Medienos kietumas priklauso nuo kelių faktorių. Visų pirma, žinoma, nuo tankio. Kuo tankesnė mediena, tuo ji bus tvirtesnė. Įprastai lėčiau augantys medžiai yra kietesni. Taip pat svarbios ir aplinkos sąlygos. Kietesni medžiai įprastai auga karštuose pasaulio kraštuose. Kuris kiečiausias? Australijoje augantis kazuarinių šeimos Allocasuarina luehmannii. Tai - visžalis 10-20 metrų aukštį pasiekiantis spygliuotis. Šie medžiai retai išgyvena ilgą laiką, o dabar jie dar ir nyksta dėl žemdirbystės bei kirtimo. Allocasuarina luehmannii medžiai yra paplitę rytinėje Australijos dalyje. Čia juose sukiojasi raudonuodegės juodosios kakadu, kurioms šie augalai yra svarbus maisto šaltinis. Tuo tarpu žmonėms tai yra nepaprastai naudingos medienos augalas. Allocasuarina luehmannii mediena yra kiečiausia pasaulyje. Janka (nuo australo Gabrielio Jankos) testai rodo, kad šio kazuarinio kietumas siekia 22,5 tūkstančius niutonų. Palyginimui, baltojo ąžuolo kietumas siekia tik 6 tūkstančius niutonų, o raudonojo klevo - 4,2 tūkst. Allocasuarina luehmannii mediena yra labai brangi, tačiau ją retai sutiksite, nes jos apdorojimas greitai bukina įrankius, o išvaizda nėra tokia jau ypatinga. Tačiau ar ši mediena yra kietesnė už metalą? Tikrai taip. Aliuminis iš tiesų yra gan minkštas. Nors Jankos skalė naudojama tik medienos kietumui matuoti, joje aliuminis gautų apie 15 tūkstančių niutonų. Tiesa, viskas priklauso nuo lydinio. Lignum vitae, kitas labai kieta mediena pasižymintis medis, gali pasigirti 20 tūkstančių niutonų kietumu, kuris net nemoksliniuose testuose lenkia ir žalvarį, ir aliuminį. Ir, žinoma, jokia mediena neprilygsta plienui.
Nors kartais įvairūs medžiai vadinami kirvių laužytojais, jie iš tiesų nėra tokie kieti, kaip stipriausi metalai. Medienos rūšys skiriasi kietumu, tankiu, atsparumu drėgmei ir mechanine elgsena, todėl kiekviena tinka skirtingam tikslui: nuo karkasinio namo konstrukcijos iki ąžuolinių grindų ar terasinių lentų. Kas geriau tinka stogo sijoms, pušis ar eglė? Ar ąžuolas tikrai pranašesnis už uosį baldų gamyboje? O gal terasai pakaks impregnuotos medienos vietoj brangaus tiko?
Mediena skirstoma į tris pagrindines grupes: spygliuočių, kietųjų lapuočių ir minkštųjų lapuočių medieną. Tradicinis skirstymas į kietąją ir minkštąją medieną remiasi ne fiziniu kietumu, o medžio botanine grupe. Spygliuočiai (pušis, eglė, maumedis) pasižymi mažesniu tankiu, greitesniu augimu ir patrauklia kaina. Minkštieji lapuočiai (beržas, alksnis, liepa) užima atskirą nišą. Pušis, eglė ir maumedis sudaro didžiąją dalį Lietuvoje parduodamos statybinės medienos. Natūralūs sakingieji aliejai suteikia spygliuočių medienai tam tikrą atsparumą drėgmei. Tačiau sakingumas gali kelti problemų dažant, nes sakai prasiskverbia pro dažų sluoksnį.
Kietieji lapuočiai, tokie kaip ąžuolo mediena, uosis ir bukas, pasižymi dideliu tankiu, mechaniniu atsparumu ir ryškia pluošto tekstūra. Lapuočių mediena kainuoja daugiau nei spygliuočių, nes medžiai auga lėčiau ir formuoja tankesnę struktūrą. Lietuvos rinkoje dominuoja šešios medienos rūšys, kurių kiekviena pasižymi skirtingu tankiu, kietumu ir pritaikymu konkrečioms užduotims. Pušies mediena pasižymi tankiu apie 490-520 kg/m³ ir Jankos kietumu apie 1990 N, todėl priskiriama vidutinio kietumo spygliuočiams. Pušis yra populiariausia medienos rūšis Lietuvoje dėl prieinamumo, universalumo ir palankios kainos. Natūrali pušies mediena nėra itin atspari drėgmei, bet impregnuota pušis puikiai tinka lauko darbams. Eglės medienos tankis siekia apie 430-470 kg/m³, todėl ji lengvesnė už pušį ir pasižymi geresnėmis šilumos izoliacijos savybėmis. Spalva šviesesnė nei pušies, raštas vienodesnis, o sakingumo lygis žemesnis. Konstrukciniams darbams dažniausiai naudojama kalibruota C24 mediena, atitinkanti Europos standarto EN 14081 reikalavimus.
