Tinkama montavimo technika turi įtakos ne tik galutinio rezultato estetikai, bet ir ilgaamžiškumui bei funkcionalumui. Praktikoje taikoma kelios metodikos, iš kurių kiekviena turi savų privalumų. Sieninių plokščių montavimo būdas lemia ne tik jų išvaizdą po įrengimo, bet ir ilgaamžiškumą, atsparumą kasdieniam naudojimui bei savybių išlaikymą įvairiomis sąlygomis. Pagrindo tipas - betonas, plytos, gipskartonis ar medis - bei pačių plokščių konstrukcija lemia tinkamo tvirtinimo būdo pasirinkimą.
Nustatomi tvirtinimo metodai ir jų pasirinkimo pagrindai
Sieninių plokščių klijavimas tiesiai prie pagrindo yra vienas paprasčiausių ir dažniausiai naudojamų montavimo būdų. Plokštės su gamykloje užteptu klijų sluoksniu sukurtos siekiant maksimaliai sutrumpinti montavimo laiką ir supaprastinti visą procesą. Klijų sluoksnis užteptas pramoninėmis sąlygomis, todėl užtikrinamas tolygus padengimas ir optimali sukibimo galia. Priklausomai nuo gamintojo, naudojami akriliniai, kaučiukiniai arba hibridiniai klijai, kurie sujungia didelę rišamąją jėgą su atsparumu senėjimui.
Jei sienos yra lygios ir norite greito rezultato be sudėtingų darbų, gera išeitis bus tiesioginis klijavimas arba lipnios plokštės. Jei plokštės turi tarnauti daugelį metų, o siena nėra idealiai lygi arba planuojamas sunkių elementų montavimas, geriausias pasirinkimas - montavimas ant medžio plokštės arba faneros. Papildomas pagrindas suteikia tvirtą atramą, padeda tiksliai išlyginti plokštes ir leidžia įdėti izoliacinį sluoksnį. Tinkamos sieninių plokščių montavimo technikos pasirinkimas yra esminis veiksnys, lemiantis tiek estetiką, tiek visos apdailos ilgaamžiškumą.
- Tiesioginis klijavimas tinka, kai pagrindas yra lygus ir norima greitai gauti glotnią, estetišką dangą be papildomų konstrukcijų.
- Montavimas ant medžio plokštės arba faneros skirtas tiems, kurie vertina ilgaamžiškumą, idealiai išlygintą sieną ir galimybę naudoti sunkesnes plokštes.
- Tarptų plokščių tvirtinimo mazgų sprendimai ir jų išdėstymas turi būti parenkami projekto duomenimis, atsižvelgiant į plokščių dydžius ir apkrovas.
- Klaidingas sandarinimas gali įtakoti atsparumą drėgmei ir garso izoliaciją, todėl būtina naudoti kokybiškas klijavimo medžiagas ir tinkamai užpildyti siūles.
- Montuojant plokštes būtina laikytis gamintojo rekomendacijų dėl užpylimo ir sukibimo eigų, kad plokštės tarnautų ilgame laikotarpyje.
- Žiemą būtina imtis papildomų priemonių - valyti sniegą ir ledą, užtikrinti šildymą darbų vietoje, kad klientai gautų kokybišką rezultatą.
- Prieš pradėdami montavimą, patikrinkite atraminio paviršiaus lygumą ir paruoškite jį taip, kad plokštės galėtų stabiliai atremti apkrovas.
- Atliekant montavimą laikykitės saugos reikalavimų ir naudokite tinkamas įrankių komplektą: lygintuvą, matavimo juostą, peilį arba pjūklą plokštėms pjauti, klijų pistoleto ir pan.
Naujos technologijos: Bauroc perdangos ir perforuotos plokštės
Gamyba naudojant akytojo betono technologiją atveria galimybes kurti perdangas be papildomos apdailos, užtikrinant tvirtą atramą ir gerą šilumos izoliaciją. Bauroc perdangos yra armuotas gaminys, kuris naudojamas perdengimams kaip laikantis ir šilumą izoliuojantis elementas. Bauroc perdangos plokštės be 600 mm pločio plokščių siūlo platesnes arba siauresnes (300 mm) plokštes, skirtas naudoti tarp dviejų 600 mm pločių lubų plokščių arba kaip kraštinę plokšę. Armuojant perdangas iš karto suteikiamos tam tikros laikančiosios savybės. Perdangos laikomoji galia - 4 kN/m², o perdangos plokštės atitinka EVS-EN 12602:2008 standarto reikalavimus. Kanalizacijos ir ventiliacijos angos rekomenduojama projektuoti siūlėse tarp perdangų. Minimalus besiremiantis paviršiaus ilgis: 90 mm, o esant mūro ar metalinei konstrukcijai - 75 mm. “Monolitinis sutvirtinimo žiedas” suformuojamas įvedant armatūrą į siūles ir perdangos galus, tokiu būdu užtikrinant jų vientisumą.
