Keičia Kėdainių peizažą Murmanskas, Sacharos dykuma, Pietų Afrikos tyrai. Štai iš kur į Lietuvą plūsta siera ir apatitas - naudingosios iškasenos, kurios Kėdainių „Lifosa“ įmonėje virsta azoto ir fosforo trąšomis, sieros rūgštimi ir kitais „ūkiškais“ cheminiais junginiais.
Ši gamykla - vienintelė Lietuvoje, kuri keičia mūsų šalies peizažą. Prie Kėdainių jos supilti gipso „kalnai“ bado turistams akis ir smaigsto menininkams į širdį kuo įvairiausias kūrybines idėjas. Tie baltuojantys vaiduokliais yra tarsi gyvi. Mat iš „Lifosa“ teritorijos viena po kito. Prikrautos gipso miltų, į tuos kalnus suka ir suka ratus galingos savivartės. Taip gipsas - trąšų gamybos atlieka - pamažu didina Kėdainių apylinkių aukštį virš jūros lygio. Ir dar ilgai tai darys.
Gipso kalnai, kurių aukštis siekia apie 80 metrų, šiuo metu dunkso maždaug 270 hektarų plote. Neseniai jiems skirta teritorija buvo dar labiau išplėsta - pasirūpinta, kad ateityje šioms sustingstančioms į akmenį gamybos atliekoms nepritrūktų vietos. Kalnai pilami nuo 1967 metų, ir šiuo metu čia suguldyta apie 43-44 mln. tonų perdirbto gipso.
Istorija ir plėtra
Akcinė bendrovė „Lifosa“ nuo 2000-ųjų metų organizuoja atvirų durų dienas. Tad jau daugelį metų trąšų gamykla tampa atvira visiems, kas tik nori ją aplankyti.
„Lifosos“ vadovai neslepia, kad pernai Kėdainių fosforo trąšų gamybos bendrovė uždirbo 61,617 mln. eurų grynojo pelno - 35,2 proc. daugiau nei 2014 metais, kai įmonės pelnas buvo 45,579 mln.
Bendrovė „Lifosa“ skaičiuoja turtingą ir įdomią istoriją. Trąšų gamyklą Kėdeainiuose buvo pradėta statyti 1958 metais, o pirmąją produkciją į pardavimus atidavė po penkerių metų. Ši gamykla buvo reikalinga tam, kad trąšomis aprūpintų ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Kaliningrado srities žemdirbius.
„Dabar mūsų gamyklos pajėgumai labai puikūs. Pastaraisiais metais pagaminame per milijoną tonų trąšų kasmet. Mūsų trąšos labai gerai vertinamos, nes jos gaminamos iš kokybiškų žaliavų. Net amerikiečiai įsileido kėdainietiškas trąšas į savo rinką, teigdami, kad tai kokybiškas produktas. Kadangi gamykla dirba be sustojimo, tik kartą metuose maždaug savaitei sustojame, kad atliktume būtinus remontus, tai turime gyventi su žaliavų atsargomis. Jų pasirūpiname maždaug mėnesiui. Kas žino, kokios negandos gali nutikti: gal jūrose bus vėtros, gal kiti nenumatyti atvejai. Tad turėdami mėnesio žaliavų atsargas, galime ieškoti kitų šaltinių ir dirbti nenutraukiamu ritmu. Mes kasdien į savo teritoriją atsivežame maždaug 50 vagonų žaliavos ir tiek pat išvežame produkcijos. Ji keliauja į Klaipėdos uostą, o iš ten - laivais į platųjį pasaulį“, - pasakojo J. Baniota.
Lifosiečiai dar mena laikus, kai gamykla išgyveno sunkmetį po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Tada įmonė nebuvo kartą buvusi įkritusi į gilią duobę. „Buvo laikas, kai keičiantis įmonės šeimininkams jos skolos siekė du kartus didesnę sumą negu pati buvo verta. Galime tik pasidžiaugti, kad mūsų gamykla susidomėjo Rusijos verslininkas Andrejus Melničenka ir „Lifosa“ nuo 2002 metų yra Rusijos kompanijos „EuroChem“, registruotos Šveicarijoje, dalis.
