Įrengiant grindis ant grunto, svarbu suprasti, kad tai reikalauja kruopštaus planavimo ir tinkamų medžiagų pasirinkimo. Šis sprendimas yra ypač aktualus individualių namų statyboje, ypač kai pastatas neturi rūsio. Ant grunto įrengiamos grindys turi atlikti kelias funkcijas vienu metu: užtikrinti stabilumą, apsaugoti nuo drėgmės, suteikti šilumos izoliaciją ir sudaryti tvirtą pagrindą betono sluoksniui. Teisingai įrengti sluoksniai yra pagrindas efektyviam grindiniam šildymui. Didžiausia rizika įrengiant grindis ant grunto yra šilumos nuostoliai ir drėgmės poveikis. Šildant pastatą dalis šilumos prasiskverbia į gruntą (ypač tai aktualu esant grindiniam šildymui) ir jo temperatūra pakyla, didindama garų iš grunto skverbtį į grindų konstrukciją. Kuo daugiau drėgmės patenka į grindų konstrukciją, tuo didesni šilumos nuostoliai atsiranda dėl sudrėkusių konstrukcinių medžiagų (izoliacijos, betono ir kt.).
Pagrindiniai grindų ant grunto konstrukcijos elementai
Kokybiškų grindų pagrindas - profesionaliai suformuota konstrukcija, kuri dar žinoma kaip „šildomų grindų sumuštinis“. Nors kai kurios medžiagos lieka nematomos, jų reikšmė - esminė. Tai šilumos izoliacija, hidroizoliacinė plėvelė ir armavimo tinklas. Prieš pradedant bet kokius darbus, nutarkite, ar grindys bus įrengiamos tiesiai ant grunto, ar ant vadinamųjų betono juodgrindžių. Jei tai naujos statybos namas be rūsio, dažniausiai pasirenkamas grindų įrengimas tiesiai ant grunto. Šiuo atveju viskas pradedama nuo tankinamo žemės sluoksnio. Ant jo formuojamas izoliacinis šildomų grindų „sumuštinis“.
Juodgrindės - tai jau suformuotas pirminis betono sluoksnis, kurį dažnai galima pamatyti renovuojamuose ar senesniuose pastatuose. Jeigu pamatas apšiltintas, o grunto sluoksnis po grindimis neįdrėksta ir neperšąla, juodgrindės nebūtinos, jos papildomos šilumos nesuteikia, nes gruntas po jomis praktiškai išlieka vienodos temperatūros.
Įrengiant grindis ant grunto, pirmiausia paruošiamas apatinis grunto sluoksnis - jis turi būti papildytas arba nukastas tiek, kad grindų šiltinimo sluoksnis pasiektų fasadų šiltinimo sluoksnio lygį. Standartinis sutankinto grunto ar smėlio sluoksnis paprastai siekia apie 10-15 cm, bet priklauso nuo situacijos. Taip pat reikia nepamiršti, kad trombuojant smėlio ar žvyro sluoksnį jo storis sumažės apie 30 proc., priklausomai nuo struktūros. Svarbu, kad smėlio ar žvyro sluoksnis būtų gerai sutankintas ir lygus, laikoma, kad 1 ilginiame metre nuokrypis gali būti iki 4 mm, 10 metrų - iki 12 mm.
Antra - labai svarbu, kad gruntas būtų laidus vandeniui, kad termoizoliacija būtų apsaugota nuo drėgmės. Jeigu gruntinis vanduo aukštai ir yra pavojus, kad grunto sluoksnis bus nuolat drėgnas, liejamos juodgrindės. Tuo pačiu juodgrindės yra lygus ir tvirtas pagrindas šiltinimo plokštėms. Ant sutankinto paviršiaus klojama 200 mikronų storio polietileno plėvelė, kai kas naudoja geotekstilės paklotą. Polietileno plėvelė nelaidi vandeniui, o geotekstilė iš viršaus vandenį praleidžia. Į grindų konstrukciją patekus vandeniui, jis nutekės į gruntą. Bet tai vienas iš perteklinių sprendimų, nes tikimybė, kad gyvenamosiose patalpose vanduo prasiskverbs pro grindų dangą į šiltinimo sluoksnį, nėra didelė. Polietileno plėvelė naudinga tuo atveju, jei aplink pastatą nėra drenažo ir yra rizika, jog gruntinis vanduo gali pasiekti grindų pagrindą. Specialistų nuomone, dažniausiai naudojama 200 mk juoda vandeniui nelaidi plėvelė gali būti neteisingas sprendimas, nes plėvelė trukdo pasišalinti statybinei drėgmei. Vietoj plėvelės rekomenduojama naudoti vandeniui laidžią geotekstilę.
