetrą, todėl naikinti jų savo aplinkoje ir grandyti nuo medžių nereikėtų. Galbūt jos sodui naudos neteikia, bet tampa puikia priebėga smulkiems mikroorganizmams, pavyzdžiui, lėtūnams, kitaip dar vadinamiems vandens meškučiais arba samanų paršiukais. Kerpėmis minta drugiai meškutės. Tad naikindami kerpes ir samanas kartu naikiname savo aplinkoje besikuriančią ekosistemą.
Samanų ir kerpių mokslas...
Samanos ir grybai yra neatsiejami ekosistemos komponentai. Samanos sudaro substratą įvairiems grybams, o šie savo ruožtu dalyvauja medžiagų apykaitoje ir ekosistemos funkcionavime. Svarbu saugoti tiek samanas, tiek grybus, nes jie abu yra svarbūs biologinės įvairovės elementai.
tags: #kerpsamane #auganti #ant #dirvozemio #ir #medienos