Pagrindinė „Lifosos“ produkcija yra azoto-fosforo trąša diamonio fosfatas (DAP), pradėta gaminti 1998 metais vietoje monoamonio fosfato (MAP). „Tarp mūsų gaminamos produkcijos yra ir aliuminio fluoridas. Jo dalis keliauja į tolimąją Japoniją, kur kėdainietiškas produktas naudojamas fotoaparatų objektyvų gamybai“, - pastebėjo J. Baniota.
Bendrovės vadovų teigimu, pastaraisiais metais lifosiečiai į gamybos procesų atnaujinimą investuoja vidutiniškai po 12 milijonų eurų kasmet. „Apie 30 procentų investicijų yra skirta gamtosauginėms programoms. Tad tie, kas atvyksta į gamyklą joje nebuvę kokių trisdešimt metų, sunkiai gali patikėti, kaip viskas pasikeitę. Mes dirbame našiai, kokybiškai ir saugiai“, - sakė J. Baniota.
Gipso kalnai: atliekos ar vertingas gamtos elementas?
Didžiuliai gamybos atliekų - fosfogipso - kalnai bendrovės „Lifosa“ teritorijoje ir toliau tik didės. Tol, kol pasaulyje nesumažės gamtinio gipso atsargos. Šios atliekos - visiškai nekenksmingos, savotiškai puošia kraštovaizdį, tad gali ramiai laukti.
Didžiausi šalyje Kam tenka vykti greitkeliu „Via Baltica“, netoli Kėdainių jau iš tolo pasitinka didžiuliai „Lifosos“ trąšų gamyklos gamybos atliekų - fosfogipso - kalnai, per kelis dešimtmečius tapę šio miesto vizitine kortele. Dabar 100 hektarų pasiekęs lietuviškų dirbtinių „Alpių“ plotas ėmė augti kartu su minėta gamykla, kai 1963 m. Kėdainiuose pradėta mineralinių fosforo trąšų gamyba.
Pasak šios įmonės gamybos direktoriaus Rimanto Goko, gaminant trąšas susidaro fosfogipso atliekos, jų cheminė sudėtis - dihidratis kalcio sulfatas ir nedidelis kiekis priemaišų. Ir jų kasdien atsiranda visai nemažai. Pagaminus 1 t fosforo rūgšties, gamybos atliekų (fosfogipso) susidaro net 5 t. Nuvežtas į sandėliavimo vietą, vadinamąją sąvartą, fosfogipsas gana greitai sukietėja, ir taip susiformuoja tvirtos balsvos kalvos. Dabar per metus į sąvartą išvežama apie 2 mln. t fosfogipso, o bendras jo kiekis šiuo metu siekia apie 48 mln. t. Žodžiu, šie kalnai yra pasverti.
Beje, giedrą dieną nuo aukščiausios kalnų vietos, maždaug 60 m aukščio, matyti už 30 km esanti Jonava. Todėl nieko nuostabaus, kad šią vietą dėl atsiveriančio įspūdingo kraštovaizdžio pamėgo turistų grupės (pavieniams lankytojams čia klajoti neleidžiama, reikia gauti gamyklos leidimą). Juo labiau kad minėti kalnai vis labiau atrodo kaip natūralūs: apie 1980-uosius supiltos kalvos jau apaugo žole ir krūmokšniais. Žodžiu, Vidurio Lietuvos lygumoje atsirado kalvų, kokiomis gali pasigirti tik Rytų Lietuvos aukštumos.
