Žolės riedulio šaknys yra žiloje senovėje. Istorikai teigia, kad šis sportas egipte buvo žaidžiamas dar 4000 metų prieš Kristų, o Etiopijoje - 1000 metų prieš Kristų. Teigiama, kad žolės riedulys yra seniausias pasaulyje žaidimas, kuriam reikalingos lazdos ir kamuoliukas. Įvairiuose muziejuose netrūksta įrodymų, kad šį žaidimą po egiptiečių ir etiopų pamėgo graikai ir romėnai. Užsienyje šis žaidimas vadinamas tiesiog "hockey", nors mums šis žodis labiau siejasi su ledo rituliu. Spėjama, kad angliškas žolės riedulio pavadinimas kilo nuo prancūziško žodžio "hoquet". Taip prancūzai viduramžiais vadino žaidimą su lazdomis ir kamuoliuku. Šiuolaikinis žolės riedulys išsivystė 18-ojo amžiaus viduryje Anglijos mokyklose, o oficialia šios sporto šakos įteisinimo data laikomi 1861 metai. Tada pietryčių Londone buvo įkurtas pirmasis žolės riedulio klubas pasaulyje - "Blackheath". Netrukus kitas Anglijos sostinės klubas - "Teddington" - parengė pirmąsias taisykles. Jose pirmą kartą buvo uždrausta liesti kamuoliuką rankomis, kelti lazdas aukščiau pečių ir įvesta smūgiavimo zonos taisyklė. Pirmą kartą olimpinėse žaidynėse žolės riedulys žaistas 1908 metais (varžėsi Anglijos, Airijos ir Škotijos rinktinės). Antrą kartą per olimpines žaidynes riedulininkai kovėsi 1920-aisiais, tačiau po 4 metų Paryžiaus olimpinių žaidynių rengėjai šios sporto šakos vėl atsisakė. Pirmieji žingsniai link tokios organizacijos buvo žengti dar 1909 metais. Tada viena kitą oficialiai pripažino Anglijos ir Belgijos žolės riedulio federacijos, tuo pačiu sutikdamos imtis tarptautinių sporto šakos reikalų tvarkymo. Netrukus prie belgų ir anglų prisijungė prancūzai. Būtent jų atstovo Paul Leautey iniciatyva 1924-aisiais Paryžiuje ir buvo įkurta Tarptaurinė žolės riedulio federacija (FIH). Leautey, kuris tapo pirmuoju FIH prezidentu, iniciatyvą paskatino žolės riedulio neįtraukimas į Paryžiaus olimpinių žaidynių programą. Kartu su vyrų žolės rieduliu sparčiai populiarėjo ir moterų žaidimas. 1927 metais buvo įkurta Tarptautinė moterų žolės riedulio asociacijų federacija (IFWHA). Ją įkūrė Australijos, Danijos, Anglijos, Airijos, Škotijos, Pietų Afrikos Respublikos, JAV ir Velso atstovės. Vos tik įkurta, FIH sparčiai plėtėsi. Danija prisijungė 1925 metais, Olandija - 1926, Turkija - 1927, o Amsterdamo olimpinių žaidynių metais (1928) - Vokietija, Lenkija, Portugalija ir Indija. Netikėtai indai tapo ir olimpinėse žaidynėse dominuojančia komanda. Indija tarp 1928 ir 1956 metų olimpinėse žaidynėse laimėjo 30 rungtynių iš eilės ir 6 kartus džiaugėsi aukso medaliais. 1964-aisiais tarptautinė federacija vienijo jau 50 šalių, po 10 metų jų padaugėjo iki 71-os. Žolės riedulys aikšte, žaidėjų skaičiumi ir pozicijomis, taktika, tikslu pelnyti įvartį primena futbolą. Žaidimo pavadinimas sako, kad jis žaidžiamas ant žolės, tačiau žolės riedulys jau baigia persikelti ant sintetinės dangos. Žaidėjams yra būtinas išskirtinis sugebėjimas varytis, perduoti, stabdyti ir smūgiuoti kamuoliuką naudojantis būdingiausiu šio sporto ženklu - riesta lazda. Beje, jos smūgiuojamoji dalis turi 2 skirtingus paviršius. Iš vienos pusės ji - apvalaus pjūvio, iš kitos - plokščia. Įvarčiai žolės riedulyje gali būti įmušti 3 būdais: