Girtuoklis - labai baisus apibūdinimas, dar baisesnė rašytojo Hanso Falados knyga. Neatskleidinėdami knygos turinio, pasakysime gi, girtuoklis - tai liaudiškai alkoholikas, o alkoholizmas - tai baisi liga, su visokiais ekscesais, o sunkiais atvejais - dar ir tokiais, kaip balti arkliai, kurie medicinoje daktarų žinomi kaip baltoji karštinė arba delirium tremens. Pipedija jums siūlo primygtinai gydytis, netgi jei savo alkoholizmą jūs neigiate ir aiškinate, kad nesate girtuoklis ir jokių problemų su tuo neturite. Nors pats žodis "girtuoklis" gražesnis negu koks alkoholikas, betgi etimologija tai ta pati - nuo alkoholio gėrimo.
Visos romane atsitikusios istorijos įvyko paraleliniame pasaulyje ir su tikra Lietuvos istorija neturi jokio ryšio. Jei kas nors ir atpažino savo pavardę ar vardą kūrinyje, tai tiktai atsitiktinis sutapimas. Užduotis- išgyventi Prologas Gyventi jam - Kaip atsiduoti tėkmei. Numirti jam - Kaip išeiti pasilsėti.
Dieną pradėjom įprastu ritmu. Sėdėdami kavinukėje priešais „Оbjektą“ šaipėmės iš pavėlavusių, pasakojom praktikantams apie netikėtai sugedusį liftą ir kaip jiems vieniems bus sunku užnešti visas statybines medžiagas į šeštą aukštą. Pasižiūrėję į surūgusius jų veidus dar kartą patvirtinom, kad tai ne melas, o teisybė. Mano brolis, kaip visada, pradėjo nuosavą cirką, rodydamas kaip sunku vaikščioti su patempta koja, Vitalikas, atsilenkęs kelnes, puolė įrodinėti, kad tie randai, kuriuos, jam atliekant internacionalinę pareigą Egipte, paliko purvinas krokodilas, alergiški cementui. Kai praktikantai pagaliau suprato, kad mes juos mulkinam, draugiškai sulinksėjo ir nusijuokė.
Diena prasidėjo įprastai, bet aš jau žinojau kaip jinai baigsis- labai blogai. Aš pradėjau dirbti paprastu statybininku šioje svetimoje man šalyje, pamažu apsipratau, susipažinau su technologijomis ir išsipirkau mažą firmą iš buvusio šefo. Dirbau kaip vergas galerose, surinkau grupę patikimų žmonių, mumis pradėjo pasitikėti ir siūlyti objektus. Ir tada mano kelyje pasirodė „Statyba“. Aš ir pats negalėjau patikėti savo laime, kai laimėjau konkursą. Ir, tik įsitraukęs į darbą, supratau, kaip įklimpau: darbų vykdytojas, dienomis besislapstantis savo konteineryje; elektrikai, santechnikai ir kiti meistrai, dirbantys tik dėl savęs. Buvo juoko pro ašaras, kai mes išsiaiškinome, kad architektai mums atsiuntė planus, kurie buvo skirti visai kitam objektui. Bet mes įsitraukėme.
Pradėjome kalbėtis su žmonėmis iš kitų brigadų, pavaišinome šefo sekretorę šokoladu su šampanu ir statyba pajudėjo. Viską nubraukė vakarykštis skambutis. Šefo sekretorė papasakojo nugirstą pokalbį, kad mums ir dar kelioms brigadoms nusprendė nemokėti. Bankrutavo vienas iš investuotojų ir visas svetimas firmas nusprendė palikti ant ledo. O aš jau stebėjausi, kodėl visi pinigų pervedimai mums sustojo. Dabar vaikščiojau po statybą ir mąsčiau: kaip pasakyti žmonėms, kad mes bankrutuojame. Brolis, draugai, žmonės kurie manimi pasitikėjo. Galima jiems pasiskųsti siautėjančia krize, bet vaikinai vistiek į mane kreivai žiūrės. Ir svarbiausia, kaip niekšai viską apskaičiavo - kaip tik dabar, kai visi pinigai ir kreditai išleisti statybinėms medžiagoms ir algoms.
