Sostinės Žaliasis tiltas savo istoriją pradėjo skaičiuoti ne tada, kai jis buvo papuoštas keturiomis skulptūromis. XIV a., kai Vilnius tapo Lietuvos sostine ir prekybos centru, vienas iš reikšmingiausių buvo kelias, ėjęs Ukmergės kryptimi iš Vilniaus Žemutinės pilies dabartine Tilto gatve Neries link. 1529 metais Vilniaus vaivada Albertas Goštautas gavo Lietuvos-Lenkijos karaliaus Žygimanto I privilegiją statyti naują tiltą. Tačiau jam atsisakius, šie darbai buvo pavesti tuometiniam miesto pilies viršininkui Ulrichui Hozijui, kuris 1536 metais baigė mūryti didelį tiltą su abiejose pusėse dengtomis pastogėmis, krautuvėlėmis. Jis buvo vadinamas Didžiuoju arba Vilniaus tiltu. Kadangi U. Hozijus tiltą statė savo lėšomis, jam buvo leista imti tilto mokesčius. Kad jų būtų surenkama kuo daugiau, buvo uždrausta per Nerį tarp Bistryčios (dab. Baltarusija) ir Kernavės statyti tiltus, o tarp Verkių ir Panerių įrengti lieptus, keltus arba kaip nors kitaip keltis per upę.
Tik po penkiolikos metų buvo nuspręsta senojo tilto vietoje statyti naująjį. Magistratas apskaičiavo, kad tiltas atsieitų 7 000 auksinių. Jau buvo parengtas statinio projektas, nupirkta miško medžiaga, beliko tik surasti statytojus. Tuo metu italas, karališkosios tarnybos pulkininkas, inžinierius Džovanis Batista Fredianis pasiūlė naują viliojantį tilto modelį. Tačiau tilto statyba baigėsi skandalingai. Magistrato samdyti žmonės plaukė valtimis ligi Kauno, bet garsiojo tilto liekanų taip ir nesurinko. Miestui ši nevykusi statyba kainavo ne 7 000, o 20 000 auksinių.
Apie 1679-uosius ant Hozijaus tilto atramų buvo sumontuotas naujas tiltas. 1732 metais jis jau neveikė, nes per upę buvo keliamasi keltu. 1739-aisiais LDK paiždininkio Jano Solohubo lėšomis pastatytas naujas medinis tiltas ir nudažytas žalia spalva, todėl nuo to laiko vadinamas Žaliuoju. 1812 metais, prieš įžengiant į Vilnių Napoleonui, tiltą sudegino besitraukianti rusų armija. Napoleonas, vietoj sudegusio Žaliojo, įsakė pastatyti laikiną pontoninį tiltą ir pats, atsisėjęs ant taburetės, stebėjo, kol jis per porą valandų iš besimėtančių rąstų plaustų buvo pastatytas. Išvijus prancūzus, Žaliasis tiltas buvo atstatytas. 1894 metais medinio tilto vietoje buvo pastatytas rusų inžinieriaus profesoriaus Nikolajaus Beleliubskio projektuotas metalinis tiltas, kuris taip pat buvo nudažytas žalia spalva.
1915 metais besitraukianti Rusijos kariuomenė bandė tiltą susprogdinti, bet tik šiek tiek apgadino. 1944-aisiais vokiečiai, traukdamiesi iš Vilniaus, jį visiškai susprogdino. Tokio Žaliojo tilto, kokį matome šiandien, projektą 1949 metais parengė tuometinio Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija“, o specializuotas karinis inžinerinis dalinys statyti jį baigė 1952 metais.
Kad naujasis 102,9 m ilgio, 24 m pločio ir 15 m aukščio statinys atrodytų didingesnis, jis buvo papuoštas keturiomis įvairių socialinių grupių ir profesijų žmones vaizduojančiomis skulptūrinėmis kompozicijomis, kurias sukūrė žymiausi to meto lietuvių skulptoriai. Tilto pietinio galo vakarinėje pusėje stovi mechanizatorių ir laukininkę vaizduojanti skulptūra „Žemės ūkis“, kurią sukūrė skulptoriai Bernardas Bučas ir Petras Vaivada. Rytinėje pusėje su darbo įrankiais išdidžiai žygiuoja du vyrukai - šachtininkas ir mūrininkas. Tilto šiaurinio galo rytinėje pusėje - pati aukščiausia - keturis metrus su postamentu siekianti, išraiškinga ir darni dviejų karių su vėliava kompozicija „Taikos sargyboje“, kurią sukūrė skulptorius Bronius Pundzius.