iš žaidimo, iš mažojo kampinio ir iš baudinio. Įvarčiai gali būti įmušti tik iš smūgiavimo zonos - pusės apskritimo ploto prieš vartus. Mažieji kampiniai skiriami, kai besiginančios komandos žaidėjai paliečia kamuoliuką kūnu arba ne pagal taisykles atakuoja varžovą savo smūgiavimo zonoje. Kai teisėjas paskiria mažąjį kampinį, žaidimas sustabdomas ir abiejų komandų žaidėjai užima savo vietas: vienas puolėjas su kamuoliuku atsistoja prie ant galinės aikštės linijos esančios mažojo kampinio padavimo vietos, kiti laukia prie smūgiavimo apskritimo (visi privalo būti už jo ribų). Tuo metu didžioji dalis besiginančios komandos žaidėjų privalo pasitraukti už aikštės vidurio linijos. Prie savo vartų gali likti tik iki 5 gynėjų (įskaitant vartininką). Mažasis kampinis prasideda, kai kamuoliukas perduodamas vienam iš prie smūgiavimo zonos linijos laukiančių žaidėjų. Riedulininkų smūgiai skirstomi į 3 kategorijas, angliškai vadinamas "hit", "flick" ir "scoop". "Hit" yra stiprus smūgis, po kurio kamuoliukas į vartus gali įskrieti ne didesniame nei 460 milimetrų aukštyje. Tą galima nesunkiai nustatyti pagal garsą, nes būtent tokio aukščio lenta yra įrengta už vartų. Atsimušus į ją kamuoliukui, pasigirsta specifinis garsas. Lietuvoje žolės riedulys pritapo tik iš trečio karto. Pirmasis 1954 metais tuometinio LKKI studentus su šiuo žaidimu supažindino žinomas krepšinio ir rankinio treneris Valerijus Grešnovas. Jo iniciatyva Kaune suburta vyrų žolės riedulio komanda 1955-aisiais debiutavo 1-ajame SSRS sąjunginiame turnyre ir užėmė 5-ąją vietą. Po metų jau "Žalgirio" pavadinimu kauniečiai buvo 7-ti. 1956-aisiais lietuviai Kaune taip pat žaidė draugiškas rungtynes su SSRS rinktinės 1-ąja ir 2-ąja komandomis ir tik po atkaklios pralaimėjo joms atitinkamai 0:3 ir 0:1. Antras bandymas populiarinti žolės riedulį buvo 1968-aisiais. Trenerio Adolfo Mickaus suburti LKKI studentai ir ledo ritulininkai Lietuvos rinktinės vardu išvyko į 3-iąjį sąjunginį turnyrą, kuriame buvo kovojama dėl kelialapių į 1969-ųjų SSRS čempionatą. Deja, mūsiškiai pralaimėjo daugumą rungtynių ir turėjo žaisti papildomus mačus su Latvija. Kaune "Inkaro" stadione sužaista lygiosiomis 0:0, o Rygoje pralaimėta 0:1. Trečias daiginti žolės riedulio daigus Lietuvoje ėmėsi jaunas gydytopjas terapeutas Feliksas Paškevičius. Jis 1977 metų vasarą savo iniciatyva išvyko į Maskvą susipažinti su žolės rieduliu ir rudenį pradėjo kviesti Šiaulių merginas į naujos sporto šakos treniruotes. Gydytojo suburtos šiaulietės netruko pamilti naują sporto šaką, kuri nuo to laiko iš Lietuvos jau nebepasitraukė. Paškevičiaus įkurta Šiaulių "Tauro" komanda per keletą metų pasiekė labai aukštų rezultatų. 1978-iaisiais sąjunginėse žaidynėse savo zonoje užėmė 3-iąją vietą ir tik per plauką nepateko į 1-ąjį SSRS aukščiausiosios lygos čempionatą. Po metų šiaulietės vis dėlto nugalėjo SSRS pirmojoje lygoje ir iškopė į elitinį divizioną. 1980 metais SSRS aukščiausioje lygoje "Tauras" ilgai žengė trečias, tačiau iš komandos vyriausiojo trenerio pareigų turėjo pasitraukti Paškevičius ir ekipa liko be medalių. Vis dėlto naujuoju riedulininkių treneriu tapęs Rimantas Čaikauskas neleido Lietuvos žolės rieduliui nusiristi žemyn. 