AB "Lifosa" balto fosfogipso kalnai - unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltijyje. Fosfogipsas - tai gipsas su maža fosfatų (trąšų) priemaiša, atsirandantis fosforo rūgšties gamybos proceso metu. Kalnai trąšų gamyklos pašonėje pradėti pilti nuo 1968 metų. Šiuo metu fosfogipso yra susikaupę per 21 mln. tonų, o kalnų užimamas plotas - apie 84 hektarai, kai kurių aukštis siekia 60 metrų. Anksčiau pradėti formuoti kalnai dabar jau apsodinti, apaugę medžiais ir žole. Objektas nėra lankomas, tačiau stūksantys kalnai matomi ir 5 kilometrų atstumu.
Gipsas susidaro apatitą užpylus sieros rūgštimi ir „išėmus“ fosforinę dalį. Tad gipse, kuris pilamas į kalnus, būna išlikę apie apie 1,5 proc. fosforo rūgšties. Ne kaži kiek. Juk „Coca Cola“ gėrime jos yra apie 4 proc., tiesa - maistinės“, - šyptelėjo J.Baniota.
Dėl gamtosaugos, „gipso Alpės“ nuo dirbamos žemės laukų bei aplinkinių vandens telkinių yra atskirtos dviem milžiniškais grioviais. Juose susitelkęs lietaus bei polaidžio vanduo yra sunaudojamas gamybos procese.
„Gipsą mes rūšiuojame. Atskirai yra pilamas gipsas, atsiradęs perdirbant iš Rusijos Murmansko srities atvežtą apatitą, atskirai - iš Pietų Afrikos, Maroko ar kitų šalių. Savivartės jį pila pagal tam tikrą planą. Suvertus vieną krūva šalia kitos, viršus išlyginamas traktoriumi - suformuojama plokštuma, ir taip pamažu sluoksniuojama“, - aiškino J.Baniota.
Fosfogipso kalnuose, kaip tikruose, netrūksta turistų.
Bandymų panaudoti gipsą ir ateities perspektyvos
Per pusšimtį įmonės gyvavimo metų būta daugybės bandymų kam nors panaudoti gipsą. Tačiau nė vienas sumanymas dar netapo realybe. 1990-aisiais net buvo suręstas fabrikas statybiniams gipso blokeliams gaminti. Tačiau technologija nepasiteisino.
Būta užuominų ir apie tai, kad žiemą „Kėdainių Alpėse“ bus įrengtos slidinėjimo trasas. Tačiau po kalnus šmirinėja tik lapės, ir iki šiol ant jų dar neužlipo nė vienas slidininkas. Neiškilo ant šių kalnų ir vėjo jėgainės. Nors vieta joms ir būtų palanki, vis dėlto pastarosioms šis gipsinis pagrindas yra per silpnas.
Vokiečiai buvo užsimoję gipse paieškoti net brangiųjų metalų - aukso, platinos. Net bandė sukurti tam technologiją, tačiau - nusivylė. Būta sumanymo iš panaudoto gipso gaminti sieros rūgštį, tačiau esamos technologijos tam per brangios. Norėta panaudoti jį tiesiant kelius. Nepavyko. Mat sudrėkintas gipsas sukietėja akimirksniu.
„Kol kas nė vienas projektas nebuvo įgyvendintas. Taigi viską paliekame ateities kartoms. Tikrai bus sugalvota technologijų, ką su šiais kalnais padaryti. Mes gi esame bejėgiai. Tad netrukus ten, kur gipsas nebepilamas, bus sutvarkyti kalnų kraštai ir palikta tvarkytis gamtai - leidžiama natūraliai užaugti žolei“, - sakė įmonės „Lifosa“ administracijos direktorius Juozas Baniota.
