Kultūra dažnai gan tiesiogiai atspindi ar pasakoja istorijas iš tikro gyvenimo. Tą labai gražiai parodo daugelis liaudies dainų tekstų. Vis dėlto, šiais laikais, nors gyvenimiškos patirtys ir išlieka panašios visame pasaulyje, gavus prieigą prie kitų, tolimesnių nei gimtasis sodžius, kultūrų, vaizdiniai ir istorijos pradeda maišytis ir sluoksniuotis į kultūrinę konditeriją - galima atsidusti, koks tatai eilinis postmodernizmo simptomas. Postmodernizmo reiškinys suformuoja sąlygas didžiulei kultūrinei įvairovei, net jeigu ir nesugebame sukurti ko nors visiškai naujo ir unikalaus.
DaugiSluoksnė kultūrinė realybė tampa terpe ne tik plačiai išraiškai, kuri savo pamatiniu lygmeniu dažnai atspindi tapačius dalykus, prie kurių žmonės nuolat grįžta mintimis; ji tampa pagrindu ir įmantriam metaforų audiniui, kuris tiek pagyvina šiuolaikinę kultūrą, tiek pakloja pagrindą kultūriniam (ir politiniam) nesusikalbėjimui. Apie tai įmanoma diskutuoti remiantis būtent tokio laisvo ir tradicijų nekaustomo meno kaip performansai pavyzdžiais, tačiau įdomu ir tai, kaip šis kultūrinis polilogas pasireiškia šiuolaikinės vokalinės muzikos scenoje.
Šiuolaikinis Lietuvos vokalinis polilogas: difuzija, autentika ir postminimalizmas
Šiuolaikinis Lietuvos kultūrinis identitetas gana kompleksiškas, todėl jį apibrėžti sunku. Nepaisant sovietinės tautų draugystės idėjos, pasaulis šiuo metu dar globalesnis, ir Lietuva tampa atviresnė kultūriniam importui. Šliedamiesi prie Vakarų kultūros, neišvengiamai skiriame daug dėmesio ir importo vokalinei tradicijai. Vienas iš ryškesnių tokių pavyzdžių būtų Vilniaus arkikatedros bazilikoje nuo 1989 m. grigališkąjį choralą giedantis choras „Schola Gregoriana Vilnensis“. Nors ši giedojimo rūšis Lietuvoje, akivaizdu, atsirado dar iki Sąjūdžio, jos tradicija iš esmės kilusi ne iš čia. Galima sakyti, kad Nepriklausomybė tik praplėtė platformą, kurioje gali reikštis grigališkasis choralas ir vakarietiška vokalinė muzika apskritai.
Vis dėlto, pastarųjų metų vokalinės muzikos scenos tendencijas Lietuvoje galima apibūdinti ne kaip užkariavimą iš svetur, o kaip kultūrinę difuziją. Lietuvių menininkai maišo ir interpretuoja vakarietiškas tradicijas, remdamiesi individualiomis patirtimis, pamatinėmis kultūrinėmis žiniomis ir savo asmenybės bruožais. Tačiau difuzija nėra lengvai nusakoma procesas: turint gilias folkloro tradicijas kyla noras nuolatos remtis jomis, kartais sutinkame sutartines net ir gyvenant Lietuvoje. Tai nereiškia stagnacijos: kultūrinė evoliacija visada vyksta, o sutartinių polifoninis mąstymas įkvepia kurti naujas kryptis.
Postminimalizmas ir lietuviška postfolkloro kryptis
Vieną iš naujųjų kryptijų Lietuvoje įkvepia postminimalizmas. Taip lengva įsitikinti prisiminus merginų ansamblį „Melos“, kurio programos dažnai sukasi aplink lietuviškąją postminimalistinę muziką. Pavyzdžiui, jų albume „Minimal Voices“, išleistame prieš kelis metus, sutalpinti šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniai, kurie derina lietuviškąjį polifoninį mąstymą su vakarietiškąja tradicija tiek makro, tiek mikro lygmenyse.
Tuo pačiu kelia klausimą - kada kultūrinė įvairovė virsta kultūrine appropriacija? Tokie klausimai kyla laikant „Tylios pievos“ - Vokalinio meno tinklo albume, kuriame liaudies dainos kombinuojamos su dronine muzika. Jei transliuojama iš autentiškos tradicijos, appropriacijos rizika sumažėja; tačiau kai kurios traktuotės gali būti įvardijamos kaip kultūrinė appropriacija, ypač kai čia kalbama apie kontrastingų kultūrų jungimą be aiškios intencijos išlaikyti autentiškumą.
Kultūrinė difuzija gali būti naudinga: ji plečia klausymo lauką ir skatina naujas ekspresijas. Tačiau svarbu išlaikyti intenciją - ar tai yra autentiškumo siekis, ar tik žaismas su kontekstais. Lyginant su archajinėmis formomis, tokios kūrybos gali būti persmelktos perkodavimais, kurie kelia klausimą apie šaltinio autentiškumą. Tuo pačiu, dažnai pastebima, kad autoriai, norėdami išlaikyti savitą balsą, įtraukia elementus iš savo pačių kultūros, o ne tik iš kitų šalių tradicijų.