Ąžuolo medienos tankis siekia 670-760 kg/m³, o Jankos kietumas apie 6000 N, todėl tai viena kiečiausių Europos medienos rūšių. Kietumo, ilgaamžiškumo ir estetikos derinys lėmė, kad ąžuolas laikomas aukso standartu grindų, laiptų, baldų ir durų gamyboje. Ąžuolo mediena rūšiuojama į tris pagrindines klases: „Select“ (minimalūs defektai, vienoda spalva), „Natural“ (leistinos didesnės šakelės, natūralus raštas) ir „Rustical“ (ryškūs charakterio elementai, spalviniai kontrastai). Maumedžio medienos tankis siekia 590-680 kg/m³, o Jankos kietumas apie 5200 N. Tai kiečiausias Europos spygliuotis. Dėl šių savybių maumedis dominuoja terasinių lentų, fasadų, tvorų, lauko baldų ir prieplaukų segmente.
Beržo medienos tankis siekia apie 620-670 kg/m³, o šviesus, vienodas paviršius daro ją populiarią faneros gamyboje, parketui ir modernių baldų gamyboje. Uosio mediena (tankis apie 650-700 kg/m³) derina kietumą su lankstumu, o gražus pluošto raštas suteikia gaminiams išskirtinumo. Juodalksnis pasižymi mažesniu tankiu (apie 490-530 kg/m³), rausva spalva ir lengvu apdirbimu. Liepa, dar minkštesnė nei alksnis, lieka tradicinis drožėjų pasirinkimas. Jankos kietumo testas (ASTM D1037) matuoja jėgą niutonais, reikalingą 11,28 mm plieno rutuliui įspausti į medienos paviršių iki pusės jo skersmens.
Tinkama mediena priklauso nuo paskirties, mechaninės apkrovos, aplinkos sąlygų ir biudžeto. Ąžuolo mediena, uosis ir bukas dominuoja aukštos klasės baldų bei grindų gamyboje dėl didelio kietumo ir išraiškingos pluošto tekstūros. Biudžetiniams baldams, lentynoms ir vidaus apdailai dažnai pasirenkama pušies obliuota mediena. Pušis ir eglė dominuoja statybų sektoriuje dėl palankios kainos, pakankamo stiprumo ir lengvo apdirbimo. Lauko terasoms geriausiai tinka maumedis arba termiškai modifikuota mediena. Abi pasižymi natūraliu atsparumu drėgmei be cheminių priemonių.
Tvoroms ir fasadams galioja bendra taisyklė: mediena privalo būti arba natūraliai atspari puvimui, arba apdorota apsauginėmis priemonėmis. Tikas, kurio tankis siekia 630-720 kg/m³, laikomas viena atspariausių drėgmei medienos rūšių pasaulyje dėl natūralių aliejų. Mahoganas pasižymi tamsiai ruda spalva ir stabilumu - mažai deformuojasi keičiantis drėgmei. Eksotinė mediena brangesnė dėl lėto augimo, ribotų išteklių, ilgo transportavimo ir FSC sertifikavimo reikalavimų.
Skirstymas remiasi botanine grupe: lapuočiai priskiriami kietajai, o spygliuočiai - minkštajai medienai. Faktinis kietumas ne visada atitinka šią klasifikaciją, nes maumedis (spygliuotis) kietumu lenkia liepą ir alksnį (lapuočius). Praktikoje kietoji mediena ilgaamžiškesnė ir atsparesnė mechaniniam poveikiui, bet brangesnė. Ąžuolas laikomas klasikiniu pasirinkimu dėl kietumo ir tvarumo. Uosis tinka lanksčių formų baldams su gražia pluošto tekstūra, o bukas pasižymi vienoda spalva ir dideliu kietumu. Natūraliai drėgmei atsparios rūšys: maumedis, tikas ir kedras. Su apsauginiu apdorojimu lauke gerai tarnauja impregnuota pušis bei termo mediena. Pušis kietesnė, sakotesnė ir tamsesnė, geriau atlaiko drėgmę ir tinka lauko konstrukcijoms. Eglė lengvesnė, šviesnė, mažiau sakota, dėl to geriau izoliuoja šilumą ir dominuoja karkasiniuose elementuose bei vidaus apdailoje.