R. Goko teigimu, „Lifosa“ yra suinteresuota neplėsti sąvartos ploto ir norėtų fosfogipsą perdirbti. „Lifosa“ keliasdešimt metų finansuoja mokslo tiriamuosius darbus, nors jau seniai žinoma, kad iš fosfogipso galima gaminti statybinį gipsą. 1993 m. netoli tų kalnų net ėmė veikti perdirbimo įmonė, per metus galėjusi pagaminti apie 50 tūkst. t statybinio gipso. Tačiau netrukus bankrutavo, mat kasamas natūralus gipsas yra pigesnis. Pasaulyje kasmet susidaro apie 250 mln. t fosfogipso ir tik 3-4 proc. jo perdirbama, tad nieko nestebina, kad didžioji dalis šių atliekų virsta vietos kalnais. Fosfogipsas daugiausia perdirbamas tose šalyse, kuriose nėra gamtinio gipso. Šios gamybos atliekos paverčiamos statybiniu gipsu, paskui toks gipsas naudojamas gipsinių gaminių ar statybinių mišinių gamybai. Fosfogipsą galima naudoti ir cemento gamybos srityje, bet cemento gamintojai tuo nesižavi - tai turi didelę įtaką šios medžiagos kokybei. Tiesa, vienu metu „Lifosos“ teritorijoje buvo bandyta naudoti fosfogipsą kaip medžiagą įvairiems statybiniams blokeliams gaminti. Iš jų planuota statyti gyvenamuosius namus. Deja, projektas apsiribojo tik bandomąja linija: ši gamyba neatsilaikė prieš kitus, pigesnius, statybinių blokelių gamybos būdus.
Žodžiu, apibendrina problemą bendrovės atstovas, fosfogipso perdirbimo technologijų yra užtektinai, tačiau tol, kol pasaulyje yra pakankamai (ir - svarbiausia - pigaus) kokybiško gamtinio gipso, fosfogipso kalnai visur ir stūksos prie gamyklų visuose žemynuose. Tad lietuviško fosfogipso kalnais ir toliau dažniausiai domisi tik turistų grupės, kino kompanijos ir reklamų kūrėjai. Tiesa, anksčiau buvo siūlyta ant šių kalnų statyti vėjo jėgaines. Mat 60 m aukštyje vėjo stiprumas yra beveik toks pat, kaip ir pajūryje. Tačiau dėl ekonominių veiksnių nebuvo įgyvendintas ir šis projektas.
Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento specialisto Kazio Mikalausko nuomone, šias atliekas reikėtų vertinti kaip milžinišką smėlio, molio ir žvyro sankaupą. Juolab kad iš fosfogipso išplauti visi teršalai su lietaus vandeniu yra surenkami ir sandėliuojami specialiame tvenkinyje. Be to, jame nuolat tikrinami vandens kokybės rodikliai. Taigi ateityje, prognozuoja gamtosaugininkas, kai baigsis natūralaus gipso klodai žemėje, fosfogipsas taps geriausia žaliava gipso gamybai. Todėl tai, ką dabar vadiname gamybos atliekomis, ateityje įvardysime kaip vertingą antrinę žaliavą, mūsų apdairių protėvių išsaugotą ateities kartoms. Juo labiau kad ir laikas - papildomas sąjungininkas: sąvartoje fosfogipsą nuolat plauna krituliai, todėl priemaišų jame mažėja. Vadinasi, tolimesnėje ar artimesnėje ateityje atitinkamai bus mažesnės jo perdirbimo sąnaudos.
Valstybinės darbo inspekcijos Techninės saugos skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius Gediminas Valentėlis pabrėžia, kad minėta bendrovė, kuriai priklauso fosfogipso kalnai, priskiriama prie pavojingų objektų, kurie pagal nustatytą tvarką tikrinami valstybės kontrolės institucijų kiekvienais metais. Valstybinė darbo inspekcija tikrina, ar darbo vietose, taip pat ir susijusiose su gamybos atliekų (fosfogipso) sandėliavimu, užtikrinami darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai. Inspekcijos specialistai neturi moksliniais tyrimais pagrįstos informacijos, kad fosfogipso sandėliavimas atviruoju būdu keltų pavojų žmogaus sveikatai dėl šios cheminės medžiagos sklaidos garų ar kietųjų dalelių pavidalu.
