Kedrinė pušis ir jos artimosios giminaitės: savybės, auginimas, priežiūra ir panaudojimas

Medžiai ir krūmai, nokinantys valgomus vaisius, riešutus ar žiedus - tai neišsemiama mūsų skaitytojų pageidavimų tema. Ko gero, viena aktualiausių dabartinių diskusijų tarp sodininkų - kedrų riešutai, kurie ne be reikalo priskiriami prie vadinamojo „supermaisto“. Tad ar įmanoma jų užsiauginti? Ir kas vis tik - kedrai ar pušys - nokina šiuos skanius ir sveikus riešutėlius?

Pirmiausia ir svarbiausia yra tai, kad nors riešutai ir vadinami kedrų, jie ant tikrojo kedro medžių neauga. Ir iš visų kedroms Lietuvoje per šalta. Šiuos gražius ir plačius spygliuočius galima pamatyti Vidurio ir Pietų Europos bei kai kuriose Azijos šalyse. Jų nedidelės sėklos sakuotos ir neskanios, jomis minta tik paukščiai ir įvairūs smulkūs žvėreliai. Kedrinė pušis (Pinus cembra) savaime auga Alpių, Karpatų ir Tatrų kalnuose, natūraliai veši ir Pietų Lenkijos kalnuotose vietovėse, tad yra viena tinkamiausių pušų mūsų klimatui.

Kedrinė pušis ir jos vieta Lietuvoje

Tai ilgaamžis medis, išgyvenantis 500-600 metų (yra individų, kurie sulaukė daugiau nei 1000 m.). Ji auga lėtai, Lietuvoje pasiekia apie 20 m aukštį. Kankorėžiai būna rutulio arba kiaušinio formos, subręsta vasaros pabaigoje arba rudenį. Lietuvoje kedrinių pušų auginama nemažai, tik kai kur joms sekasi neblogai ir jos nokina nemažą derlių, o kitur skursta. Galbūt joms trūksta gimtųjų vietų aplinkos - šaltų, bet sniegingų žiemų, aukštų kalnų, drėgnoko ir derlingo dirvožemio, kitų medžių užuovėjos. Be to, spygliai ir žievė būna linkę sirgti grybinėmis ligomis, tad tokie medeliai vargsta ir skursta, ką jau kalbėti apie derlių.

Kedrinės pušies formos ir veislės

Kedrinė pušis (Pinus cembra) Lietuvoje auginama parkuose ir dendrologinėse kolekcijose. Raudonėse ir Vyžulionių parkuose auga šimtametės kedrinės pušys. Dėl savo maistingų sėklų ji dažnai auginama ir kaip Kalėdinė eglė dėl savo tankios lajos ir gražios spyglių spalvos. Ši pušis labai panaši į sibirinę pušį, suaugusius medžius galima atskirti pagal lajos formą - kedrinės pušies laja yra kiek glaustesnė nei sibirinės. Spygliai sukibę po 5 vnt. kuokšteliuose, iki 15 cm ilgio, bet yra kiek plonesni nei sibirinės. Kankorėžiai kiaušinio arba rutulio formos, apie 5 cm skersmens, jauni būna violetinės spalvos. Sėklos iki 1 cm dydžio, kiek pailgos, kevalai rudi ir besparniai. Sėklų branduoliai skanūs, valgomi, labai sveiki ir maistingi.

Štai šita pušis iš tiesų nokina skaniuosius kedro riešutus, o ne tikrasis kedras. Mūsų krašte gan sunkiai pritampa, gal kad joms per šalta ir trūksta kalnų aplinkos. Kiek atsparesnės ir populiaresnės veislės ‘Glauca‘ ir ‘Glauca Compacta‘ - nedideli ir ryškiai melsvais spygliais medeliai, ‘Stricta‘ - kolonos formos bei kt. Kedrinių pušų grupėse augalai mėgsta derlingą dirvą ir drėgmę, todėl svarbu užtikrinti tinkamą drėgmės lygį. Be to, senesnės jų veislės gali būti jautrios grybinėms ligoms, todėl profilaktika ir sveika vieta - būtina.