Tinkamos medienos rūšies pasirinkimas lemia galutinį rezultatą, todėl verta pradėti nuo patikimos žaliavos. Nesvarbu, ar statote terasą, ar renkate medieną karkasui, „Medžio turas“ komanda padės išsirinkti optimalų sprendimą. Susisiekite telefonu +370 637 54567 arba apsilankykite pardavimo aikštelėje Užupio g. Prof.
Duodama įvairi standartais, žinybinėmis instrukcijomis ir kitais privalomais dokumentais reglamentuota informacija apie medienos ir jos medžiagų rūšis, matmenis, kokybę. Ištraukos iš knygos: „Medienos savybės“. Mediena pasižymi kai kuriomis, tik jai vienai būdingomis prigimtinėmis savybėmis. Didžiausią praktinę reikšmę turi ypatinga jos spalva ir tankis, taip pat drėgmės poveikio pasekmės. Vieni medžiai - drebulė, liepa - išaugina visai baltą, kiti gelsvą, raudoną, treti net juodą medieną. Spalvą medienai suteikia joje esantys raugai, dervinės ir dažančios medžiagos. Kai kurių medžių medienos spinduliniame pjūvyje yra matomas tik jai būdingas blizgesys. Jį suteikia ryškūs šerdies spinduliai. Šia savybe pasižymi kai kurių kietmedžių (buko, ąžuolo) ir ypač klevo mediena. Natūralus medienos blizgesys turi dekoratyviąją vertę, jo neretai ieškoma, pjaustant rąstus skirtingais pjūviais.
Išilginiuose pjūviuose daugumai medienos rūšių būdingas gražus, dekoratyvus ir dažnai labai vertinamas piešinys, vadinamas tekstūra. Jis išryškėja, išilgai perpjovus medienos plaušelius, metines rieves ir šerdies spindulius. Medienai būdingas specifinis kvapas. Jį teikia eteriniai aliejai, dervos ir rauginės medžiagos. Labiau kvepia šviežiai nukirsta mediena. Džiūvančios medienos kvapas mažėja. Labai svarbi medienos savybė yra kaupti ir lengvai atiduoti vandenį. Medienoje esančio vandens kiekis vertinamas jos drėgnio rodikliu. Jis apskaičiuojamas kaip medienoje esančio vandens ir pačios medienos svorių santykis, išreikštas procentais. Vanduo medienoje yra užpildęs visus indus, tarpląstelinę erdvę, ląstelių tuštumas, įsigėręs į jų sieneles. Ta dalis vandens, kuri yra ląstelių sienelėse, vadinama higroskopiniu vandeniu, arba higroskopiniu drėgniu, o likusi, užpildanti ląsteles ir erdves tarp jų, - kapiliariniu, arba laisvuoju vandeniu, arba drėgniu. Higroskopinio vandens medienoje vidutiniškai būna apie 30 %. Daugumos medžiagų bei gaminių standartai reglamentuoja didžiausią leidžiamą drėgnio ribą. Šviežiai nupjauta mediena visuomet būna drėgnesnė, negu leidžia gaminių standartai. Medienos drėgnį galima nustatyti tikrinant svorį. Tam tikslui džiovinami ir periodiškai sveriami medienos bandiniai. Tai tikslus, tačiau ilgiau trunkantis būdas. Paprasčiau ir greitai medienos drėgnį galima nustatyti specialiais elektroniniais drėgmėmačiais.