Darbo baigimą lydėjo administracinės vertinimo procedūros: 2010 m. sausio 27 d. savaitraštis „Savaitė“ pranešė, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba vasarį nusprendė neišbraukti Žaliojo tilto skulptūrų iš Kultūros vertybių registro. Iš viso Lietuvoje veikia penkios Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Trys iš jų nagrinėja įvairius klausimus, viena jų veikia Kaune, dar dvi sprendžia specializuotus klausimus - vienoje dirba archeologijos ekspertai, kitoje - istorikai.
Kritikai sako, kad skulptūros yra sovietinės propagandos dalis ir žeidžia žmones, kovojusius už Lietuvos išsivadavimą iš sovietų okupacijos. Per dvejus metus Vilniaus miesto savivaldybė taip ir nesugebėjo apsispręsti, ką toliau daryti su 2015-ųjų liepą nuo sostinės Žaliojo tilto entuziastingai nukeltomis keturiomis skulptūromis. Merijos žodžio laukianti Kultūros ministerija ir Lietuvos dailės muziejus jų ateitį sieja su Grūto parke įkurta ideologizuotų sovietmečio skulptūrų ekspozicija.
Pašnekovų nuomone, skulptūros gali būti perduotos Lietuvos dailės muziejui arba Grūto parkui, o prireikus - restauruotos. Vilniaus meras Remigijus Šimašius kartoja, kad skulptūros nebus restauruojamos miesto pinigais. Jei jos atiteks muziejui, pirmiausia būtų atlikta vertinimo ekspertizė. Muziejininkas spėjo, kad skulptūrų būklė nėra tokia tragiška, kaip teigiama. Žaliojo tilto skulptūros - sovietmečiu pastatytos keturios: „Mokslo jaunimas”, „Taikos sargyboje”, „Žemės ūkis” ir „Pramonė ir statyba” (nukeltos 2015 metais).
Banketinė diskusija atskleidė kelias pozicijas: doc. dr. Agnė Narušytė atvirai prisipažino ambivalentišką požiūrį, kurioje dalyje ji laikosi nuostatos, kad skulptūros yra praeities reliktai, tačiau kartu pripažįsta jų istorijos vertę jaunimui. Ji pabrėžė, jog sprendimas dabar nukelti skulptūras yra teisingas, o vėlesnis jų likimas priklausys nuo platesnių visuomenės diskusijų. Kiti ekspertai siūlė galimus sprendimus: pardavimą visoms keturioms skulptūroms kaip komplektą arba jų pervadinimą, restauraciją ar perkėlimą į muziejų.
Apklausa: ar reikia nuo Žaliojo tilto nuimti sovietines skulptūras?
- Tiltas istorijos autentiškume: nuo XVI a. statybų iki 1952 m. įvykdyto modernizavimo su keturių skulptūrų kompozicijomis.
- Skulptūrų kūrėjai ir jų tematinės grupės: „Žemės ūkis“, „Mokslo jaunimas“, „Pramonė ir statyba“, „Taikos sargyboje“.
- Kultūros paveldo statusas: 2010 m. pradžioje sprendimai dėl teisinės apsaugos ir jų likimo.
- Politiniai ir visuomeniniai svarstymai: sovietinio paminklo simbolika, jaunimo požiūris, muziejų ir Grūto parko galimos ateities scenarijai.
Žaliojo tilto skulptūros - sovietmečiu pastatytos keturios skulptūros: „Mokslo jaunimas”, „Taikos sargyboje”, „Žemės ūkis” ir „Pramonė ir statyba”. 2015 metais skulptūros buvo nukeltos dėl jų būklės ir keliamo pavojaus praeiviams. Marius Kundrotas, Centro partijos Politinės tarybos narys, istorikas ir politologas, dalijasi pastebėjimais apie ekstremizmą ir kultūros įrodymus bei jų poveikį visuomenei. Vladas Kančiauskas, skulptorius, svarsto apie paminklo simbolinę prasmę ir jos įtaką Vilniaus kraštovaizdžiui.
Gediminas Kirkilas ir kiti politikai bei kultūros atstovai diskutuoja apie tolimesnį skulptūrų statusą, galimą pervežimą į Grūto parką ar Lietuvos dailės muziejų bei galimas restauracijas. Pašnekovai pabrėžia, kad sprendimai turi būti priimami atsakingai, su aiškiu teisiniu pagrindu ir vertinimo tarybos nuomonėmis.