Perforuotosios įtemptojo gelžbetonio plokštės yra skirtos didelioms angoms dengti ir naudoti luboms, stogams, sienų pertvaroms. Nominalus plokštės plotis - 1200 mm; plokštę galima supjaustyti į siauresnes juosteles. Pagamintos iš C45/55 arba C50/60 betono, sutvirtintos įtemptais plieniniais vieliniais lynais. Perforuotos plokštės turi standartinį atsparumo ugniai laiką - 60 minučių.
Perdangos tipai ir jų taikymas
Šiuolaikinėje statyboje naudojami įvairūs perdangos tipai: medinės, gelžbetoninės ir perdangos plokščių pagrindu. Gyvenamiesiems pastatams dažniausiai taikoma surenkama perdanga iš perdengimo plokščių dėl trumpesnio montavimo laiko ir geros kainos. Medinė perdanga yra pigesnė, bet sunkiau pasiekia gebėjimą sugerti garsą. Monolitinė perdanga turi aukštesnes išlaidas ir užima daugiau laiko. Perdangos plokštės užima mažiau laiko, o jų kaina atitinka rezultatą. Yra ir dėvėtos perdangos plokštės, kurių naudojimas gali kelti saugumo rizikų, todėl rekomenduojama rinktis naujas plokštes.
Montavimo ypatumai: plokščių išdėstymas, tarpai ir sandūros
Montuojant perdangos plokštes būtina atkreipti dėmesį į išlyginimo plokšteles, kurios užtikrina atrašų paviršių lygiavimą. Minimalūs atraminio paviršiaus ilgiui svyruoja priklausomai nuo sienos medžiagos: ant mūro - 100 mm, ant betono ar metalo - 80 mm. Siauresnė nei 120 cm plokštė turi būti pjauta prie sienos arti krašto, o jei tai neįmanoma - tarp plokščių reikia palikti apytikslį 2 cm tarpelį, kad būtų galima užpildyti siūlę. Išilginių plokščių išlinkimai gali reikšti netolygią sandūrą, todėl būtina juos tolygiai sulygiuoti naudojant reguliuojamus statramsčius ir kitus įrankius.
Kai perdangoje reikia formuoti didelę angą, gamintojas pateikia specialią atraminę detalę ir nurodo jos atsparumą. Palygintos plokščių sandūros užpildytos smulkaus grūdėtumo betonu (C20-C30). Jei tarpelis tarp plokščių didesnis nei 5 mm, apatinę siūlės dalį reikia užsandarti montavimo putomis; o užpilus siūlę, jos užsandarinamos silikoniniu ar akriliniu hermetiku. Sijų ir inkarinių ryšių įrengimas priklauso nuo projekto; dažniausiai ryšiai įrengiami ant plokščių galuose ties atramomis, o kai perdanga veikia kaip diafragma - įrengiami ir su išilginėmis sienomis.
Medinės perdangos ant mūrinių sienų: pasirinkimai ir montavimo etapai
Medis pasižymi geromis termoizoliacinėmis savybėmis ir lengvu apdorojimu. Medinės perdangos dažnai naudojamos dėl savo kainos ir lengvumo. Medinės perdangos įrengimo etapai apima apatinių apvado tvirtinimą prie pamato arba kito pagrindo, tarp betono ir medienos dedama hidroizoliacinė plėvelė (ruberoidas). Rostverkas perduoda apkrovas į pagrindą, todėl jį būtina stipriai pritvirtinti. Ankeravimo metu naudojamos ankerinės masės, išgręžiamos skylės ir įsukami srieginiai strypai. Veržlės priveržiamos, o ant plokštės dedamos poveržlės. Jei baigiamasis vainikas dedamas ant mūrinės sienos, naudojamas toks pat tvirtinimas kas 80-100 cm.
Statramsčių montavimas atliekamas ant pagrindinio tašo; rekomenduojama naudoti 5x15 cm skersmens statramsčius, pritvirtinant kampuočiais ir plokštelėmis. Gegnių jungtys reikalauja kruopštumo: viršutinė jungtis turi būti tvirtinama keliais sprendimais (fanera, srieginiais strypais ar metaliniais tvirtinimo elementais), siekiant užtikrinti stabilumą ir priešgaisrinį atsparumą. Difuzinė plėvelė turi būti prikalama išilginiu grebėstu. Vėliau ant plokščių tvirtinami sijų ir gegninių konstrukcijų elementai.
Perdangos šilumos ir garso izoliacija
Smūgio ir vibracijų izoliacija yra svarbus aspektas. Sausųjų grindų plokštės, nors lengvos, pasižymi dideliu atsparumu smūgiams ir ilgaamžiškumu. Medinės perdangos turi geresnes termoizoliacines savybes, tačiau dažnai reikalingas papildomas šilumos izoliacijos sluoksnis. Jei siekiama papildomos šilumos izoliacijos, rekomenduojama naudoti ekovatą - ekologišką, kvėpuojančią medžiagą su puikiomis šiluminėmis savybėmis.