Atvirų durų dienos ir lankytojų patirtys
Juozui Baniotai teko atsakyti į daugybę ekskursantų klausimų apie trąšų gamybą. Paskutinės atvirų durų dienos bendrovės vadovus nustebino. „Buvo laikas, kai šie renginiai nebuvo populiarūs tarp mūsų krašto gyventojų. Beveik dešimt metų susipažinti su bendrovės veikla, pasiekimais, dalyvauti ekskursijoje po bendrovės teritoriją pageidaudavo iki dvidešimties žmonių. Bendrovės administracija stengėsi išsiaiškinti priežastis, nulemiančias tokį gamyklos atvirų dienų renginio nepopuliarumą. Pagalvojome ir apie sudėtingą susisiekimą su mūsų įmone: gamykla už kelių kilometrų nuo miesto centro, maršrutiniai autobusai važiuoja retai. Tad ėmėmės spręsti atvykimo problemą - nutarėme kraštiečius į atvirų durų renginį atsivežti specialiai išnuomotais autobusais. Rezultato laukti ilgai neteko - ekskursantų skaičius šoktelėjo iki pusės tūkstančio. O kai į pažintinę programą įtraukėme įmonės baltuosius kalnus, tai ir visų norinčiųjų atvykti nebegalime priimti. Šįmet 600 svečių užregistravome vos per savaitę“, - sakė bendrovės administracijos direktorius Juozas Baniota.
Atvirų durų renginių metu „Lifosą“ aplanko ne tik kėdainiečiai. Sulaukiama svečių ir iš Raseinių, Kauno, Jonavos, Kauno, Vilniaus, Alytaus. „Mūsų gamykla gana atvira. Mes nuolat priimame svečius. Gana dažnai įmonę lanko mokiniai, studentai. Būna ir senjorų vizitų. Pastarųjų trejų metų statistika byloja, kad šiltuoju metų laiku, nuo gegužės iki spalio, mūsų gamyklą aplanko per penkiasdešimt ekskursantų grupių“, - sakė J. Baniota.
Atvykstančiųjų į „Lifosą“ lūkesčiai gana skirtingi - vieni gyvena dar keturiasdešimties metų senumo žiniomis apie įmonę, kiti jau žino, kad gamykla - moderni, šiuolaikiška, naši ir nuolat žengianti pirmyn.
„Lifosos“ vadovus itin žavi jaunimo smalsumas - jauniems žmonėms įdomu viskas: pradedant bendru supratimu, kas yra trąšos, kam jos reikalingos, ir baigiant klausimais apie gamybos procesus bei pardavimus. Bene įdomiausias klausimas, kurio J. Baniota buvo sulaukęs, - ar tiesa, kad „Lifosoje“ yra tokios kenksmingos darbo sąlygos, kad joje gali dirbti tik kaliniai. Žmogus sakė girdėjęs, jog ir kaliniai ištveria tik keletą mėnesių. „Tokias kalbas liko palydėti tik nuoširdžiu juoku. Kėdainiečiai puikiai žino, kad čia dirba mūsų pačių bendruomenės nariai. Ir norinčiųjų gaminti trąšas tikrai netrūksta. Dabar mūsų įmonėje dirba 952 darbuotojai, tačiau buvo laikas, kai jų skaičius buvo gerokai didesnis. Didžiausias vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius buvo 1973 metais - 1919 asmenų. Tais pačiais 1973 metais moterų gamykloje dirbo beveik 41 procentas, o 2012-aisiais - tik aštuoniolika procentų. Darbuotojų trūkumo nejaučiame jau daugelį metų. Kėdainiečiai labai noriai dirba mūsų gamykloje, nes čia gauna puikias darbo sąlygas, visas socialines garantijas ir orų atlyginimą. Jo vidurkis praėjusiais metais siekė 1675 eurus“, - statistiką vardijo J. Baniota.