Bloga medienos savybė yra jos nuodžiūvis ir išbrinkis. Džiūdama mediena traukiasi, mažėja jos linijiniai matmenys ir tūris. Toks matmenų, ir tūrio sumažėjimas ir vadinamas nuodžiūviu. Jis ne visada pastebimas ir vyksta tik išgarinant higroskopinę drėgmę, kai drėgnis tampa mažesnis negu 30%. Sugerdama drėgmę (vandenį) sausa mediena didina savo linijinius matmenis ir tūrį. Si, priešinga nuodžiūviui, savybė vadinama brinkimu. Neigiama medienos savybė yra jos pleišėjimas ir rietimasis. Džiūvant medienai, drėgmė pirmiausia išgaruoja iš jos paviršiaus, iš išorinių sluoksnių ir tik vėliau iš gilesnių vidinių, sluoksnių. Išoriniai medienos sluoksniai pradeda trauktis, kai vidiniai, dėl didesnio drėgnio, priešinasi traukimuisi. Dėl nevienodos atskirų sluoksnių tūrio kaitos vidiniai medienos įtempimai viršija jos stiprumo ribą, mediena supleišėja. Persimetimas taip pat yra medienos defektas, atsirandantis jai džiūvant arba drėgstant. Persimetimas būna išilginis arba skersinis. Išilginis pasireiškia dvejopai. Kai išdžiūvęs tiesus tašelis pasidaro lanko formos, plokščia lenta susisuka įvijai, įgaudama propelerio formą. Lanko formos išilginį persimetimą sukelia nevienodas atskirų medienos sluoksnių nuodžiūvis, o išilginį sraigtinį - skirtingas medienos pluošto nuokrypis nuo išilginės ašies. Skersinis persimetimas keičia medienos skerspjūvio formą.
Mediena pasižymi keletu tik jai būdingų technologinių savybių. Ji gerai skyla išilgai pluošto, gerai laiko metalinius tvirtinimus, gali būti lenkiama, patvari nusidėvėjimui. Medienoje labai gerai laikosi medsraigčiai. Mediena vertinama ir pagal metinių rievių plotį. Visada geresnė yra siauresnių rievių, šaltesnio klimato zonos rajonuose augusi mediena. Rievių plotis matuojamas jų skaičiumi viename centimetre. Kiekvienai medžio rūšiai būdingas savas optimalus rievių skaičius. Labiausiai apibendrinanti medienos savybė yra jos tankis. Paklausesnė yra didesnio tankio mediena. Ji atsparesnė lenkimui, trinčiai, skėlimui. Nevienodų savybių yra ir iš skirtingų kamieno vietų paimta mediena. Tvirtesnė ji būna arčiau kelmo. Viršūnės kryptimi ji prastėja. Mediena kartais esti nenormalios sandaros arba pažeista vabzdžių, parazitų, grybų, taip pat dėl netinkamo laikymo ar perdirbimo. Visi tokie pažeidimai ar nuokrypiai, bloginantys jos savybes, vadinami medienos ydomis. Šakos yra dažniausia ir labai gerai matoma yda. Jos būna įvairaus dydžio, sveikos ir tvirtai suaugusios, išpuvusios, iškrentančios pavienės ir grupinės. Jos vienaip matomos, vadinamos bei vertinamos apvaliojoje medienoje; ir kitaip pjautinėje. Atviros šakos būna sveikos, kuriose nėra jokių puvimo požymių, ir jau paveiktos puvinio. Pūvančia laikoma šaka, kurios mažiau negu trečdalį skerspjūvio ploto yra apėmęs minkštasis puvinys. Jei šis puvinys yra apėmęs daugiau negu trečdalį šakos, ji vadinama supuvusia. Kiekvienai medienos produkcijai nustatomas leidžiamas šakų kiekis, jų maksimalus skersmuo. Gaminio kokybę prastina tik didelio skersmens šakos. Labai svarbi yda yra plyšiai. Tai augančiame medyje ar nukirstoje džiūvančioje medienoje atsiradę išilginiai įskilimai. Augančiame medyje dažniausiai atsiranda vadinami spinduliniai, žiediniai, šalčio arba žaibo plyšiai. Tai atsitinka dėl medžio kamiene buvusių vidinių įtempimų, dėl staigios oro temperatūrų kaitos arba žaibo. Spinduliniai plyšiai žiojėja spinduline kryptimi ir tik per kamieno centrą. Toks plyšys, prasidėjęs kamieno storgalyje, kamblyje, gali siekti pirmąsias šakas ir būti gerai matomas stiebo ar sortimento gale. Spinduliniai plyšiai dar skirstomi į paprastuosius ir sudėtinguosius. Žiediniai plyšiai driekiasi metinių rievių kryptimi ir dažniausiai pasitaiko kamblinėje kamieno dalyje, kur susieina plačiosios ir siaurosios metinės rievės. Šalčio plyšiai atsiranda dėl stiprių šalčių poveikio. Pjautinėje medienoje, lukšte, juos džiovinant, atsiranda įvairaus dydžio džiūvimo plyšių. Augančią ir jau nukirstą medieną kartais žaloja įvairūs vabzdžiai. Jų vikšrai žievėje, po žieve ir medienoje išgraužia landas, vadinamas kirmgraužomis.