1985 metais "Tauras" pirmą kartą iškovojo SSRS čempionato bronzos medalius ir taurę. Po 2 metų SSRS taurė vėl atkeliavo į Šiaulius, o net 7 "Tauro" riedulininkės buvo pakviestos į įvairaus amžiaus SSRS rinktines. Tais pačiaus metais Europos "bronzą" į Lietuvą parvežė Onutė Šimkutė-Kanaporienė ir Virginija Povilonytė-Čaikauskienė. 1988 ir 1989 metais SSRS jaunimo pirmenybes laimėjo Lietuvos rinktinė, vadovaujama Vaidoto Vaičeliūno ir Arvydo Kšivicko. 1989-aisiais SSRS jaunimo rinktinė, treniruojama Rimanto Čaikausko, pasaulio čempionate Kanadoje laimėjo bronzos medalius. Jais taip pat pasidabino vartininkė Rasa Baniulytė-Čepienė, Rasa Kriščiūnaitė ir Ramūnė Pilkauskaitė. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę moterys savo pozicijų neužleido. Šiaulių klubas "Tauro-Eurovil" vardu 1993 metais debiutavo Europos čempionų taurės turnyro B divizione ir iš karto iškovojo kelialapį į elitinį divizioną. Vėliau ekipa buvo pervadinta į "Šiaulius" ir 1995-aisiais Utrecht'e (Olandija) iškovojo didžiausią laimėjimą nepriklausomos Lietuvos žolės riedulio istorijoje. Mūsų riedulininkės tarp stipriausių Europos klubų užėmė 3-iąją vietą. Uždarų patalpų riedulio turnyruose Lietuvos klubai nuo 1994 metų kovoja tik A divizione ir net 5 kartus finišavo 4-oje vietoje. Uždarose patalpose puikiais laimėjimais gali pasigirti ir Lietuvos rinktinės. 2002 metais Lietuvos moterų rinktinė Prancūzijoje laimėjo Europos čempionato sidabro medalius, pirmajame pasaulio čempionate 2003-aisiais liko šešta. LŽRF itin didžiuojasi, kad 1999 metais pavyko iš FIH gauti 100 tūkstančių JAV dolerių subsidiją dirbtinės dangos aikštei Šiauliuose įrengti. Po metų ilgai brandinta svajonė virto realybe ir dabar Lietuva gali pasigirti viena geriausių aikščių rytų Europoje. "Taip pat jau galvojame ir apie Pekino olimpines žaidynes" - sakė LŽRF prezidentas Leonardas Čaikauskas. "Pakoregavus Europos čempionatų rengimo tvarką, aplinkybės mums tapo palankios. Auga ir nemažai talentingų jaunų žaidėjų".
Grindų riedulys: principai ir įvadas į žaidimą
Rutulių ridenimas yra pirmasis mačo veiksmas, kuris nulemia kas pirmas pradės žaidimą. Sportininkas, laimėjęs ridenimą, gauna teisę rinktis kas pradės susitikimą. Rutuliai turi būti pastatomi už namų zonos linijos abiejose stalo pusėse. Sportininkai atlieka smūgį maždaug tuo pat metu, taip, kad paliestų galinį bortą ir grįžę sustotų kuo arčiau priekinio borto. Jeigu kitaip nenumatyta varžybų organizatorių, tai kiekvienas sportininkas turi teisę vieną kartą per susitikimą paimti 5 minutes pertraukėlę. Prieš pertraukėlę sportininkas turi informuoti apie tai teisėją ir savo priešininką. Stalas pertraukėlės metu turi būti pažymėtas tam skirtu ženklu. Pertraukėlės metu negali vykti jokios treniruotės ar rodomi smūgiai. Priešininkas turi likti savo sėdimoje vietoje taip tarsi vyktų žaidimas. Jeigu ši sąlyga nėra vykdoma, tuomet tai yra traktuojama kaip pertraukėlė. Žaidžiant aštuoniukę (8-ball), devyniukę (9-ball), dešimtukę (10-ball) pertraukėlė galima pasibaigus partijai, žaidžiant keturiolika ir vieną (14.1) pertraukėlę galima tik pasibaigus tuo metu žaidžiamos piramidės rutuliams. Bet kuriuo atveju pertraukėlė gali būti inicijuojama tik tuo metu žaidžiančio sportininko.
