Tai neseniai atrasta nebeegzistuojančių paukščių rūšis Pelagornis sandersi. Išskleistų sparnų ilgis siekdavo nuo 6,1 iki 7,3 metro (Su-31 sparnų ilgis - 7,8 metro). „Tiesiog neįtikėtina rūšis, - pripažįsta tyrimo autorius paleontologas Danielis Ksepka. - Jos atradimas praplečia ribas, apibrėžiančias paukščių dydį“.
Pelagornis sandersi fosilijos rastos dar 1983 m. Pietų Karolinos valstijoje (JAV). Juos aptiko naujam oro uosto terminalui Čarlstone pamatų duobę ekskavatoriais rausę statybininkai. Egzemplioriaus būta tokio didelio, kad kasti jį teko ekskavatoriaus kaušu. „Vien viršutinis sparno kaulas yra ilgesnis už visą mano ranką“, - teigia D. Radimvietėje aptikta daugybė sparnų ir kojų kaulų, visa kaukolė.
Skeleto fragmentai buvo išsilaikę tiesiog puikiai, o tai - stebėtina, turint omenyje trapius popieriaus lapo storio jų kaulus. Tai byloja, kad paukštis buvo plėšrus. Manoma, kad šie paukščiai gyveno prieš 25-28 mln. metų. Tyrėjo teigimu, anuomet pasaulinis klimatas buvo daug šiltesnis nei dabar, jūros lygis aukštesnis, ašigalius dengė mažesnės ledo kepurės.
Pelagornis sandersi gyveno visoje planetoje. Jų rūšis egzistavo dešimtis milijonų metų, o išmirė maždaug prieš 3 mln. metų. „Šių jūros paukščių kaulų randama visuose žemynuose - taip pat ir Antarktidoje“, - teigia D. Ksepka. „Šie paukščiai - tarsi fantastiniai sutvėrimai. Mokslininkų skaičiavimu, suaugęs paukštis galėjo sverti nuo 21,9 iki 40,1 kg.“
Požymiai byloja, kad tai buvo neprilygstami sklandymo meistrai. Žinoma, pakilti iš vietos šie paukščiai, ko gero, nesugebėdavo. Tačiau sklęsti, kaip manoma, jie pradėdavo įsibėgėję nuo kalvos arba atsispirdami nuo skardžio. Tyrimo rezultatai pristatomi žurnalo „Proceedings of the National Academy of Sciences“ liepos 7 d.
Klimato permainos ir medžiagos visame pasaulyje
Tysantys laikai lėmė, kad pelkėję vandenynų platybės ir šiltesnis globalus klimatas formavo paukščių migracijas bei plėšrių jūros paukščių galimybes sklandyti ilgiausius atstumus. Pelagornis sandersi vien skeleto (be plunksnų) ilgis ties sparnais siekia 5,2 metro. Šiaip ar taip, jo sparnų mostas - kur kas didesnis.
Šiuolaikiniai skraidymo giganti ir jų ribos
Iki šiol didžiausiu žinomu skraidančiu paukščiu pasaulyje buvo laikomas Argentavis magnificens, tačiau ir šio paukščio egzistavimas patvirtintas tik iš vieno sparno kaulo. „Manome, kad argentininio paukščio sparnų ilgis neturėjo viršyti 4 metrų“, - teigia D. Ksepka. Pelagornis sandersi sparnų ilgis gali būti 6,1-7,3 metro, o kai kurių šaltinių duomenys nurodo net iki 7,8 metro, kuriais nuskleisti gali būti įspūdingi.
Šiuolaikiniai milžiniški sklandymo meistrai - karališkieji albatrosai - su sparnų ilgiu apie 3,5 metro gali tik pasvajoti apie tokį sparnų ilgio augimą. „Tiesioginę išvadą apie šiuos milžinus gali pateikti tik tyrimai“, - teigia tyrėjai.
Istorijos juodraštis: iš kyla klausimas, kaip jie skrenda?
Nors šie paukščiai be plunksnų gali būti sunkiai įsivaizduojami sklandytojai, jų sugebėjimai atsispindi išmone laikyti ilgas distancijas ir išnaudoti oro sroves. „Kiekvieną dieną, temstant ir auštant, šie paukščiai pakyla į maždaug 2-3 kilometrų aukštį“, - pastebi mokslininkai. Atsirandantys delnuose sparnų mostai gali užtikrinti sklandymą, kai jiems reikia tik šiek tiek kilogramos kilimo.
Šios išsamios tyrimai paruošė fundamentą žinioms apie aukštųjų skrydžio raidą ir plėšriųjų jūros paukščių evoliuciją. Pelagornis sandersi fosilijos, rastos Čarlstone, lieka vienu iš įspūdingiausių netarp šių senovinių milžinų įrašų.