Juk pagal vokiškus įstatymus, norint kreiptis į teismą, reikia advokatams iš karto sumokėti dešimtąją dalį ieškinio. Tik mano kišenėje beliko šimtas „eurikų“ ir pora tūkstančių, paslėptų kojinėse. Praeidamas pro brigadą rumunų gastarbeiterių, rišančių geležį, nusišypsojau, suradęs idealią Progą išlieti savo pyktį ir nusiraminti. Pasikviečiau su savim du praktikantus, Ditmarą ir Olegą, kaip pačius protingiausius iš likusios jų bandos, su mintimi, kad jie gal ir netaps statybininkais, bet tegul nors pasižiūri, kaip aš dulkinu nevėkšlas ir už ką. Tokia patirtis jiems gali praversti ateityje.
Priėjau prie būsimų savo blogos nuotaikos aukų ir pradėjau juos „mokyti gyventi“: - Wo ist eure Shef? Was machen Sie hier? Weg, raus von hier! * Parodęs į artėjančius audros debesis, pratęsiau: - Gleich kommt, Grosse Bum bum! Jums kajuk bus! Vershteen! ** Visi rumunai, pamatę mano keistus judesius ir beprotišką veido išraišką, pabėgo, palikdami tik vadeivą, mokantį net kelias dešimtis vokiečių kalbos žodžių ir norintį pasiteisinti. Bet čia į geležinę konstrukciją trenkė žaibas ir mano paskutinė mintis buvo: - Jūs dar man už tai sumokėsit!
*Kur jūsų šefas? Ką jūs čia darot? Lauk iš čia! **Tuoj ateis didysis Bum, Bum! Jums šakės bus! Supratot!
Dangaus kanceliarija Šviesa tunelio gale traukė ir domino. Genamas smalsumo sužinoti, kuo žymus gyvenimas po mirties, praėjau takoskyrą ir nustebau. Už didžiulio stalo sėdintis sekretorius labai jau priminė Kūlverstuką. Stengdamas nerodyti savo sumišimo, stebėjau, kaip jis beviltiškai bando išvengti pralaimėjimo, žaisdamas šachmatais su nematomu priešininku. Matydamas jo eilinį klaidingą ėjimą žirgu, jau norėjau patampyti jį už ausų, bet susilaikiau. Vis dėlto čia sprendžiasi mano likimas ir geriau pirmiausiai išsiaiškinti, kur atsidūriau ir tik po to kišti savo trigrašį.
Kažkas tokio jau buvo - eilinė reinkarnacija, eilinis ginčas su Kulvemudru - vyresniuoju antrojo rango demonu, atsakingu už mano įsikūnijimus. Kažkada aš šioje ministerijoje užėmiau aukšto rango pareigas, bet sugebėjau laimėti porą partijų su dideliu reitingu ir vietoj prizo pasirinkau galimybę pragyventi dar kelis paprastų žmonių gyvenimus. Staiga su žodžiais - O. šefas grįžo, vėl bus linksma - atbėgo Genamudras. Pasižiūrėjęs į juos, aš nesusilaikiau ir paklausiau to, kas jau seniai kirbino mano pasąmonę: - O dabar staigiai prisipažįstat, koks idiotas sugalvojo pavaizduoti jus vaikiškuose filmukuose?
Ir ką ten veikė musų vadovė, gerbiamoji Fru Šapokliak? - Gerbiamas Varuna, supraskite, čia mums iš viršaus atsiuntė naujas instrukcijas. Kai po kelių religinių revoliucijų trijose realybėse, atvykstančios pas mus vėlės užmiršo padorumo ribas, teko kreiptis į asurus. Lyg nieko protingesnio negalėjo viršuj surasti. Mums tai kas, sekančiam departamente pas poną Belzebubą buvo panaši problema, tai jie irgi nieko kito nesugalvojo, kaip pavogti iš mūsų multiko „Bonifacijaus atostogos“ idėją.
Mintyse nupiešęs paveikslą „Žiaurūs vaikai tyčiojasi iš nelaimingo Belziko“ paklausiau, kur dabar yra tokio puikaus sumanymo autoriai. Išgirdęs, kad visi jie dabar sėdi slaptame Kinijos kalėjime, bet jei sugebės ten sukurti manifestą, kuris pakeis tos šalies žmonių mąstyseną, galės grįžti į savo pareigas, nesugebės - sekančioje realybėje jų laukia žydų teatras Osvencime. Pagalvojau - kaip tai puikiai atitinka mano seno draugo humoro jausmą. Bet mane vėl pradėjo kamuoti keisti įtarimai.