- Laikoma klaida, kai baltas rutulys paliečia kitą rutulį, kuris nėra traktuojamas kaip klaida, tik kai galima aiškiai nustatyti, kuris rutulys buvo paliestas pirmiau.
- Laisva balto rutulio pozicija (ball in hand) leidžia žaidėjui pastatyti baltą rutulį už namų zonos linijos arba bet kurioje kitoje vietoje, priklausomai nuo žaidimo varianto.
- Mažasis kampinis (corner) atšaukia kontaktą su kitais rutuliais ir reikalauja laikytis specialių parodymų bei vietų.
- Riedulininkų smūgiai skirstomi į "hit", "flick" ir "scoop".
- Įvarčiai gali būti įmušti tik iš smūgiavimo zonos, o per įvartį turi būti laikomasi smūgiavimo zonos ribų.
Juodojo riešuto pasaulio istorija ir populiarumas pasaulyje
Pirmieji žingsniai link tarptautinės organizacijos buvo žengti 1909 metais. 1924 metais Paryžiuje įkurta Tarptaurinė žolės riedulio federacija (FIH). 1927 metais įkurta Tarptautinė moterų žolės riedulio asociacijų federacija (IFWHA). Indija tapo olimpinėmis žaidynėmis dominuojančia komanda tarp 1928-1956 metų ir pelnė šešis aukso medalius. 1964 metais federacija vienijo 50 šalių, 1970-aisiais - 71. Žolės riedulys žaidžiamas aikštėje panašiai į futbolą, su aiškiomis taktinėmis ir techninėmis užduotimis. Įdomu, kad lietuviai šią sporto šaką pradėjo žaisti vėliau, iš pradžių kauno ir vilniaus pratęsime, o vėliau - dirbtinių dangų plėtrai. Pirmieji klubų pavadinimai keitėsi, tačiau auganti veikla lėmė sėkmingą Lietuvos riedulininkų įsitvirtinimą Europoje. 1999 metais gauta subsidija dirbtinės dangos aikštei Šiauliuose, leidusi sukurti vieną iš geriausių aikščių rytų Europoje. Lietuvos riedulininkų pasiekimai - 3 vieta Europos klubų turnyre, sidabro medaliai 2002 m. moterims, 2003 m. pasaulio čempionato bronza jaunimo rinktinei. Lietuvoje grindų riedulys vystosi lėtai, bet nuosekliai - įtraukiami mokyklų renginiai, jaunimo ir suaugusių rinktinės, statomos jungtys tarp mokyklos suolo ir vyresnių kartų sportininkų.
