Lietuvoje retai sutinkame tufos vazonų - tai porėta uoliena, kuri gerai sugeria vandenį ir akumuliuoja šilumą (nereikėtų tufos painioti su klintiniu tufu, kuris susidaro iš vulkaninių pelenų). Ji labai vertinama užsienyje, ypač kalnų augalų mylėtojų. Tai puiki medžiaga miniatiūryniams alpinariumams - augalai sodinami tufos vazonuose arba tiesiai ant įvairios formos akmenų, išgręžus keletą nedidelių ertmių. Augalų šaknys įsiskverbia į porėtą uolieną ir puikiai jaučiasi. Hypertufa išoriškai labai panaši į tufą, porėta. Didesni hypertufos liejiniai sunkūs, juos sunku perkelti, visgi jie lengvesni už betoną. Hypertufa vazonus nesunku išlieti pačiam, jie ilgaamžiai, nedūžta, atrodo natūraliai ir yra nebrangūs.
Ištepus tokį vazoną rūgpieniu arba kefyru ir palaikius per vasarą drėgnoje paunksmėje, sienelės apauga samanomis. Iš hypertufos liejami ne tik vazonai, bet ir dekoratyvinės plytelės takams, įvairios skultūros ir kiti kiemo akcentai. Hypertufa gaminama iš įvairių mišinių. Viena iš pagrindinių sudedamųjų dalių - cementas, antroji - durpės. Tradicinis hypertufos mišinys gaminamas iš cemento, perlito ir durpių (2:3:3) arba vietoje perlito naudojamas vermikulitas. Iš mišinio su perlitu pagaminti hypertufos lauko vazonai atrodo labai dailiai, kaip šlifuotas granitas, ir tinkamai apsodinti vasarinėmis, žydinčiomis gėlėmis puošia Kiemus bei terasas. Vietoje perlito įbėrus vermikulito, masė būna minkštesnė, lengviau suformuoti, išlyginti vazonų kraštus, išgremžti ornamentus, kol ji dar visai nesustingusi.
Hypertufos vazonus labai patogu gaminti vėlyvą rudenį, kai vėsu ir nuolat lyja. Palikus lauke per žiemą, iš vazonų išsiplauna visos kenksmingos medžiagos. Jeigu norite sodinti augalus greitai, vazonus pripilkite vandens ir palikite porai savaičių. Sunkiausias mišinys, kuris labiausiai tinka Lietuvai dėl pigių ir lengvai gaunamų sudėtinių dalių, o užsienyje dažniau naudojamas tik didžiausiems ar stacionariems loviams gaminti - iš cemento, smėlio ir durpių (1:1:2). Tokie vazonai labai sunkūs. Kad būtų lengvesni, galima pridėti daugiau durpių arba putų polistirolo granulių, bet eksperimentuoti reikėtų pradėti tada, kai pavyksta pagaminti gerą vazoną iš tradicinio mišinio. Polistirolas pilamas ne į sausą mišinį, bet į drėgną hypertufos masę.
Svarbu patiems surasti tą mišinio receptą, kuris jums tiks labiausiai, todėl išbandykite keletą, o gaminius pažymėkite, palikite per žiemą ir stebėkite, ar nesutrūko, ar nėra kitų bėdų. Dėl paprastumo dažnai pasirenkama vazonų gamyba iš durpių ir cemento, tačiau visuomet yra vietos fantazijai. Į mišinį galima pridėti betonui skirtų pigmentų, tuomet vazonai bus ryškių spalvų. Vazonams ir loviams pagaminti reikia formų. Tinka dvi skirtingų dydžių kietinto kartono dėžės ar plastikinės (vazonai) talpos. Norimą formą galima išpjauti ir surinkti iš putų polistirolo. Į dėžės įtiesiama polietileno plėvelė (tinka maišiukai, jeigu gaminys bus nedidelis) ir įkrečiama paruoštos hypertufos masės.
Į mišinį vandens pilama tiek, kad suspaudus hypertufą saujoje, iškristų 1-2 vandens lašai. Vazono dugnas ir sienelės turi būti 3-5 cm storio, nelygu jo dydis. Masė gerai suspaudžiama, kad neliktų oro tarpų ir sienelės būtų vienodo storio. Kuo gaminys didesnis, tuo sienelės storesnės. Jeigu mėgstate lipdyti, vazoną galima pagaminti naudojant vieną formą. Tam tinka negilus plastikinis vazonas, dubuo, kibiras ar kita talpa, kurios jums negaila. Forma apsukama polietileno plėvele, apverčiama ir ant jos lipdoma. Lipdant sunku išgauti vienodo storio sieneles - tam reikia praktikos, bet galima iškart numatyti drenažo skyles. Jų vietoje į hypertufos masę įsmeigiami 4-6 pagaliukai, kurie ištraukiami po 24 valandų. Baigus darbą dėžės užklojamos polietlenu ir paliekama pavėsyje 24 valandoms. Paskui patikrinama, ar masė jau pakankamai sustingusi. Jeigu galima įspausti pirštą, paliekama džiūti dar vienai dienai. Paskui kartonas arba plastikas supjaustomas ir atsargiai išimamas vazonas. Putplasčio ar kartono likučiai nubraukiami su metaliniu šepečiu. Svarbu: Dirbdami nepamirškite dėvėti storų guminių pirštinių. Paskui vazonas dar 2-3 savaites laikomas pavėsyje, kad visai sustingtų. Jeigu karšta ir sausa, pridengiama polietilenu ir kasdien palaistoma. Idealu, jeigu retkarčiais palynoja.