Į „Lifosos“ atvirų durų renginį Vilainiuose gyvenantis Sigitas Šileika atvyko su vilniečiais anūkais Ramūnu, Steponu ir Saule. „Labai norėjau anūkams parodyti, kaip atrodo daugiau kaip 50 metų gyvuojanti gamykla. Akivaizdu, kad tai puiki įmonė, daug duodanti ir saviems žmonėms, ir visam Kėdainių kraštui. Įspūdį gamykla paliko labai gerą. Matau, kad įmonė smarkiai pasikeitusi. Daug rekonstruotų, atnaujintų pastatų, daug naujų statinių. Dabar net pačioje gamyklos teritorijoje kvėpuojame švariu oru, o jos atsiradimo pradžioje net mieste nebūdavo malonu vaikščioti. Gera savame mieste turėti tokią turtingą įmonę“, - sakė S. Šileika.
Algimantas Dagys į „Lifosą“ atvažiavo vedinas nostalgijos: „Maždaug prieš keturiasdešimt metų gamyklos medicinos punkte dirbo mano žmona. Tai aš atvažiuodavau jos parsivežti ir matydavau, koks monstras yra ta trąšų gamykla. Šiandien ji man pasirodė švari, šviesi ir labai moderni. Pokyčiai akivaizdūs, o įspūdžiai nepakartojami. Malonu konstatuoti geras permainas.
Antanina ir Kęstutis Mugai į „Lifosą“ atvažiuoja ne pirmą kartą: „Mes norime pamatyti, kaip dirba trąšų gamintojai. Džiugu, kad gamyklos veidas skeičiasi į gera.“
„Labai dėkojame visiems kėdainiečiams, kurie taip aktyviai dalyvavo „Lifosos“ organizuotame renginyje. Džiaugiamės, kad krašto bendruomenė domisi mūsų veikla - tai puikiausias įrodymas, kad esame reikalingi ir svarbūs vieni kitiems. Kraštiečiams, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalėjome suteikti galimybės apsilankyti mūsų bendrovėje, neverta nusiminti.
Fosfogipso kalnai turizmo ir rekreacijos kontekste
Kelionių portalas www.pamatykLietuvoje.lt įvardijo 10 objektų, kuriais jo vartotojai praėjusiais metais domėjosi dažniausiai: AB „Lifosa“ balto fosfogipso kalnai - unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Fosfogipsas - tai gipsas su maža fosfatų (trąšų) priemaiša, atsirandantis fosforo rūgšties gamybos proceso metu. Kalnai trąšų gamyklos pašonėje pradėti pilti nuo 1968 metų. Šiuo metu fosfogipso yra susikaupę per 21 mln. tonų, o kalnų užimamas plotas - apie 84 hektarai, kai kurių aukštis siekia 60 metrų. Anksčiau pradėti formuoti kalnai dabar jau apsodinti, apaugę medžiais ir žole. Objektas nėra lankomas, tačiau stūksantys kalnai matomi ir 5 kilometrų atstumu.
Fosfogipso kalnus supa tvenkiniai, kuriuose apsistoti pamėgo praskrendančios gervės.
„Įdomiausia atvirų durų renginio dalis - išvyka į baltuosius gipso kalnus.
„Vyksta įvairios diskusijos, kaip panaudoti šį fosfogipsą. Kol geriausias variantas nerastas, mums lieka tik jį kaupti ir laukti. Dalį gipso išsiveža pievagrybių augintojai, o kitas pilamas į kalną ir laukia geresnių laikų. Anksčiau pradėti formuoti kalnai dabar jau apaugę medžiais ir žole. Pastebėjome, kad ant jų geriausiai auga ąžuolai ir riešutmediai. Fosfogipso kalnus supa tvenkiniai, kuriuose apsistoti pamėgo praskrendančios gervės“, - sakė J. Baniota.
Fosfogipso kalnai paįvairina kraštovaizdį.