Naujoje statyboje beveik visada daromas drenažas ir abejotina, ar vanduo pateks į šiltinimo ar grindų sluoksnį. Geotekstilė atskiria gruntą nuo polistireninio putplasčio plokščių, kad į jų tarpą nepatektų grunto dalelės, gyviai. Juodgrindės įrengiamos iš smėlbetonio mišinio, standartinis sluoksnio storis 50-100 mm, jis išlyginamas ir užtrinamas. Jei apatinis betono juodgrindžių sluoksnis dar gali būti drėgnas, arba, jei yra drėgmės pavojus iš sutrombuoto sluoksnio apačios, profesionalai ant termoizoliacinio sluoksnio nerekomenduoja kloti drėgmei nelaidžios plėvelės, nes ji užkerta kelią tolygiam drėgmės pasišalinimui iš grindų konstrukcijos. Tokiu atveju geriau naudoti geotekstilę.
Grindų šiltinimas
Izoliacinės plokštės visu plotu remiasi į gruntą, kuriame visada yra 100 % drėgmės, todėl jų atsparumas drėgmei turi būti itin didelis. Dėl vandens garų judėjimo iš grunto į konstrukciją, svarbiausias yra izoliacinių medžiagų atsparumas difuzinei drėgmei. Patiekus plėvelę, grindų plotas šiltinamas polistireninio putplasčio plokštėmis. Norint turėti šiltas grindis, jos dengiamos dviem putplasčio plokščių sluoksniais. Jei tai nauja statyba, termoizoliacijos storį nurodo konstruktorius, storis priklauso nuo norimos pasiekti energinės klasės ir konstrukcijos šilumos perdavimo koeficiento (šiluminės varžos), putplasčio plokščių šilumos laidumo koeficiento. Polistireninis putplastis dėl mažo vandens įmirkio ir per visą eksploatacijos laikotarpį praktiškai nekintančių savybių - tinkamiausia medžiaga grindų šiltinimui. Termoizoliacijos plokščių sluoksnių siūlės neturi sutapti. Jei dėl kažkokių priežasčių susidaro platesni tarpai tarp plokščių, juos reiktų užsandarinti putplasčio atraižomis, bet ant lygaus, sutankinto pagrindo jų neturi būti, nes Šiloporas plokščių matmenų nuokrypis ne didesnis kaip 2-3 mm.
Putplasčio plokščių tipas parenkamas ne tik pagal šilumos laidumo koeficientą, bet ir pagal atsparumą gniuždymui, t.y., numatomas apkrovas. Ant Šiloporas putplasčio pakuočių nurodomas putplasčio tipo ir atsparumas gniuždymui kilopaskaliais (kPa). EPS 70 plokštės tinka esant grindų apkrovai iki 2100 kg/kv/m, EPS 100 - iki 3000 kg/kv.m. Grindims virš grunto su šilumos izoliacija po armuoto betono sluoksniu, kai apkrova į grindų paviršių vidutinė (gyvenamuosiuose, administraciniuose, poilsio ir pan. pastatuose), pakanka EPS 70 plokščių. Esant kitokioms apkrovų vertėms, putplasčio tipą turėtų nurodyti konstruktorius.
Termoizoliacinis grindų sluoksnis dengiamas skiriamuoju sluoksniu - tam tikslui dažniausiai naudojama polietileno plėvelė, kartais specialus popierius ar geotekstilė. Skiriamojo sluoksnio paskirtis - užkirsti kelią betonui patekti į plyšelius tarp putplasčio plokščių. Jei reikalinga padidinta smūginio garso izoliacija, vienas šiltinimo sluoksnis formuojamas iš specialių Šiloporas EPS T plokščių.
