Manoma, kad Mindaugas gimė apie 1200 metus - tačiau tikslesnės datos kol kas niekas negali nurodyti. Nežinoma ir Mindaugo žmonos Mortos gimimo data. „Lietuva tuo metu buvo pagoniška valstybė, nebuvo jokių rašytinių tradicijų. Žinoma tik tiek, kad jis galėjo gimti apie 1200 metus, o mirti sulaukęs savo septintojo dešimtojo metų“, - sako Valdovų rūmų direktorės pavaduotoja, istorikė Jolanta Karpavičienė.
Šaltinių trūkumasIstorinių ir archeologinių šaltinių iš Mindaugo epochos yra labai mažai - o ir tie nėra labai išsamūs ar labai patikimi. Daugiau apie Mindaugą buvo rašoma vėlesniuose amžiuose, todėl gretindami ir lygindami šiuos šaltinius, mokslininkai bando nustatyti, kaip atrodė XIII a. Lietuva. „Jei kalbėtume apie Mindaugo epochos šaltinius, tai vienas pagrindinių yra Eiliuotoji Livonijos kronika… Antrasis šaltinis - Voluinės arba Ipatijaus metraštis, parašytas Pietų Rusioje ir saugotas Kostromos vienuolyne“, - teigia J. Karpavičienė.
Kitokių mokslinių įrodymų mažoka, ir archeologas Aleksiejus Luchtanas sako, kad egzistuoja tik hipotezės, kur galėjo būti Voruta - Voluinės metraštyje paminėta lietuvių pilis ir Mindaugo buveinė. „Yra keliolika piliakalnių, pretenduojančių į Vorutos vietą, vienas iš tokių būtų Šeimyniškėlių piliakalnis netoli Anykščių“, - sako A. Luchtanas. Taip pat manoma, kad iškilminga ceremonija galėjo vykti Kernavėje. „Yra daugybė vietų, kurios pretenduoja į Mindaugo karūnacijos vietą.“
Taip pat manoma, kad iškilminga ceremonija galėjo vykti pirmoji Vilniaus katedra, tačiau įrodymų trūkumas irgi neleidžia pasakyti, kur ji stovėjo - ar išvis stovėjo. „Mindaugas galbūt pastatė mūrinę katedrą, nes krikštas ir karūnacija turėjo vykti būtent katedroje - tačiau tai irgi yra viena iš istorinių versijų“, - teigia J. Karpavičienė. „Mūsų seniausi archeologiniai įrodymai ne iš Mindaugo laikų, bet iš Traidenio laikų“, - priduria A. Luchtanas.
Karūnavimas, karalai ir vieta šaltiniuose
Karūnavimo data, kaip ir daugelis kitų faktų apie Mindaugą, nėra tiksliai žinoma - 1990 metais nusprendus Mindaugo karūnavimo dieną laikyti Valstybės švente, datos pasirinkimas kilo iš dviejų variantų: liepos 6 arba 13 diena. Prof. E. Gudavičius siūlė du variantus, o Seimas nubalsavo už liepos 6-ąją. Taigi ši data tapo Lietuvos tradicija, nors ji ir liko hipoteze.
Mindaugo portretasIstorijų apie garsiausius Lietuvos valdovus turbūt mėgstame klausytis, tačiau įdomiausia - koks gi buvo Lietuvos valstybės kūrėjo charakteris. „Šaltiniai nesuteikia mums informacijos, kaip Mindaugas mąstė, ką iš tiesų galvojo“, - sako J. Karpavičienė. Mindaugas ėmė vienyti ne tik Lietuvos žemes, bet ir aplinkines teritorijas. Priešams tai nepatiko, dėl to jie jį vaizdavo kaip žiaurų, niūrų, kietą, bet ir išmintingą žmogų.
„Greičiausiai jo charakterio savybės ir turėjo būti tokios, nes kitaip jam nebūtų pavykę padaryti to, ką jis padarė. Lietuviai tuo metu jau keliavo link savo valstybės sukūrimo, o Mindaugui viskas taip supuolė - ir, matyt, jo charakterio savybės lėmė, kad Mindaugas sugebėjo tapti ne tik Lietuvos žemių valdovu, bet ir Lietuvos valstybės įkūrėju“, - teigia J. Karpavičienė.
Ji taip pat pabrėžia, kad vienas svarbiausių Mindaugo bruožų - įžvalgumas, gebėjimas mąstyti strategiškai. „Jis sugebėjo užmegzti kontaktą su Livonijos ordino krašto magistru Adriumi fon Štirlandu tam, kad priimtų krikštą. Tai buvo būtina tarptautinėje plotmėje legitimuoti savo valdžią“, - sako istorikė.
J. Karpavičienė teigia, kad šiuolaikiškai kalbant, karalius Mindaugas įvedė Lietuvą į Europos Sąjungą (tuo metu - į Europos krikščioniją). Tradicija buvo ta, kad tik bažnyčios palaiminimą turintis bei krikščionybę priėmęs valdovas yra teisėtas valstybės valdytojas.
