Immanuelis Kantas (Immanuel Kant, 1724-1804) - vokiečių filosofas. Gimė Karaliaučiaus amatininko šeimoje. Žymūs Vokietijos universitetai siūlė jam filosofijos katedras, bet savo gyvenimą Kantas susiejo su Karaliaučiaus universitetu ir šiuo miestu. Kanto etika liudija posūkį etinių idėjų istorijoje. Kantas parodė moralės savarankiškumą - jos autonomiją.
Moralės dėsnis ir sampratos pagrindai
Kanto nuomone, moralės dėsniui suprasti pakanka žmogaus proto. Moralės nebūtina grįsti nei išoriniais autoritetais, nei praktiniais pavyzdžiais. Moralė yra kaip tik ta sritis, kurioje žmogus tampa laisvas ir savarankiškas, nes jo poelgiams impulsą suteikia vidinė jėga - valia. Žmogus iš prigimties nėra geras ir jo valia ne visada yra gera. Tik siekimas vykdyti pareigą sutampa su gera valia. Gerą valią žmogus parodo tada, kai jis elgiasi taip, kaip reikalauja protas, neatsižvelgdamas nei į polinkius, nei į laimę. Taip Kantas pirmą sykį etikos istorijoje atskyrė moralę nuo laimės. Laimė, anot Kanto, yra labai individuali ir vaizduotės - o ne proto vaisius. Net eudemonistai laimės sąlygas aiškina nevienodai. Moralės principai, anot Kanto, turėtų būti vienodi visiems.
Su gera valia susietas protas ieško bendrų taisyklių. Moralaus elgesio taisykles žmogus pirmiausia nusistato pats sau. Tokias taisykles Kantas vadina maksimomis. Individas maksimą formuluoja taip, kad ji įgautų bendrų dėsnių - imperatyvų - formą. Kantas išskiria hipotetinius ir kategorinius imperatyvus. Hipotetiniai imperatyvai - tai elgesio normos siekiant kokio nors konkretaus tikslo. Kategorinis imperatyvas - grynos moralės dėsnis, galiojantis bet kur ir bet kada. Šis dėsnis reikalauja, kad individas elgtųsi taip, kad jo asmeninio elgesio taisyklė galėtų tapti visuotiniu elgesio dėsniu. Žmogaus orumą, jo protą reikėtų gerbti ne tik savyje, bet ir kituose. Kita kategorinio imperatyvo samprata teigia, kad reikėtų, jog kiekvienas elgtųsi taip, kad ne tik savyje, bet ir kituose visada matytų tikslą, o ne vien priemonę. Trečia kategorinio imperatyvo formuluotė derina individo valios laisvę su daugumos valia. Ji skatina žmogų elgtis taip, kad į savo valią jis galėtų žiūrėti kaip į visuotinės teisės kūrėją. Asmens galimybė laikytis kategorinio imperatyvo rodo žmogaus autonomiją bei laisvę.
Nors teorinis protas laisvės neįrodo ir laiko ją tik idėja, praktiniam protui ji yra kažkas tikra. Laisvę praktinis protas suvokia kaip postulatą, patiki, kad ji yra. Tai liudija ir sąžinės fenomenas. Jei žmogus nesuvoktų savęs laisvo ir galinčio elgtis pagal kategorinį imperatyvą, jis viską galėtų paaiškinti empiriškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis - tada jo neturėtų kankinti sąžinė.
Pažinimo ir autonomijos kertės
Kantas savo pažinimo teoriją išplėtojo etikoje ir praktiniame protas kalbėjo apie moralės dėsnius kaip žmogaus kūrinius. Jų žinojimas ir laikymasis nulemia žmogaus dorinę vertę. Gyvenant tarp žmonių, asmuo turėtų apsibrėžti tokias savo moralės taisykles, kurios galėtų tikti ir kitiems. Visada ir visiems tinkančias taisykles Kantas vadino kategoriniu imperatyvu. Taip pat išreiškiamas ir teiginys, kad žmogus elgiasi taip, kad jo veiksmų taisyklė galėtų tapti visų veiksmų taisykle.