Grindų betonavimas
Ant skiriamojo sluoksnio montuojama armatūra, optimalus armatūros tinklo tankis - 10x10 cm, armatūra turi būti pakelta, kad betonui pasiektų pagrindą. Tam naudojami specialūs armatūros fiksatoriai. Galima tinklą pakelti užliejus betoną, jis turi būti sluoksnio viduryje. Armatūros tinklo paskirtis yra perimti džiūvimo metu atsirandančius betono judėjimo įtempius. 5-10 cm storio betoniniam sluoksniui geriausiai tinka metalinis cinkuotos 3,8-5 mm vielos grindų armavimo tinklas.
Jeigu bus šildomos grindys, tuomet ant armatūros tinklo tvirtinamas vamzdelių kontūras. Rekomenduojamas bent 7 cm storio viršutinis betono sluoksnis. Ši taisyklė negalioja, jeigu ketinama įrengti grindų šildymą elektra. Elektrinius grindų šildymo kilimėlius galima tiesti tiesiog po grindų danga. Jei šildymo vamzdeliai nemontuojami, ant armuotų grindų ploto pilamas ne mažesnis kaip 5 cm storio smėlbetonio sluoksnis. Jį galima pasiruošti statybvietėje, maišant plautą ar sijotą smėlį, cementą ir vandenį. Profesionalai naudoja fibro pluoštą, įvairius plastifikatorius, tarp jų ir greitinančius džiūvimą. Kokiomis proporcijomis turi būti maišomas smėlis, cementas ir vanduo, priklauso nuo reikiamo betono stiprumo. Taisyklė paprasta - kuo daugiau cemento, tuo stipresnis betonas.
Betono sluoksnis išlyginamas ir sutankinamas, o jo paviršius glaistomas glaistykle arba trinamas tinkuotojo trintuve. Viršutinis betono sluoksnis lyginamas trintuve, o paviršiaus lygumas tikrinamas gulsčiuku. Jeigu reikia, sukietėjusio betono paviršių galima šlifuoti. Dideliuose plotuose (daugiau kaip 36 kv.m) reikia įpjauti kompensacines siūles. Siūlių gylis priklauso nuo sluoksnio storio, mažiausias - 30 mm iki pusės sluoksnio storio. Betono kietėjimo metu patalpoje reikia vengti skersvėjų ir tiesioginių saulės spindulių bei karščio ir bent dvi savaites oro temperatūra neturėtų būti žemesnė kaip +5 laipsniai C. Siekiant apsaugoti betoną nuo per greito drėgmės išgaravimo, naudojami įvairūs produktai, purškiami ant grindų paviršiaus. Jie mažina vandens garavimą, pailgina betono paviršiaus apdirbimo laiką net intensyviomis džiūvimo sąlygomis, tačiau tokius naudoja profesionalūs statybininkai, nedideliam grindų plotui įrengti ar remontui vargu ar verta juos pirkti. Betonuotą paviršių patartina savaitę lengvai drėkinti, vaikščioti galima po 3-4 dienų, laikoma, kad 1 cm sluoksnio džiūsta maždaug savaitę (priklauso nuo sąlygų).
Ant taip išbetonuotų grindų galima kloti bet kokią grindų dangą, nenaudojant savaime išsilyginančio mišinio. Klojant parketą betono drėgmė neturi būti didesnė nei 3 proc. (užsienio gamintojai rekomenduoja <2,5 proc.). Iki šio lygio betonas išdžiūsta per 2 ar 3 mėnesius. Taigi didelis betono trūkumas - ilgas džiūvimo laikas.
Šildomų grindų kontūro ilgis ir vamzdžio skaičiavimas
Įrengiant šildomas grindis ant grunto, vienas svarbiausių klausimų yra šildomų grindų kontūro ilgis. Dažniausiai rekomenduojama, kad vieno kontūro ilgis neviršytų 80-100 metrų (priklausomai nuo vamzdžio diametro ir sistemos tipo). Teisingai apskaičiuotas kontūro ilgis užtikrina tolygų šilumos pasiskirstymą ir ekonomišką veikimą. Planavimui naudokite vamzdžio skaičiuoklę, kad tiksliai nustatytumėte reikalingą vamzdžių kiekį.
Elektrinės šildomos grindys
Elektrinės šildomos grindys dažniausiai montuojamos naudojant šildymo kilimėlius arba kabelius. Svarbu suprasti, kad elektrinis grindinis šildymas dažniau naudojamas kaip papildomas komforto šaltinis, o ne pagrindinis viso namo šildymas.