Kaitalynė Lietuvoje: aukštos skardžių įvairovė ir lankytojų srautai
Aukščiausias Lietuvos pajūrio skardis - Olandų kepurė, virš jūros iškilusi 24 metrus. Deja, uolėtomis pakrantėmis mūsų kraštas pasigirti negali, tačiau turime puikius smėlio paplūdimius. Tad vaizdingų aukštų uolinių skardžių, arba klifų, dairomės Europoje. Aukščiausių Senojo žemyno pakrančių reiktų ieškoti Norvegijoje, Danijoje, Airijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Portugalijoje, rašo Kelionių Manija.
Hornelen kalnas, Norvegija - 860 m aukščio. Horneles skardis, stūksantis ties Norvegijos krantais esančioje Bremangerlandet saloje, laikomas aukščiausiu Europoje. Ši vieta yra už 160 km į pietvakarius nuo Alesundo. Pažintiniai takai, apžvalgos bokštai ir regyklos saugomose teritorijose praėjusiais metais sulaukė itin gausaus lankytojų srauto.
Olandų kepurės skardis - lankomiausias Lietuvoje. Pajūrio regioniniame parke šis gamtos objektas praėjusiais metais sulaukė rekordinių 362 tūkstančių lankytojų ir tapo absoliučiu lyderiu tarp visų saugomų teritorijų. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM vadovė dr. Agnė Jasinavičiūtė-Trakimienė džiaugiasi, kad saugomose teritorijose turime tiek daug gražių ir vertingų mūsų krašto gamtos vietų, pritaikytų lankymui.
Skaičiuotuvai saugomose teritorijose fiksuoja praeinančius žmones ir perduoda duomenis direkcijoms, kurios analizuoja lankytojų srautus. Pavyzdžiui, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija pranešė apie Arlaviškių pažintinį taką Kauno marių regioniniame parke, kuriam praėjusiais metais pripildė daugiau kaip 80 tūkstančių lankytojų. Žiegždrių pažintinis takas pritraukė daugiau kaip 47 tūkstančius žmonių. Dzūkijos regioninės parko Balbieriškio atodanga sulaukė daugiau kaip 146 tūkstančių lankytojų, o Nemuno kilpos parko Balbieriškio atodanga - nemažai daugiau nei 122 tūkstančiai lankytojų.
Šeimos kelionės ir pažintinės galimybės
Lankomiausi objektai Dzūkijos nacionaliniame parke - Merkinės apžvalgos bokštas (virš 55 tūkstančių lankytojų) ir Žemaitijos regioniniame parke - Šeirės pažintinis takas (apie 44 tūkstančius). Žemaitijos nacionaliniame parke matyti didžiausias 2025 metų lankytojų srautas Šeirės take, kuris dalinai sutampa su 24 km dviračių taku aplink Platelių ežerą.
„Saugomos teritorijos - tai mūsų bendras gamtos paveldas, kurį privalome ne tik saugoti, bet ir atsakingai atverti žmonėms. Lankytojų srautų stebėsena leidžia mums geriau suprasti, kaip keliaujama po unikaliausias Lietuvos vietas, ir užtikrinti, kad tai nepakentų gamtai. Džiugina ir tai, kad vis daugiau lankytojų renkasi savanorišką lankytojo bilietą ir tokiu būdu prisideda prie saugomų teritorijų puoselėjimo.“
Duomenų įžvalgos apie paukščių stebėjimus
Siekiant išsiaiškinti skrydžių įpročius, komanda stebėjo 13 suaugusiųjų paukščių, pažymėdama jas mažais duomenų registratoriais su akselerometrais fiksuojančiais jų skrydžio aktyvumą ir šviesos lygio jutikliais nurodančiais buvimo vietą. Rezultatai patvirtino ilgai įtariamą faktą - juodieji čiurliai didžiąją laiko dalį praleidžia ore. Stebėti paukščiai nuosekliai leisdavo laiką ant žemės tik du mėnesius per metus, kai apsistodavo veistis.
„Juodieji čiurliai evoliuciškai tapo labai efektyviais skrajūnais, turinčiais aptakias kūno formas ir ilgus bei siaurus sparnus, generuojančius keliamąją jėgą maža kaina“, - „Nature“ sakė Hedenströmas. „Jos gali elgtis kaip fregatos ir miegoti sklandydamos“, - teigė Hedenströmas Lundo pranešime. Tačiau ar paukščiai iš tiesų miega sklandydami - atsakymas iki galo neaiškus.
Pelagornio kaukolės ruošimas | Didžiausias Naujojoje Zelandijoje skraidančio paukščio fosilijų atradimas
Tarp klausimų lieka, kaip dažnai šie paukščiai galėjo išbūti ore be nusileidimo, ir kaip veikia jų skrydžio mechanika su tokiais sparnų ilgiais. Tyrimai lieka atviri, tačiau aišku viena - Pelagornis sandersi yra įspūdingas pavyzdys didybės ir evoliucinės įvairovės jūroje nerealizuotų milžinų pasaulyje.
tags: #ilgiausias #skardis #pasaulyje