Kanto mintys apie laisvę ir autonomiją laikomos kertinėmis etikos srityje: žmogus privalo gerbti save ir kiekvieną kitą kaip protingą ir savarankišką būtybę. Praktinio protas rodo, kad laisvė yra ne tik idėja, bet ir postuliatas, kurį turi priimti žmogus. Sąžinė liudija šią laisvę - jei žmogus suvoktų save laisvu ir galinčiu elgtis pagal kategorinį imperatyvą, jis būtų nuoseklus moralėje.
Kanto darbas Apšvietos metu ir amžinoji taika
1784 m. Kantas paskelbė „Atsakymą į klausimą Kas yra Švietimas“, kuriame glaustai apibūdino Apšvietos esmę: tai žmogaus išsivadavimas iš nesavarankiškumo, drąsa naudotis savo protu kitų nevadovaujamam. Jis kvietė sapere aude - išdrįsti būti protingam, vadovautis protu. Amžinąją taiką Kantas siejo su tautų suverenitetu ir pagrindiniais politiniais principais: valstybė turi būti laisvų ir lygių piliečių respublika, o tautų federacija turi remtis bendromis bei sąžiningomis taisyklėmis. Jokia savarankiška valstybė neturi būti įgyta kitos valstybės. Valstybė yra žmonių visuomenė ir niekas išorės negali jai nurodinėti. Taika mūsų laikais priklauso nuo tautų laisvės, savarankiškumo ir bendrų tarptautinių taisyklių laikymosi.
Kantas taip pat atkreipė dėmesį į lietuvių kalbą ir Prūsijos lietuvių likimą. Jis parašė vokišką pratarmę lietuvių-vokiečių kalbų žodynui Draugo prierašą, kuriuo pabrėžė lietuvių kalbos išsaugojimo būtinybę mokyklose ir bažnyčiose. Jo vertinimu, kalba formuoja lietuvio charakterį, o senos lietuvių tautos kalbos yra svarbios mokslui ir kultūrai.
Kanto įtaka ir kiti amžiaus mąstytojai
Kanto idėjos sulaukė tolesnės kritikų ir aiškinančiųjų dėmesio Lietuvoje: žydų kilmės filosofas Saliamonas Maimonas buvo vienas iš pirmųjų Kanto idėjų aiškintojų, kilęs iš Lietuvoje esančios teritorijos. Jis įvertino Kanto darbus ir pavertė įžvalgas į lobyną inteligencijos istorijoje. Tarp kitų šio laikotarpio mąstytojų minėtini autoriai, kaip Ameriks, Cohen, Guyer, Dobbyn, Rimkus ir kt., kurie tyrė Kanto patyrimo teorijų metafizinės komunikacijos ir psichologinės aspektus.
PEREKŪPO GYVENIMAS!
Grynojo proto kritika ir praktinio proto kritika
Didysis Kanto kūrinys Grynojo proto kritika (1781) iškėlė žmogaus protą kaip žmogiškojo pasaulio autorių. Jame pažinimas kyla iš pačių pažinimo veiksmų, o daiktai „patys savaime“ lieka neišaiškinami. Praktinio proto kritika (1788) iškelia moralę kaip žmogaus kūrinį - doro elgesio taisykles nustato pats protas. Jo etika teigia, kad kiekvienas turi laikytis taisyklių, kurios galėtų tapti visuotiniu elgesio dėsniu, ir kad žmogus niekada neturėtų būti tik priemonė, bet visada turėtų būti tikslas.
Galiausiai Kanto įtaka Apšvietos išsivystymui ir politinei filosofijai išliko ir šiuolaikinių diskusijų centre, kai jo mintys apie autonomiją, laisvę ir bendrą žmonių teisių atkūrimą formuoja demokratinių visuomenių etikos pagrindus.