- O dabar greitai prisipažinkit, mano staigi mirtis - tai irgi jūsų rankų darbas? - Taigi mes jau matėme, kad tau ten tapo nuobodu. Lakstei po visą pasaulį kaip nudegęs, nieko nepasiekei, pagal mūsų apskaičiavimus po metų būtum mirtinai užgėręs. Todėl jūs dar ir vaikštote eiliniais sekretoriais. Bet nutraukti mano lygio demonui sunkiausius egzaminus reikia įsakymo iš viršaus. O štai ir jo autorius, tiksliau autorė, Fru Šapokliak visoje savo grožybėje.
- Ponas Varuna, nustok išsidirbinėti! Vyksta naujas žaidimas, su rimtais prizais. Jei pralaimėsim, mūsų departamento reitingas nukris šimtu punktų. - Viskas, bizūną parodė, tuoj pakiš ir meduolį. - O jei laimėsim, visi konkurentai galės graužti kilimo kampą savo kontorose. O mūsų departamente iš profesionalų likote tik jūs vienas. - Taip, o kur tas mūsų, amžinai teikiantis viltis, perspektyvus iki begalybės ponas Garuda?
Visos draugiškos kompanijose veiduose atsispindėjo ilgesinga, suvalgiusio dvi citrinas žmogaus veido išraiška. Įkalbinėjimus pratęsė pati Fru: - Jis paskutiniame žaidime nusprendė pabūti Jefreitoriumi ir nesusidorojo su užduotimi. Netgi baigė gyvenimą savižudybe. O už tai, pagal reglamentą, jam reikia prakėpsoti du gyvenimus seilėtų demonų pasaulyje. Taip, sužaisti už Jefreitorių, arba kaip mano paskutiniame gyvenime vadino Hitlerį, tai aukštasis pilotažas. Per visą mano ministerijos istoriją, tai pavyko tik keturiems kandidatams, iš karto gavusiems aukščiausių demonų pareigas, bet kokiu būdu jiems taip pasisekė, viršuje stovintys neišduoda.
Neiškentęs paklausiau: - Ir kas tai per prizas, dėl kurio teko pajudinti vargšą seną demoną? Kulvemudras ir Genamudras nusisuko, norėdami paslėpti savo išsiviepusias ėdykles, bet Fru Šapokliak neatkreipė į tai dėmesio. - Galimybė pagyventi papuolusiam į nelaisvę vienai indėnų genčiai Amazonės džiunglėse dominikonų misionieriui. Ten pasirodė vienas labai įdomus šamanas. Viskas, aš papuoliau. Toks šansas akiratyje pasirodo vieną kartą iš milijono. Pasistengęs išlaikyti šaltą veido išraišką, paklausiau: - Bet vis dėl to, kodėl jūs nusprendėte, kad aš būtent tas asmuo, kuris reikalingas šiam žaidimui?
Juk tiek daug jaunų demoniukų laukia savo svajonių išsipildymo? - Gerbiamas Varuna, - visas poskyris vienas paskui kitą puolė mane įkalbinėti. - Juk jūs mūsų legenda, būtent tokių situacijų specialistas. Paskutinę užduotį, kai šalyje, užkrėstoje pilietiniu karu, jūs, paprastas pirklys, pakėlėte tokią liaudies nepasitenkinimo bangą ir prabėgomis įvedėte ten tvarką, visi mokiniai studijuoja kaip žaidimo taisykles. Žinoma, tokia pagyra mane truputį sušildė, na tik ausys paraudo.
Maskvos Kunigaikštystė, apimta pilietinio karo, gaujos svetimšalių samdinių, naikinančiančių viską savo kelyje ir Kuzma Mininas. Oi kaip ten aš prasisukau. Ir tai tik todėl, kad jūsų nuolankus tarnas surado nestandartinį šios sunkios problemos sprendimą, gavau galimybę pragyventi dvi reinkarnacijas be Dangaus Kanceliarijos priežiūros paprastų žmonių kailyje. Smulkmena, bet taip maloni. Užsinorėjau sužinoti naujo Žaidimo taisykles.