Savarankiškų kedrinių pušų, jų žinomi pavadinimai ir išskirtinės savybės

• Kedrinė pušis (Pinus cembra) - ilgaamė, lėtai auganti, iki 20-23 m Lietuvoje; kankorėžiai formos kiaušiai ar rutuliai; sėklos skanios ir maistingos; reikia derlingos drėgnos dirvos, atspari vėjams; dažnai auginama parkuose ir kaip Kalėdinė eglė; veislės: ‘Glauca’, ‘Glauca Compacta’, ‘Stricta’.
• Sibirinė pušis (P. sibirica) - panaši į kedrinę, laja siauresnė; auga Sibire, Mongolijoje; Lietuvoje skursta. Sėklos tokios pat kaip kedrinių, reikalinga apsauga nuo graužikų.
• Kininių pušis (P. armandii) - užauga iki 15-20 m, stambūs kankorėžiai, dažnai paruduoja; spyglių ilgosios sebės; mėgsta saulėtą vietą, bet reikia apsaugos nuo vėjų.
• Korėjinių pušis (P. koraiensis) - panaši į kiną, ilgi spygliai, valgomos sėklos šiek tiek rudai rudos.
• Kelerių (akuotoji, itališka, žemoji ir kt.) pušys - jos taip pat priklauso kedrinių pušų grupei; sėklos neturi sparnelių, turi kietą apvalkalą, todėl vadinamos riešutėliais.

Sėklų auginimas ir derlius

Šias sėklas reikia sėti iš rudens dirvoje arba dėžutėse lauke, kad jos žiemotų drėgnoje ir šaltoje dirvoje. Tačiau šios sėklos labai vilioja lauko graužikus, todėl, tinkamai jų neapsaugojus, rezultato galima ir nesulaukti. Dažniausiai, turint sėklų didesnius kiekius, jos yra stratifikuojamos (sumaišomos su įvariu drėgnu upės smėliu arba durpe santykiu 1:3 ir laikomos šaltai - 0 +4°C). Stratifikacijos laikas priklauso nuo sėklų apvalkalo kietumo. Pasėtas sėklas užberiame 0,5-1 cm sluoksniu smėlio ir palaistome kalio permanganato tirpalu, kad dezinfekuotume. Sėjinukai, auginti apšildomoje patalpoje, gegužės mėn. antraisiais metais arba trečiaisiais metais, jei pasėti labai tankiai, išsodinami į dirvą 30 cm atstumais.

Parenkant dirvą kedrinių pušų grupei, svarbu nepulti į skurdžias dirvas. Mėgsta derlingą ar priemolį. Dirvožemio derlingumas ir drėgmės kiekis turi lemiamos reikšmės atsparumui ir derlingumui. Pasodinti augalai tuoj pat mulčiuojami rūgščia durpe arba pušų ar maumedžių spygliais (3-5 cm sluoksnis). Kedrinių pušų grupei priklausantys augalai yra drėgmę mėgstantys ir nepakeičiantys per didelio sausumo, todėl svarbu neperdžiovinti dirvos. Laistyti geriausia ryte arba pavakary, o ne vidurdienį.

Priežiūra, ligos ir kenkėjai

Vienas reikšmingiausių dalykų - veimutrūdė (Cronartium ribicola) įtaka. Tai liga, kuri pažeidžia kai kurias pušų rūšis, o tarpiniai nešiotojai yra serbentai. Todėl svarbu stebėti augalus, laikytis profilaktikos, rinktis tinkamas veisles ir vietas. Taip pat pušims reikia reguliarios priežiūros: tręšimas balandžio-birželio laikotarpiu, purenama žemė, laikomasi saikingos laistymo schema, genėjimas pavasarį arba rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, kai augimo laikotarpis baigiasi.

