Kas vyksta susidūrus kelioms litosferos plokštėms

Tektoninės plokštės - litosferą sudarančios plokštės, plūduriuojančios ant pusiau išsilydžiusių sunkesnės mantijos uolienų. Litosferos tektoninių plokščių ribos nustatomos pagal žemės drebėjimų epicentrų pasiskirstymą.

Tektoninės plokštės skirstomos į didžiąsias ir mažąsias. Septynios didžiosios plokštės dengia apie 94 % Žemės paviršiaus: Ramiojo vandenyno plokštė, Afrikos plokštė, Eurazijos plokštė, Australijos (Indo-Australijos) plokštė, Šiaurės Amerikos plokštė, Antarktidos plokštė, Pietų Amerikos plokštė. Tektoninių plokščių klasifikacija nėra universali, nes kai kurie šaltiniai mini dešimt didžiųjų plokščių, aukščiau pateiktąjį sąrašą papildydami Kokosų, Naskos ir Indijos plokštėmis.

Mažesniosios plokštės (sąrašas nepilnas): Adrijos, Amūro, Anatolijos, Birmos, Bismarko, Chuano de Fukos, Chuano Fernandeso, Fidžio, Galapagų, Iberijos, Irano, Karibų, Karolinos, Ochotsko, Pietų Sandvičo, Rivjeros, Rytų Amerikos, Saliamono, Somalio, Šetlandų, Tongos, Velykų, Zundos. Įvairiose klasifikacijose tai prie didžiųjų, tai prie mažesniųjų priskiriamos tokios tektoninės plokštės: Arabijos plokštė, Kokosų plokštė, Indijos plokštė, Filipinų plokštė, Skotijos plokštė.

Plokščių tipai pagal sudėtį ir storį

Plokštės pagal sudėtį skirstomos į žemynines ir vandenynines. Žemyninės plokštės lengvesnės ir storesnės (25-70 km), jos dengia apie trečdalį Žemės paviršiaus. Seniausioms žemyninėms uolienoms jau 4 mlrd. metų, jas dengia storas nuosėdų sluoksnis. Pačios storiausios šios plokštės esti geologiškai jaunų kalnų srityse (iki 70 km).

Vandenyninių plokščių storis apie 6-11 km, vidutinis slūgsojimo gylis apie 4,5 km žemiau jūros lygio. Jos sunkesnės ir geologiškai žymiai jaunesnės už žemynines plokštes - seniausi jų klodai tėra vos 200 mln. metų amžiaus, o nuosėdų sluoksnis plonas.

Kas vyksta pakraščiuose: konstruktyvūs, destruktyvūs ir transforminiai ribos

Vandenyninės plokštės susidaro konstruktyviuosiuose pakraščiuose iš aukštyn kylančios ir vėstančios magmos ir nyksta destruktyviuosiuose pakraščiuose, kur nyra po žemyninėmis plokštėmis, taip formuodamos gilius vandenynų lovius (Marianų lovys, Peru-Čilės lovys), vulkaninių kalnų grandines (tokias kaip Andai).

Susidūrus keliose plokštėse, vyrauja keli scenarijai priklausomai nuo ribų tipo ir plokščių sudėties:

• Konstruktyvios (skiriasi) ribos: plokštės traukiasi viena nuo kitos, tarp jų kyla magma, formuojasi nauja vandenyninė pluta ir povandeninės kalnų grandinės.
• Destruktyvios (konvergentinės) ribos: vandenyninė plokštė nyra po žemynine arba kita vandenynine, susidaro gilių vandenynų lovių ruožai ir intensyvūs seismiškumo centrai; slenkant viena plokštei po kita gali susidaryti ir vulkanų grandinės, ir didžiuliai kalnai.
• Transforminės ribos: plokštės slysta šalia viena kitos horizontalioje kryptimi; tokiose ribose dažni stiprūs žemės drebėjimai.

Seizmologiniai ir geografiniai padariniai susidūrus plokštėms

Litosferos tektoninių plokščių ribos nustatomos pagal žemės drebėjimų epicentrų pasiskirstymą. Tektoninės plokštės. Rodyklėmis parodytos judėjimo kryptys. Susidūrus kelioms plokštėms, intensyvėja seisminė veikla - epicentrai sutelkti prie plokščių ribų. Tokiu būdu galima nuspėti aktyviausias zonas, kur vyksta žemės drebėjimai ir formuojasi geologinės struktūros.

Destruktyvūs susidūrimai formuoja Mariana lovio tipo gilias tranšėjas ir sukelia stiprius drebėjimus bei ugnikalnių aktyvumą. Konstruktyvūs susidūrimai veda prie naujos plutos formavimo, o transforminiai - prie stiprios horizontalaus slydimo seismiškumo koncentracijos.

Vulkanizmas ir kalnų grandinės

Vandenyninės plokštės nykimo zonose magma gali pakilti ir suformuoti vulkaninę veiklą žemyninėse plokštėse, taip susiformuoja vulkaninių kalnų grandinės (tokias kaip Andai). Pačios storiausios žemyninės plokštės esti geologiškai jaunų kalnų srityse (iki 70 km), kur per plokščių susidūrimus vyksta kalnėjimo procesai.

Įvairių plokščių sąveikos pavyzdžiai

Iš didžiųjų plokščių vienintelė Ramiojo vandenyno plokštė yra ištisai vandenyninė, likusios (taip pat ir dauguma mažesniųjų) yra mišrios - ir vandenyninės, ir žemyninės. Tektoninių plokščių klasifikacija nėra universali, todėl tam tikri regionai geologijoje gali būti aiškinami skirtingai, pavyzdžiui, Australijos ir Indijos plokštę įvardija kaip Indijos-Australijos plokštę.

Mažosios plokštės: Naskos, Kokosų, Karibų, Arabijos, Filipinų, Skotijos ir kt. Somalio plokštė minima kaip skylanti nuo Afrikos. Senovinės plokštės: Faralono plokštė, Kulos plokštė.

Judėjimo kryptys ir pasekmės

Tektoninės plokštės juda skirtingomis kryptimis; rodyklėmis parodytos judėjimo kryptys padeda suprasti, kur susidarys konstruktyvios, destruktyvios ar transforminės ribos. Susidūrus kelioms plokštėms, vietovėse intensyvėja žemės drebėjimų epicentrų tankis, formuojasi dugno tranšėjos, vulkanai, kalnų grandinės ir kitos stichinės geologinės struktūros.

Litosferos plokščių reikšmė geologijai ir žmonių veiklai

Tektoninės plokštės lemia žemės paviršiaus evoliuciją: kuriasi nauji okeanai ir užsidaro seno tipo baseinai, kylą kalnai, vyksta intensyvus vulkanizmas ir seismizmas. Toks aktyvumas turi tiesioginę įtaką žmonių saugumui (žemės drebėjimai, cunamiai), taip pat į vertingų žemės išteklių susidarymą (pvz., ugnikalninių grandinių susijęs mineralų pasiskirstymas).

Lentelė: pagrindinės plokštės ir jų ypatybės

Tektoninės plokštės - dinamiška, nuolat kintanti Žemės dalis; supratimas, kas vyksta susidūrus kelioms plokštėms, leidžia geriau numatyti geologinius pavojus ir prognozuoti ilgaamžius žemės paviršiaus pokyčius.

tags: #kas #ivyksta #susidurus #kelioms #litosferos #plokstems