Lietuva, XVIII amžiaus pradžia. Man išskirtas jauno ponaičio kūnas ir prisiminimai. Pagal Žaidimo taisykles mane lydi du jauni demonai praktikantai. Visiems trims paliekama atmintis apie paskutinį gyvenimą. Minimumas žinių, bet žaidimo eigoj kiekvienam iš mūsų padovanos po porą trečio rango supergalimybių. Užduotis paprasta - išgyventi, o šalis turi per artimiausius du šimtus metų įsitvirtinti pasaulinių žaidėjų dešimtuke. Kadangi niekas nenori, kad pavojinga informacija pasiektų nereikalingas ausis, žaidėjams bus į pasąmonę infiltruota iškreipta informacija apie Žaidimo tikslus.
Mūsų varžovai šįkart pasirinko variantą, kai jų figūra pradeda pačiame viršuje, todėl neturės padėjėjų, o iš supergalimybių gaus vieną, ir tai tik penkto laipsnio. Aš apžiūrėjau atėjusius praktikantus, perskaičiau jiems saugumo technikos taisykles ir perspėjau, kad už jų nesilaikymą bus atitinkamai nubausti. Dar sykį pasižiūrėau į tuos ne visiems pasitikėjimo jausmą sukeliančius veidus ir prileidau juos prie pagrindinio kristalo. Uždėjęs ant jo ranką, dar spėjau išgirsti tradicinį palinkėjimą: - Kad jus angeliukai užkapotų! Pirma dalis. Kūdikio žingsniai Kelias lygus tūkstančiui li, Prasideda nuo pirmojo žingsnio. Kiniečių patarlė Bet po to, kai jie išeis, tai jau nueis.
Kulvemudras, - vyresnysis antrojo rango demonas. Lietuva, gimtas kaimas. 1700 metų Kovas - Tėveli, tai kas jam? Tamsa. - Gal juos kas nors prakeikė? Skausmas ir tamsa. - Aš tikiu, kad žolelės ir pašventintas vanduo jam padės. Skausmas, SKAUSMAS ir tamsa. Pokalbis pasąmonėje. - Jis jau pribrendo informacijos priėmimui? - Pradžioje tik mažomis dalimis. Mes vijomės paršelį. K-koks, po velnių, paršelis? Jis palindo po bombarda. O kas čia per špižinė griozdena? Į patranką panaši. Mes trise. Aš su savo draugužiais iš kaimo. Nejaugi praktikantai? Kas čia dedasi? Grąžinkite man mano kūną. Ir kodėl man visur niežti?
- Tėveli Ignacijau. - Melskimės, - ir tegul susimilsta dėl jo Šventoji Mergelė Marija. - Tavo matricą paėmėm ir patalpinom į jauno 18 amžiaus pradžios bajoraičio kūną. Dėl tam tikrų priežasčių, būtent tavo mąstysena labiausiai tinka tam tikslui, apie kurį tuoj sužinosi. Tu ir dar pora tavo pagalbininkų turit pastatyti ant kojų šitą šalį. Viskas, kompiuterastai maniakai. Kur aš papuoliau? Ir kodėl? Vėl Skausmas.
- O keikti kitus už akių negražu. Tu Girdžių kaime 1700 metais. Vietinio bajoro sūnelio kūne. Juk visada svajojai pakeisti praeitį, tai ir džiaukis dabar ta galimybe. Naujas žaidimas, nauji prizai. Viskas, išsipildė svajuko dramblionė. Aš nokaute. Perduokit linkėjimus mano senelei, jos katėms ir alkstantiems Afrikos vaikams. Išprotėję kompiuterastai mane nusiuntė į praeitį. Skausmas. - Tau jau sakė, kad keiktis negražu. Žinoma, ir priešininką čia turėsit atitinkamą. Nugalėsi jį - gausi prizą. - O papildomi prizai bus? Nemirtingumas, žinios ar dar kokie ten fantikai? - Užsisvajojai. Vienas bonusas visiems. Jūsų neužmuš per pirmus dešimt gyvenimo metų. Firma garantuoja. Kad jums būtų lengviau apsiprasti naujajame pasaulyje, kurį laiką jums negrės to pasaulio ligos, žaizdos ir traumos išgys pagreitintai. Ir vietinėmis tarmėmis galėsite kalbėti be jokių problemų. Daug dar jie man pasakojo, bet aš jau nesiklausiau. Skausmas varstė mano kūną, širdis grojo Rokosovskio maršą, prakaitas liejosi kibirais, net avies kailis sušlapo. Stop...
tags: #girtuokliu #ar #galvazudziu #landyne #stakta