Istorinės įžvalgos ir maistingumas

Tokių pušų riešutėliai turi gilias šaknis žmonių istorijoje: archeologai parodė, kad mūsų protėvių akmens amžiuje šiuos riešutus jau mėgo. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai patvirtina kedrų riešutų gausybę vitaminų, mineralų ir kitų naudingų medžiagų. Riešutuose gausu sočiųjų riebalų ir vitamino E, kuris veikia kaip antioksidantas.

Auginimo praktika: vieta, dirvožemis ir derlius

Pasirinkus kedrinę pušį ar ją primenantią veislę, būtina atsižvelgti į Lietuvos klimato sąlygas: šalto ir sauso periodo trūkumas bei kalnų aplinkos stygius gali riboti riešutų derlių. Todėl svarbu parinkti tinkamas rūšis, vietą ir dirvos sąlygas. Gyvatvorės, rododendrai ar kiti erikiniai augalai gali sudaryti tinkamą mikroklimatą kartu su kedrinių pušų grupe.

Dažnai pasitaikančios veislės ir jų charakteristikos

1. Glauca - veislė su ryškiai melsvais spygliais; formuoja didelę lają ir auga lėtai.
2. Glauca Compacta - kompaktiška, plonasavyje kolonijos formos augalas iki 2 m aukščio.
3. Stricta - kolonos formos, idealiai tinka sienelėms ar mažoms erdvėms.
4. Nana - itin lėtas augimas, iki 5 m aukščio, puikiai tinka mažoms sodyboms.
5. Compacta - labai maža kablelinių pušų veislė, dažnai augama vienoje vietoje kaip dekoratyvinė.
6. Ophir - žemaūgė kalninė pušis, žiemą keičia spalvą nuo žalios iki aukso geltonumo.
7. Ponderosa - viena iš didžiausių pušų, Lietuvoje siekia iki 20-30 m, skiepyta forma.

Auginimo rekomendacijos praktikai

• Sodinti ankstyvą pavasarį arba rudenį; vieta - atvira ir saulėta, dalinai šešėliai taip pat tinka.
• Dirvožemis: priesmėlis ar priemolis, silpnai rūgštus arba neutralus; geriausia, kai drėgnas, bet neužmirkęs.
• Sodinimo duobė 1x1 m; žemę galima pagerinti komposto ir smėlio mišiniu; šaknies kaklelis turi būti lygus su žeme.
• Priežiūra: tręšimas mineralinėmis trąšomis balandžio-birželio mėnesiais, laistymas sausros metu, mulčiavimas durpe ar spygliais.
• Genėjimas: pavasarį iki augimo pradžios arba rugpjūtį-rugsėjį, kai augimas baigiasi.
• Įvertinimas: didelis atsparumas vėjams, ligoms ir kenkėjams priklauso nuo veislės; kai kurios veislės labiau toleruoja klimato sąlygas.

Nauda žmonėms ir kultūrinė reikšmė

Kedrų riešutų sudėtis yra naudinga širdies ir kraujotakos sistemai dėl vidutinių sočiųjų riebalų ir vitamino E. Mediena ir spygliai turi aromatinį kvapą ir dekoratyvią išvaizdą, tad kedrinės pušis dažnai naudojamos komerciniuose ir dekoratyviniuose sprendimuose, įskaitant parkų kompozicijas ir kiemus.

Skirtingų pušių grupių apibendrinimas

1. Kedrinė pušis (Pinus cembra) - ilgaamžė, aukštas augimas, sėklų skonis patrauklus, derlius priklauso nuo vietos ir sąlygų.
2. Sibirinė pušis (Pinus sibirica) - panaši į kedrinę, bet Lietuvoje dažnai skursta.
3. Kinė / Korėjietė / Archanti pušys - papildomos veislės, kurios suteikia įvairovę ir skirtingus derlius.

tags: #kedrine #pusis #pinus #cembra