Mediena yra seniausia iš visų žmogaus naudojamų medžiagų. Galima teigti, kad beveik viskas, kas supo žmogų prieš kelis šimtmečius, buvo sukurta iš medžio. Tačiau ir šiuolaikiniame pasaulyje mediena vis dar užima vieną svarbiausių vietų mūsų aplinkoje. Ir nors medis plačiai naudojamas celiuliozės ir popieriaus pramonėje, aukštos kokybės muzikos instrumentų, baldų gamyboje, vis tik pagrindinė medienos dalis naudojama statyboms. Nuo perdirbtų medienos gaminių kaip medžio drožlės, medienos plaušų plokštės, iki statyboje ir architektūroje naudojamų pagrindinių konstrukcinių medžiagų kaip klijuota mediena, kalibruota mediena ar klijuoti skydai. Tai, be abejo, viena seniausių statybinių medžiagų, turbūt tokia pat sena kaip ir pats statybų menas. Medinių konstrukcijų naudojimo istorija siekia daugelį šimtmečių. Pirmykštėje visuomenėje mediena statybose vaidino ypač svarbų vaidmenį dėl miško išteklių gausos, lengvo apdirbimo ir didelio tvirtumo. Anuomet žmonės akmeninių kirvių pagalba iš medžių kamienų statė mažus primityvius būstus. Tobulėjant mokslui bei pramonei, vystėsi ir statyba iš medžio. Ypač aukštas statybos meno lygis būdingas Senovės Romoje, kur buvo kuriamos gan sudėtingos akmens ir medžio konstrukcijos, statomi mediniai namai, šventyklos, masyvūs tiltai per dideles upes. Akivaizdus medienos pranašumas prieš kitas statybines medžiagas - nuolatinis jos atsargų atsinaujinimas. Kuriant kitas konstrukcines medžiagas kaip kad plieną, betoną, plastiką, sunaudojama daug žaliavų, kurių atsargos ne atsinaujina, o nuolat senka. Akivaizdu, kad tokių konstrukcinių medžiagų sukūrimas reikalauja didelių energijos sąnaudų bei gana kenksmingas aplinkai. Kitas labai svarbus konstrukcinės medienos privalumas yra mažas tankis ir stiprumas, arba kitaip tariant ir atsparumas destrukciniam mechaniniam įtempimui. Lengvas apdirbimas, kuris statybų procesą padaro žymiai paprastesniu ir greitesniu. Tai dar vienas svarbus aspektas lemiantis medienos populiarumą planuojant konstrukcijas. Pagrindinė problema, kurią sprendžia statybose konstrukcinė mediena, tai patikimumas esant didelėms apkrovoms.
PAPRASTI būdai, kaip atpažinti tinkamas medienos rūšis
Todėl iš konstrukcinės medienos statomos dideles apkrovas patiriančios pastatų konstrukcijų dalys: dangos, lubos, sienos ir pertvaros. Tenka pripažinti, kad kartais susiduriama su nuomone, kad mediena kaip organiška medžiaga linkus į irimą ir deformacija. Kitas svarbus momentas - teisingas projektas. Būtent dėl to konstrukcinėms dalims dažniausiai naudojama spygliuočių medžių mediena: eglė, pušis, maumedis. Šių medžių medienos populiarumą lemia gerų mechaninių savybių ir žemos kainos santykis. Iš spygliuočių patvariausiu laikomas Maumedis. Šis medis turi unikaliai kietą ir patvarią medieną, kuri yra atspari irimui bei drėgmei. Dervingas ir patvarus, jis išsiskiria ir tuo, kad būdamas vandenyje gali įgyti akmens stiprumą. Eglė ne tik greitai džiūva bet ir itin mažai traukiasi. Išsiskiria minkštumu, lankstumu, lengvumu, patvarumu, turi mažai dervos ir dideles rezonavimo galimybes. Pušis, tai pakankamai tvirtas ir atsparus lenkimui medis, kurį nesunku pjaustyti ir kitaip apdirbti. Ypatinga pušies savybė yra ta, kad greitai džiūsta ir džiūdama itin mažai traukiasi, mažai deformuojasi.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad kiekvienas konstrukcinės medienos apdirbimo būdas skirtas atlikti tam tikrą funkcija statinyje. Rekomenduojame pasidomėti klijuota konstrukcinė mediena. Proceso metu siekiant išvengti natūralių medienos ydų, išpjaunamos probleminės medienos dalys, panaikinami vidiniai medienos tempimai. Vėliau mediena klijuojama itin stipriais klijais, taip gaunamas stiprus, stabilus produktas, savo parametrais lenkiantis plieną ar betoną. Nešančiosioms namo, stogo, perdengimo dalims rekomenduojama graduota konstrukcinė mediena. Svarbiausia jos savybė yra stiprumas. Nuo jo priklauso ne tik statinio stabilumas ir ilgaamžiškumas, bet ir žmonių saugumas. Graduota mediena dažniausiai gaminama iš eglės, nes ji atsparesnė lūžimui ir lenkimui.