Bendros rekomendacijos ir klaidos
Net ir geriausia šildymo sistema neveiks efektyviai, jei įrengimo metu padaromos pagrindinės klaidos. Pasirinkus šildomas grindis, komfortas tampa ne prabanga, o kasdienybe - šiluma tolygiai paskirstyta po visą patalpą, o paviršius maloniai šiltas net ir basomis. Tačiau tokiai sistemai būtinas atsakingas paruošimas. Pataupius ir neteisingai įrengus pirmo aukšto grindis, galimi didesni šilumos nuostoliai, taigi čia taupyti tikrai neverta. Nors yra atvejų, kai persistengiama. Kai kas laiko, kad nebūtinai reikalingos juodgrindės, hidroizoliacinė plėvelė ant grunto. Tačiau tai priklauso nuo esamų sąlygų ir aplinkybių. Jei yra tikimybė į grindų konstrukciją patekti drėgmei, reikalinga hidroizoliuojanti polietileno plėvelė, jei drenuojantis sluoksnis nepakankamo storio ir tvirtumo, jei numatomos didelės apkrovos, geriau įrengti juodgrindes. Naujoje statyboje sprendimus nurodo konstruktorius.
Šildomų grindų įrengimas ant grunto yra vienas efektyviausių sprendimų individualiuose namuose, ypač kai pastatas neturi rūsio. Tačiau šis procesas reikalauja kruopštaus planavimo. Ant grunto įrengiamos grindys turi atlikti kelias funkcijas vienu metu: užtikrinti stabilumą, apsaugoti nuo drėgmės, suteikti šilumos izoliaciją ir sudaryti tvirtą pagrindą betono sluoksniui. Teisingai įrengti sluoksniai yra pagrindas efektyviam grindiniam šildymui. Įrengiant grindinį šildymą ant grunto, didžiausia rizika yra šilumos nuostoliai ir drėgmės poveikis. Hidroizoliacija ir šiltinimas lemia efektyvų ir ekonomišką šildymą.
Šiame dideliame vadovėlyje aprašytos technologijos ir sprendimai įvairioms grindų sistemos sudėtinėms dalims - nuo drenažo ir geotekstilių iki armavimo ir betonavimo - padeda užtikrinti ilgaamžiškumą ir energinį efektyvumą. Tam tikroms vietoms pasirinkti tinkamiausi geotekstiniai ir geosintetiniai sprendimai gali žymiai sumažinti CO2 išmetimą ir darbo sąnaudas.
„Uponor“ sausa grindinio šildymo sistema – konstrukcija ir valdymas
Fibra ar armavimo tinklas? Praktikoje renkama pagal pagrindą ir apkrovas: fibros dažnai pakanka gyvenamosiose patalpose ant tvirto pagrindo, o EPS antorių atveju - tinklas ar abu sprendimai kartu. Kaina ir laikas taip pat svarbūs: fibros sprendimas dažnai pigesnis ir greitesnis, tinklo įrengimas suteikia daugiau saugumo ir atsparumo įtemptoms situacijoms. Kainos gali svyruoti, bet pagrindinė idėja - rasti balansą tarp kokybės, ilgaamžiškumo ir biudžeto.
- Įvertinti pagrindą ir drenažą, pasirinkti tinkamą grindų šiltinimo sistemą.
- Pasirinkti hidroizoliaciją/ geotekstilę arba plėvelę priklausomai nuo situacijos.
- Pasirinkti armatūros sprendimą: tinklą, fibru ar jų derinį.
- Sudaryti išsamią kontūro konstrukcijos ir viso sluoksnio storio skaičiuotę bei laikytis rekomendacijų diegiant vamzdžius ar kabelius.
Armavimo tinklai gali būti gaminami iš stiklo pluošto arba plieno, o jų naudojimas priklauso nuo sluoksnio darbo pobūdžio, apkrovos ir pagrindo. Fibra dažniausiai naudojama ten, kur pagrindas yra tiesioginis ir apkrova vidutinė, o tinklas - ten, kur reikalingas stipresnis struktūrinis atsparumas. Svarbu, kad tinklas visada atsidurtų sluoksnio viduje, o fibra būtų įmaišyta į mišinį pagal gamintojo normas. Šie profesionalūs patarimai padeda pasiekti ilgaamžiškumą ir užtikrinti, kad grindys išliktų stabilios net esant įvairioms sąlygoms.