Biržų pilis, alus ir smegduobės jau nuo seno garsina Šiaurės Lietuvos kraštą. Kelionėje po Biržų regioninį parką tuo įsitikinome patys. Čia negiliai slūgso gipso ir gipsingų uolienų klodai, kai kur net išeinantys į žemės paviršių. Veikiamas vandens, gipsas tirpsta, dūlėja. Mokslininkai, tiriantys šį reiškinį, išskiria tris karstinio vandens aukštus. Paviršinis vanduo subėga į smegduobes, kurių dugne yra atvirų ar pralaidžiomis sąnašomis užpildytų urvų. Antrąjį aukštą sudaro horizontalių kanalų tinklas, kuris formuojasi ant vandens nepralaidžių sluoksnių. Vanduo iš jo ištrykšta šaltiniais prie upių, užpildo karstinius ežerėlius. Paviršinis vanduo kartais įsiurbiamas į požemį. Gipso tirpdymas ir ištirpinto kalcio sulfato išplukdymas šaltiniais priklauso nuo karstinio-gruntinio vandens svyravimų pagal metų sezoną. Jei žiema šilta ir vandeninga, vandenų lygis pakyla, o kulminacija būna pavasarį per polaidį. Tada gipso klodai labiausiai ir aptirpdomi. Pavyzdžiui, jau seniai buvo apskaičiuota, kad vien į Šventosios olos gipso urvus sutekantis Požemio upelis nuplukdo 7 litrus vandens per sekundę ir gali per metus ištirpdinti per 5000 kubinius metrus gipso. Liudytojai pasakoja, kad prieš įgriūvant žemei kartais girdisi lyg tolimo griaustinio dundėjimas. Jį, matyt, sukelia iš apačios atplyštantys uolienų luitai. Ir tai tęsiasi, kol prakiūra jau pats žemės paviršius...
Karstiniai procesai Šiaurės Lietuvoje ir smegduobės
Kartais smegduobė formuojasi lėtokai, tačiau nesulaikomai. Kitas atvejis byloja apie greitą vyksmą: mokinukas paliko namie kuprinę ir, trinktelėjęs verandos durimis, išbėgo į lauką pažaisti, o atsisuko į trenksmą - visa namo veranda su baldais ir dujine plytele bei dujų balionu nugarmėjo skradžiai, tik durys į namą suposi. Apie tokius faktus ir kitus šio unikalaus krašto ypatumus mums įdomiai papasakojo Biržų regioninio parko direktorius Kęstutis Baronas. Įstrigo jo žodžiai, kad čia, net labai supykus, nesakoma „kad tu prasmegtum!“
Dažniausiai smegduobės būna apvalios ar ovalo formos, 10-20 metrų skersmens, iki 5 metrų gylio, atrodo lyg didelis dubuo. Mokslininkai tuštumas po žeme ar požeminius vandens rezervuarus gali nustatyti atlikdami tyrimus elektrinės tomografijos metodu. Taip buvo sudarytas žemėlapis, kuris rodo, jog itin daug sukarstėjusių plotų yra 5-7 kilometrų ploto ruože, tęsiasi nuo Pasvalio iki Biržų, o daugiausia paveikta yra Biržų aplinka, ypač vietovės į šiaurės vakarus ir į šiaurę, esančios už Širvenos ežero. Kai kur (Ripeikiuose, Karajimiškyje) yra daugiau nei 200 smegduobių kvadratiniame kilometre. Garsiausios smegduobės, tokios kaip Karvės ola ar Lapės ola, gausiai turistų lankomos. Tai byloja ir žemyn numinti keliai. Tik gaila, kad vis kažkam knieti į urvus sugrūsti kuo ilgesnį pagalį, o jau ką nors įmesti - tai beveik „garbės reikalas“.