Agronomijoje galioja taisyklė: sėkla turi tik ribotą energijos užtaisą. Jei daigui reikės eikvoti jėgas braunantis pro grumstus ar kovojant su užmirkimu, jis bus silpnas. Štai kodėl profesionalai renkasi specifinį mišinių receptą. Frakcija 0-5 mm arba 0-7 mm - sėklos kontaktas. Ant substrato pakuotės matomi skaičiai „0-5 mm“ arba „0-7 mm“ nurodo durpių dalelių dydį. Sėjai (ypač smulkioms sėkloms: petunijoms, žemuogėms, salierams) ši frakcija yra kritinė. Kodėl tai svarbu: stambesnėse durpėse (pvz., 0-20 mm) tarp dalelių susidaro dideli oro tarpai. Jei maža sėkla pakimba tokiame tarpe, ji neturi kontakto su drėgme ir išdžiūsta net būdama laistoma. Smulki frakcija apgaubia sėklą kaip antklodė, užtikrinanti tolygų drėgmės perdavimą. Neutralizuota rūgštis: sėjimui tinka tik neutralizuotos (pH 5.5-6.5) aukštapelkės durpės. Masačusetso universiteto šiltnamių tyrimai nurodo, kad gryna rūgštis stabdo maisto medžiagų pasisavinimą, todėl visada ieškokite užrašo „Sėjai“ arba „Daigams“.
Perlitas - agronominis „kukurūzų spragėsys“. Perlitas - vulkaninė uoliena, kuri kaitinama išsipučia kaip kukurūzas. Daugelis mano, kad tai tik priedas „dėl grožio“, bet iš tikrųjų tai yra pagrindinis draudimas nuo „juodosios kojelės“ (daigų puvinio). Aeracija: daigų šaknims deguonis yra toks pat svarbus kaip vanduo. Gryna smulki durpė (0-5 mm) palaistyta linkusi „susėsti“ ir susiplūkti į kietą plutą, kuri dusina šaknis. Perlitas veikia kaip karkasas - jis neleidžia žemei sukristi ir sukuria oro kišenes. Drenažas: PennState agronomai pabrėžia, kad perlitas sugeria 3-4 kartus daugiau vandens nei pats sveria, bet neleidžia žemei virsti purvu. Jis sugeria perteklių ir lėtai atiduoda jį augalui, kai žemė džiūsta.
Kodėl ne „daržo žemė“ iš šiltnamio? Didžiausia klaida - parsinešti žemės iš savo daržo ar šiltnamio indeliams. Patogenai - lauko žemėje knibžda grybeliai (Pythium, Rhizoctonia), kurie sukelia diegavirtę. Lauke suaugę augalai jiems atsparūs, o daigai ant palangės - ne. Druskų koncentracija: pirktiniame substrate trąšų kiekis (NPK) yra minimalus (vadinamas „Starter“). Tai svarbu, nes jaunos šaknys yra labai jautrios druskoms - pertręšta žemė jas tiesiog „sudegina“.
Tobulas receptas - 4:1 Jei perkate substratą, kuriame perlito mažai (baltų taškelių beveik nesimato), verta nusipirkti maišą perlito atskirai. Maišymo santykis: 4 dalys durpių substrato (0-5 mm) ir 1 dalis perlito. Specializacija - augalininkystė.
Patikrintos hypertufos formulės gali būti įvairios. Dalis šaltinių siūlo naudoti kokosų pluoštą, durpę, perlito, smėlį ir baltą Portland cementą. Kiekvienas ingredientas suteikia specifinę funkciją: lengvumas, galimybė kvėpuoti, masės jėga ir formos laikymas. Mišiniai gali būti keičiami atsižvelgiant į dydį, formą ir numatomą naudojimą. Tyrimų praktika rodo, kad receptas turi būti tik startinis, o rankų jutimas ir patirtis suformuoja galutinį rezultatą.
How to make large stronger Hypertufa planters!
Iš hypertufos masės galima formuoti ne tik vazonus, bet ir lovius, skulptūras bei kitas kiemo detales. Jei norite žymiai sumažinti svorį ir lengviau dirbti, galima naudoti putų polistirolo granulės arba daugiau durpių. Svarbu: neperlenkti laiko džiovinimo etapo - ankštas džiūvimas ir netinkamas drėgmės režimas gali pakenkti struktūrai.
Pagal anglišką ekspertų patirtį, 32% kokosų pluošto ir 16% smulkintos durpės suteikia lengvą pagrindą, 14% perlito ir 14% plauto smėlio pridėja tvirtumo, o 24% baltos Portland cementas užtikrina rišlę jungtį. Tačiau šios proporcijos - tik pradinis taškas. Kiekviena partija gali šiek tiek skirtis.
tags: #hipertufos #vazonai #cementas #durpes #perlitas