Lietuva XIII amžiuje ir Mindaugo įtaka
Mūsų laikais dažnai teigiama, kad Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę, tačiau kai kurie istorikai primena, kad Lietuva kaip valstybė egzistavo ir anksčiau. Pirmą kartą Lietuvos vardas paminėtas XI a. pradžioje, kai į Europą atvyko šv. Brunonas.
„Nors lietuviai buvo pagonys, jie vis tiek artėjo prie savo valstybės sukūrimo. Tačiau aplinkybės tokios, kad Kijevo Rusią jie mokėjo duoklę, o dėl to nepavyko sukurti valstybės“, - teigia J. Karpavičienė. Vėliau prasidėjo ilgas procesas, kurio pabaiga buvo Mindaugo karūnavimas.
1236-aisiais Mindaugas neva dalyvavo Saulės (Šiaulių) mūšyje - teigta, bet manyta, kad jį ten vedė kunigaikštis Vykintas. 1219 m. Mindaugas pirmą kartą paminėtas, o 1251 m. Mindaugas vėl keičia raidę: jis kelia į popiežių, prašo karūnavimo krikšto. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas ir Morta galimai buvo vainikuoti Lietuvo karaliaus bei karalienės.
Tačiau situacija nestovi ramiai: Mindaugas atidavė dalį Nadruvos, Žemaitijos teritorijų ir Dainavos dalį, kad užsitikrintų taiką su ordinu. 1255 m. pabaigoje - 1259 m. Mindaugas siekė taikos su Haličo-Voluinės didžiuoju kunigaikščiu, o totorių penkių kariuomenių žygiai kėlė sunkumus. 1261-1263 m. laikotarpiu kyla sąmokslai tarp Treniotos, Daumanto ir kitų, dėl to Mindaugas mirė 1263 m., o jo sūnūs-Ruklis ir Rupeikis - taip pat žuvo.
Traidenis, Gediminaičiai ir Gedimino laikų pradžia
Po Mindaugo mirties, Mindaugo seserėnas Treniota trumpai valdo (1263-1264), tačiau 1264 m. jis nužudytas. Sekė Vaišelga (1264-1267), kuris vėliau pasitraukė į stačiatikių vienuolyną. 1267 m. leisdamas vietos įvykiams, Levas Danilovičius nužudė Vaišelgą. Po to 1267-1269 m. Lietuvos karalius tampa Švarnas - Mindaugo žentas, o vėliau Kernavės kunigaikštis Traidenis suvienijo kraštą ir tęsė kovą su vokiečių ordinu. 1277 m. Traidenis atnaujino karą, sumušė prie Aizkrauklės, 1281 m. įžengė į Jersikos pilį Livonijoje.
1282-1285 m. minimas Daumantas, Nalšios kunigaikštis, kuris po Mortos mirties ėmėsi politinių žingsnių, vedė Mindaugo dukterį, o vėliau valdžios perskirstymo laikai rodo permainas. 1289-1290 m. Butigeidis ir Butvydas (Pukuveras) toliau tęsė Lietuvos konfrontaciją su ordinu, stiprino pilių gynybą, atkūrė regioninį stabilumą. 1294-1295 m. Butvydas mirė; Vytenis (1295-1315) - Gediminų kartos pradžia.
Vytenis tęsė plėtrą į rytus ir vakarus, suvienijo jotvingių žemes, rungtyniavo su Ordinu prie Nemuno, atstatė ryšius su popiežiumi. 1316 m. Gediminas pradėjo naują epochą - Lietuvos didžiojo kunigaikščių laiką, kuris įtvirtino valstybę ir pasirengė jos plėtrai.
Mindaugo mirtis ir jo įtaka
Mindaugui 1263 m. buvo nužudyta per politinį sąmokslą Agluonoje; kartu žuvo ir jo sūnūs Ruklys bei Rupeikis. Po jo mirties sostą perėmė Treniota, o vėliau - Vaišelga, Švarnas, Traidenis ir kt. Mindaugo žmona Morta mirė 1262 m., o jos sesuo Daumantienė (Daumanto žmona) turėjo turėti įtakos Lietuvos politikoje. Mindaugo nuopelnai - suvienijimas ir įtvirtinimas baltų žemių nacionalinės valstybės pagrindu, krikšto įtvirtinimas ir pirmojo karaliaus statuso suteikimas.
Mindaugo laikais rašyti administravimas dar buvo ribotas - raštas ir mokyklos Lietuvoje atsirado kartu su krikštu. Tuo metu Lietuva buvo įsikūrusi tarp iššūkių: Livonijos ordinas spaudė vakarų kryptimi, Voluinė ir Danila romano poveikiai - rytų srityse, mongolų-totorių antplūdis į tėvynės saugumą. Mindaugas suprato, kad vien kalavijų valstybės neišlaikysi - reikėjo susitarimų, diplomatinės platformos ir tarptautinio pripažinimo.
tags: #karalius #mindaugas #lietuvos #suvienytojas #ar #visuomenes