Grindų riedulys Lietuvoje: dabartis ir ateities perspektyvos
Grindų riedulys Lietuvoje įleido šaknis apie 1994-uosius metus. Pirmasis pristatymas Kaune, įžvelgęs Česlovas Garbaliauskas, vėliau plėtėsi Vilniuje per Antano Vienuolio mokyklos programą Spartakiadoje. Užkietėjusi bendruomenė susiformavo Lietuvos grindų riedulio mėgėjų lygoje, o 2009 metais pradėtas Lietuvos grindų riedulio čempionatas, kuriame šiemet dalyvauja 7 komandos. Nors tarptautinės rinktinės atrankos dar neįvykdytos, planuojama ateityje dalyvauti tarptautinėse varžybose. Rungtynės vyks Vilniuje Sporto mokyklos „Tauras“ sporto salėje, Žygio g. 46, lapkričio 7-8 dienomis. Rinktinės tikslas - pasiruošti atrankai į grindų riedulio pasaulio čempionatą. Federacijos puslapyje kviečiama prisijungti prie rinktinės atrankos. a. Grindų riedulys Lietuvoje yra populiarėjanti komandinė sporto šaka, nereikalaujanti brangaus inventoriaus, o laikui bėgant ji įgauna vis didesnį profesionalumo lygį. b. Maitinamas kontingentas - galima žaisti įvairaus amžiaus žmonėms, įskaitant merginas merginų komandose. c. Maža rizika - žaidžiama ant minkštos dangos, su ribotu fiziniu kontaktu, o pražangos dažniausiai kyla dėl lazdų. d. Į rinktinės veiklas įsitraukia jauni sportininkai, ir federacija kviečia visus įsipraginti į teisėjų karjerą bei kitas veiklas. e. Ateities tikslai - sukurti nuoseklų ryšį nuo mokyklos suolo iki senatvinės amžiaus grupės, skatinti moksleivių čempionatus, didinti konkurenciją ir komandų skaičių Lietuvos čempionate, formuoti jaunimo ir suaugusiųjų rinktines. f. Daugybė dalyvių atkeliavo iš ledo ritulio ar žolės riedulio, tačiau grindų riedulys Lietuvoje siūlo saugesnę alternatyvą ir galimybę žaisti jaunesniems ar vyresniems žaidėjams.
Grindų riedulio taisyklės – PAAIŠKINTOS!
Taikomosios taisyklės ir žaidimo elementai
1. Rutuliai ridenami rombo formos forma - 1-as rutulys viršūnėje ant trikampio taško, 9-as rutulys rombo centre, kiti - aplinkui. Baltas rutulys gali būti statomas už namų zonos linijos. 2. Išmušimo metu baltas rutulys gali paliesti bet kurį numeruotą rutulį. 3. Jei išmušimo metu nėra įmuštas užsakyto rutulio, išmušimas laikomas teisingu, jei bent du rutuliai iš trikampio paliečia bet kurį borą. 4. Įmušti 8-ą rutulį galima be klaidos; jei 8-asis įmuštas į kišenę, galima perstatyti 8-ą rutulį ant trikampio taško ir tęsti žaidimą. 5. Jei 9-asis rutulys įmušamas, gali būti pritaikyta „push out“ akcija. 6. Jei sportininkas padaro klaidą, žaidimas pereina prie priešininko. 7. Nesportinis elgesys gali būti baudžiamas pralaimėjimu arba kitomis nuobaudomis. 8. Žaidimo įdomybę palaiko staigūs rezultatai ir greiti susidomėjimai, dėl kurių žaidimas turi mažai laiko stabdymų ir didelį tempo.
- 1.1. Pradėjęs ridenimą sprendžia, kas atliks išmušimą pirmojoje partijoje.
- 1.2. Žaidėjai atlieka pertraukėles pagal taisykles; laikina pertrauka nepažeidžia žaidimo tempo.
- 1.3. Laisva balto rutulio pozicija leidžia pastatyti baltą rutulį bet kurioje vietoje už namų zonos linijos.
- 1.4-1.8. Žaidimo ruošos ir ball in hand taisyklės - detalių aprašymas, įskaitant stabdymo ir rūšių paaiškinimus.
Atskirų žodžių apie Lietuvos grindų riedulio ateitį
Lietuvoje grindų riedulys nėra masiškai plito sportas, tačiau jo augimas tęsiasi: moksleiviai įtraukiami į treniruotes, rengiami žaidimai ir renginiai, skatinama tarptautinė dalyvavimo patirtis. Nacionalinė rinktinė planuoja dalyvauti pasaulio čempionato atrankose, o federacijos atstovai kviečia prisidėti prie rinktinės atrankos ir plėsti jaunimo programų įvairovę. Ateityje tikimasi sukurti glaudesnį ryšį tarp mokyklų, universitetų ir sporto klubų, užtikrinti nuoseklią sporto plėtrą nuo vaikų iki suaugusiųjų, didinti komandų skaičių Lietuvos čempionate ir plėsti tarptautinį bendradarbiavimą.