1920-ųjų gegužės 18-ąją Vadovicėse gimęs Karolis Wojtyła vėliau tapęs Šventuoju Popiežiumi - Jonu Pauliumi II. Filosofas ir jaudinantis kalbėtojas. Darbininkas ir inteligentijos sielų ganytojas. Poetas ir valstybės veikėjas. Fundamentalių moralinių vertybių ir krikščioniškosios Europos tapatybės gynėjas. Katalikų Bažnyčios vadovas, drąsiai ir kūrybingai siekęs įgyvendinti II Vatikano susirinkimo reformas. Nenuilstantis pontifikas - tiltų tiesėjas nesutarimų ir konfliktų varginamame pasaulyje. Jis buvo viena svarbiausių XX amžiaus asmenybių.
Jo mokymas ir asmeninis gyvenimo liudijimas vis dar jaudina milijonų žmonių visame pasaulyje širdis ir protus. Lietuvos Respublikos Seimas bei Lenkijos Respublikos Seimas ir Senatas paskelbė 2020-uosius Jono Pauliaus II metais. Mes, lietuviai ir lenkai, skiriame Šventojo Jono Pauliaus II asmenybei didžiulę reikšmę. Jis mums yra simbolis, istorijos liudytojas, tačiau jame pažįstame ir mūsų regiono laisvės bendrakūrėją.
Kelias į šventumą ir laikmečio kartografija
Jo pirmoji apaštališkoji kelionė į Lenkiją ir jos metu ištarti skambūs žodžiai „Tenusileidžia Tavo dvasia ir atnaujina šios žemės veidą“ turėjo įtakos ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvos laisvės siekiams. Dar būdamas Krokuvos vyskupu, Karolis Wojtyła gyvai domėjosi įvykiais Lietuvoje, skaitė anuomet Sovietų Sąjungos pogrindyje leidžiamą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. 1993-ųjų rugsėjį Jono Pauliaus II apaštališkoji kelionė, pirmasis Lietuvos istorijoje Popiežiaus vizitas tapo savo nepriklausomybę atkuriančiai Lietuvai dideliu moraliniu ir diplomatiniu palaikymu.
Popiežius meldėsi Antakalnio kapinėse prie naujųjų Lietuvos didvyrių - 1991-ųjų sausio sovietų agresijos aukų - kapų. Tuomet jis suformulavo tezes programai, leidžiančią kurti geros kaimynystės ateitį lietuviams ir lenkams - dviem krikščioniškoms, tokioms artimoms viena kitai tautoms, susietoms kaimynystės, draugystės ir brolybės ryšiais.
Projektai Vilniuje: aikštės, žodiai ir simboliai
Šiandien, gegužės 18 d., minint popiežiaus Jono Pauliaus II 100-ąsias gimimo metines, Vilnius baigia dėlioti akcentus jo vardo aikštės sutvarkymo projekte. Birželio 9 d. numatytas viešas projektinių pasiūlymų pristatymas. „Ilgus metus Jono Pauliaus II vardą šioje vietoje žymi tik lenta šventoriaus sienoje. Laikas sutvarkyti svarbią tikintiesiems aikštę taip, kad tai nebūtų „vieta prie Šv.“ sėkmingas sprendimas, kaip pasakyta. Aikštės pertvarką planuojantys architektai siūlė atstatyti koplytėlę vietoje, laikydamiesi nuomonės, kad ganytojo žodis yra svarbesnis nei jo atvaizdas.
Perskaitę visas viešas Jono Pauliaus II kalbas ir maldas, išrinko frazę iš jo maldos prie Sausio 13-osios aukų kapų Antakalnio kapinėse, kurią siūlo užrašyti ant stelos: „Viešpatie,… jau niekada neleisk, kad tikėjimo broliai taptų priešais, kuriuos supriešina skirtingi tikslai, kalba, tautinės vėliavos, tradicijos ir ydos.“ Tai įrašyta granitinės stelos eskize. „Jau teko girdėti pastabą, kad nereikėtų užrašinėti frazės dviem kalbomis, bet čia juk kaip tik ir skamba labai prasminga mintis apie tautų santarvę“, - sakė šios idėjos autorius S. „Vilniaus plano“ architektūroms patikėta aikštė sąlygiškai yra dviejų dalių: sudaryta iš šaligatvio plytelėmis dengtos pėsčiųjų zonos prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, ir stovėjimo aikštelės, kurią su turistų autobusais dalijasi miestiečių automobiliai.