Pagal Europos Sąjungos nustatytus kriterijus mašininiu būdu tikrinamos kiekvieno tašo stiprumo savybės, vertinant medienos tamprumą, tankį, atsparumą lenkimui, tempimui ir gniuždymui. Vėliau kiekvienas tų tašų sužymimas C raide ir skaičiumi. Kuo didesnis skaičius, tuo mediena atsparesnė lenkimui, kitaip tariant tuo aukštesnė jos atsparumo klasė. Tada kalibruota graduota mediena bus tas pasirinkimas, be kurio neapsieisite. Tai tikslaus pjūvio konstrukcinė mediena, kai tie patys matmenys išlaikyti per visą profilio ilgį. Apibendrinant galima teigti, kad šiuo metu medienos kaip konstrukcinės medžiagos populiarumas privačių namų statybų sektoriuje sparčiai kyla, ir vis labiau yra vertinama dėl ekologiškų, ekonominių ir lengvo pritaikomumo architektūroje, savybių.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2026-06-18. Įvairių medžių mediena pagal savo savybes yra priskiriama arba kietajai, arba minkštajai medienai. Nemanykite, kad “kietoji mediena” yra tiesiog kietesnė, negu minkštoji - viskas yra kiek sudėtingiau. Pavyzdžiui, vienos kietosios medienos šeimos medžių porūšis gali būti minkštesnis, negu kokia nors kita “minkštosios medienos” rūšis bei atvirkščiai. Visgi galime teigti, jog kietieji medžiai - dažniausiai lapuočiai, o minkštieji - dažniausiai visžaliai spygliuočiai. Vis dėlto, toks apibendrinimas reikalauja tam tikro patikslinimo. Kietoji mediena - iš jos gaminami aukštos kokybės baldai, grindys bei kitos detalės, kur yra svarbu patvarumas bei ilgaamžiškumas. Kietosios ir minkštosios medienos atstovai skiriasi ne tik išorine išvaizda - lapais, spygliais ir panašiai. Lapuočiai turi poras, kurios naudojamos vandens cirkuliacijai. Spygliuočių medieną yra paprasčiau ir lengviau apdirbti, todėl jos gaminiai sudaro didžiąją dalį visos pasaulyje naudojamos medienos. Kaip paminėta lentelėje, iš spygliuočių gaminamos durys, langai, lauko paviršiai, rąstiniai pastatai. Lapuočių mediena yra brangesnė, dažniausiai ir sunkiau apdirbama, tad prireikia ir specialių įrankių. Skiriasi ir medienos tankis. Jis, žinoma, priklauso nuo medienos išdžiuvimo - tarkime šviežiai nukirstos eglės kubinis metras svers daugiau nei gerai išdžiūvusio ąžuolo. Keleto populiariausių rūšių tankis (kai mediena pilnai išdžiūvusi): eglė 450 kg/m3, pušis 520 kg/m3, juodalksnis 540 kg/m3, klevas 690 kg/m3, beržas 650 kg/m3, vyšnia 660 kg/m3, maumedis 590 kg/m3, ažuolas ir uosis ~ 750 kg/m3. Taip pat nuo medienos tankio priklauso ir jos kaitrumas. Gerai išdžiūvusios bet kurios rūšies medienos kaitrumas yra praktiškai vienodas ir siekia apie 4500 kcal/kg, tačiau masyvesnės medienos tūrio vienetas išskiria daugiau šilumos.