Polifonija Lietuvoje: nuo sutartinių iki modernių eksperimentų
Polifoninės muzikos žanrai apima fugą, fugato, išradimą, kanoną, ričerkarą, kvodlibetą, periodą, choralo išdailą, tokata. Harmonijos ypatybės grindžiamos konsonansais, o disonansai griežto stiliaus harmonijoje naudojami tik kaip pereinamieji. Fuga - populiariausia įmitacinės polifonijos forma, kur tema pateikiama keliais balsais. Lietuvos istorijoje polifonijos priemones naudojo tokie kompozitoriai kaip Čiurlionis, Gruodis, M. Kreczmeris, o 20 a. pabaigoje Juzeliūnas, Mažulis ir kiti skatino lietuviškosios polifonijos plėtrą.
Tikroje senovėje europinė polifonija atsirado XII-XVII amžiuose, o Lietuvoje sutartinės ir polifonijos ryšys gali būti matomas kaip paralelė karalystės dainose. Nors šiandien polifonija transliuojama per šiuolaikinius vokalinius kolektyvus, svarbu atskirti tradicinius modelius nuo šiuolaikinių improvizacijų, kurias kuria naujos kartos atlikėjai, tokie kaip Šedytė, Aleksaitė ir Parnarauskaitė. Šie ansambliai ieško naujų balso spalvų, brėžiant ekspresionistinius potėpius, bet vis tiek remiasi galiojančiomis tradicijomis ir ritmika bei melodiniu valdymu.
Autentiškumas, lokali patirtis ir kultūrinė įvairovė
Koncepcija, kad kultūra gali kurti naujas sritis, rodo, jog Lietuvos vokalinė muzika ateityje gali apimti ausų sraigių folklorą ir toliau plėtotis. Žmogaus balsas yra vienas iš universaliausių muzikinių instrumentų, todėl kultūrinis pliuralizmas - tai tobula erdvė šiuolaikinei vokalinei muzikai. O lietuviškų kolektyvų veikla tai liudija: polifonija čia gyvena, evoliucionuoja ir interpretuojama skirtingose kontekstų plotmėse - nuo Renesanso iki drone technologijų. Tačiau svarbu išlaikyti autentiškumo kryptį, kai siekiama kurti naujas formas, kurios atspindi tiek tradicinį žinojimą, tiek asmeninę patirtį.
Polifonija kaip kultūrinio identiteto įrankis
Polifoninės tradicijos turi cilindrą, kuris atspindi ne tik technologinę raidą, bet ir kultūrinį kultūros supratimą. Pasak istorijos, polifonija kaip savarankiškas muzikinis mąstymo būdas buvo kilusi iš įvairių Europos mokyklų - Nyderlandų, Italijos, Venecijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kt. Lietuvoje šios tradicijos paliko pėdsakų; pavyzdžiui, galima paminėti M. Kreczmerį, J. Gruodį, Čiurlionį ar Juzeliūną. Svarbiausia, kad šiuolaikiniame kontekste galime matyti, kaip polifonija jungia tautinės tradicijos su moderniuoju skambesiu, sujungiant tradicijos tęstinumą su naujovių priėmimu.
Eksperimentinės vokalinės kūrybos pavyzdžiai, kaip „Edgy Palates“ ar „Melos“, atskleidžia, kad lietuviška šiuolaikinė vokalinė muzika gali būti drąsi ir globaliai įdomi. Tačiau kartu su tuo kyla užduotis - kaip išlaikyti autentiką bei pagarbią sąsają su kilmės šaltiniais, kai mąstymas ir technika plečiasi į naujus garso kraštus (drone, otoakustinės emisijos ir kt.).
Praktiniai įrankiai ir iššūkiai kūrėjams
Festivaliai ir edukacinės platformos - svarbūs įrankiai, skatinantys jaunus kūrėjus tyrinėti vokalinę muziką. Pavyzdžiui, „Mano nata“ konkursai ir „e.manonata“ dirbtuvės skatina kurti elektroninę eksperimentinę muziką ir apžvelgti jos socialinį kontekstą. Tarp dalyvių - kompozitoriai, studentai ir mokiniai, kurie tyrinėja garso architektūras, naudodami tiek tradicines, tiek elektronines raiškos priemones. Svarbiausia, kad kūrėjai gebėtų atsakyti į klausimus: kokia yra jų intencija, kokią žinutę nori perteikti ir kaip valdyti garso erdvę - tiek mikroskopinėje, tiek makro lygmenyje.
Šiam tikslui svarbu gebėti analizuoti ir interpretuoti kūrinių kontekstą: ar tai yra autentiškumo siekis, ar pasirinkta postfolkloro kryptis; ar iš tiesų norima išlaikyti tradicijų ištakas, ar kurti naujas kultūrines plotmes. Tokie klausimai kyla ne tik mokslinėje, bet ir muzikos kritikų, klausytojų bei atlikėjų diskusijose, kai nagrinėjama, kada kultūrinė įvairovė yra produktyvus paveldas, o kada tai emocinis ir semantinis iššūkis klausytojui.
tags: #kas #yra #daugiasluoksne #muzika