Transportui skirtoje Jono Pauliaus II aikštės dalyje teoriškai turėtų tilpti trys ar keturi autobusai, bet turizmo sezonu jų čia galima suskaičiuoti dvigubai tiek. „Parkingą norime šiek tiek humanizuoti - suprojektavome keturis išlaipinimo peronėlius, kad žmonės iš autobusų patektų ne tarp transporto priemonių, o ant šaligatvių, ten atsiras ir suoliukų prisėsti, ir želdinių, ir tualetas“, - aiškino projekto vadovas architektas S. Dagelis. Po pertvarkymo šiek tiek padidėtų autobusams skirtas plotas - kad būtų galima užtikrinti patogesnį jų įsukimą iš Antakalnio žiedo. Architektai pabrėžia, kad aikštės rekonstrukcija, nors numatyta keisti jos dangas, „nenuskriaus“ želdinių. „Jų tikrai nesumažės, yra tik keli šalintini medžiai - invaziniai uosialapiai klevai“, - sakė S. Dagelis.
Užtat išsaugoma liepų alėja į aikštę nuo Laterano kanauninkų vienuolyno pusės, kuri iš pradžių rėmina lauko akmenimis grįstą gatvelę, o po to - kaip aikštės tęsinys plytelėmis išgrįstą jos atkarpą. Liepos išsaugomos, o siekiant paryškinti jų alėją, ta gatvelė visa bus išklota lauko akmenimis. Architektai tikisi, kad naujoji danga pradės priminti senojo aikštės istorijos niuansus: „Kai klojamos vienos spalvos granitinės trinkelės, aikštė šiek tiek primena parketą, o čia norisi padaryti reveransą senovei.“
Nors tai labiau iliuzija, nes iš senųjų nuotraukų matyti, kad vietoje, kur vykdavo turgūs, jomarkai, niekada nėra buvę jokio grindinio - tik sutryptas smėlio ir žvyro gruntas. Aikštės pertvarka bus proga tinkamai sutvarkyti neįgaliųjų ar bet kokių judėjimo problemų turinčių asmenų patekimą į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Dabar greta centrinių laiptų į bažnyčios šventorių padarytas nuolydis neatitinka universalumo normatyvų, tad architektai projekto metu siūlo naują sprendimą. Jei pavyks rasti kompromisą, architektai džiaugsis atkūrę šiek tiek už Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią „jaunesnę“ koplytėlę.
Barokinė Viešpaties Jėzaus koplytėlė atsirado apie 80-100 metų vėliau nei bažnyčia ir yra datuojama XVIII a. pradžia. Planų įgyvendinimo etapais architektai svarstė įvairius variantus, o vienas iš jų - rekonstrukcija per transporto žiedą, kuris buvo laikomas pralaidesniu nei žiedinė, tačiau vėliau atsisakyta dėl galimo apribojimo eismui didelėje miesto dalyje. Koplytėlės atstatymas vietoje prie pat bažnyčios ašies susilaukė diskusijų dėl autentiškumo, todėl buvo pasiūlyta įmanoma alternatyva, kurią vis dar nagrinėja viešas pristatymas.
Be architektūros plano, projekte dalyvauja ir kultūrinės iniciatyvos: 2013 m. Kauno Jono Pauliaus II gimnazijoje suteiktas vardas, o Kauno moksleivių folkloro ansamblis „Gilė“ dalyvavo Ansamblių vakare „Metų ritmu“ Lietuvos moksleivių dainų šventėje. Ansamblių vakaro programoje „Gilė“ atliko lietuvių liaudies dainą „Kelkit anksti, bajorai“.
Žmogus ir poveikis regionui
Jono Pauliaus II solidarumas su Lietuvos ir Lenkijos ryšiais buvo reikšmingas diplomatiniu ir moraliniu lygiu. Jo kalbos bei maldos įrašai tapo tiltu tarp skirtingų tautų, religijų ir kultūrų. Jo palikimas šiandien vaizduojamas tiek per viešąją architektūrą sostinėje, tiek per atminimo ženklus ir kultūrinius renginius regionuose.
Galimos išvados dėl kultūrinio tapatumo
- Jono Pauliaus II laikysena skatina tarptautinę toleranciją ir bendrą gerovę.
- Vizijos apie gerą kaimynystę tarp lietuvių ir lenkų padeda kurti regioninį dialogą.
- Aikštės pertvarka nebylioji, bet svarbi simbolinė iniciatyva, išlaikanti istorijos tapatybę.