Kartais didžiausios smegduobės virto ežerėliais. Juos pamatėme Kirkilų kraštovaizdžio draustinyje. Kirkilų karstiniai ežerėliai, kaip ir čionykštės sausos įgriuvos, atsirado požeminiam vandeniui nuolat veikiant gipsą ir į ištirpintus urvus bei tuštumas sukrintant žemei. Kirkilų draustinio apsemtos smegduobės ir ežerėliai byloja apie sudėtingą požemio vandens režimą, kai, esant net ir vieningam gruntinio-karstinio vandens lygiui, toje pačioje teritorijoje yra ir autonomiškų vandens srautų, kurių neveikia bendras vandens lygis. Kirkilų ežeras - didžiausias Lietuvoje karstinės kilmės vandens telkinys, sujungiantis apie 30 skirtingo amžiaus įgriuvų. Jo kranto linija labai vingiuota. Visų Kirkilų karstinių ežerėlių vanduo yra kietas, prisotintas kalcio ir sulfitų. Ir dėl to, ir dėl ežerėlių amžiaus vietinė fauna bei flora -negausi, bet savita. Pavyzdžiui, galima aptikti labai retų zooplanktono rūšių. Kirkilų ežeryne yra ir upių ar ežerų žuvų. Atskiros Kirkilų ežero dalys ir pavienės vandeningos karstinės įgriuvos vietinių žmonių pavadintos Žaliosios, Kalės, Bebrų ir kitais vardais. Šios vietos - ypač jautri ekologinio stabilumo teritorija.
Ekologija, žemės ūkis ir valstybinė politika
Prieš dvidešimt metų buvo priimtas Lietuvos Vyriausybės nutarimas „Dėl priemonių Šiaurės Lietuvos karstinio regiono ekologinei būklei pagerinti“. Šiuo nutarimu buvo išplėstos intensyvaus karsto zonos ribos. Ta teritorija užėmė beveik trisdešimt tūkstančių hektarų. Buvo išskirtos keturios žemių grupės pagal ekologinio pažeidžiamumo sąlygas. Aplinkui šią teritoriją esantys plotai, kurie sudarė beveik pusę labiausiai potencialiai ekologiškai pažeidžiamų žemių ploto, įvardinti kaip intensyvaus karsto zonos apsauginis rajonas. Jame žemės ūkio veikla taip pat reglamentuojama. Siekiama, kad karstiniame regione būtų ūkininkaujama pagal šią programą, tai yra ekologiškai. Svarbiausia jos įgyvendinimo prielaida - darbas ir kontrolė šiame regione, kad kiekvienam žemių naudotojui ir ūkininkui būtų nustatomos ūkininkavimo sąlygos ir smegduobių apsaugos juostų plotis. Taip šiame krašte ėmė plisti ekologinė ir tausojamoji žemdirbystė. Kasmet vis daugiau Biržų ir Pasvalio krašto ūkininkų pereina prie ekologiško ūkininkavimo, jais seka ir perdirbėjai. Visame pasaulyje vis populiariau steigti ir turėti ekologinius ūkius, kurių šeimininkai siekia, kad ūkininkavimo metodai būtų ekologiški. Jeigu jų produktų valgytojai ir vartotojai ateityje labiau palaikys šias idėjas, dar daugiau ūkių eitų šiuo keliu. Lietuvoje ekologiniai ūkiai savo produkciją žymi ženklu „Ekologinis žemės ūkis“ kartu su ES ekologiniu ženklu. Jeigu augs žmonių sąmoningumas, programos įgyvendinimas plėsis, ir kitur Lietuvoje tradicinė gamyba būtų pertvarkoma į tausojamąją bei ekologinę. Šiuolaikinis žemės ūkis juk labai skiriasi nuo to, kuo užsiimdavo mūsų protėviai. Dirvožemis naudojamas daug intensyviau, todėl tręšiamas. Dažniausiai naudojamos mineralinės trąšos, turinčios azoto ir fosforo junginių. Medžiagos, kurių augalai nesuspėja įsisavinti ar kurios nesuspėja įsiterpti į dirvožemį, daugiausia su vandeniu patenka į aplinkinius upokšnius, ežerus, iš esmės pakeisdamos jų ekosistemas. Organinių trąšų, ypač mėšlo, naudojimas taip pat gali sukelti didelį užteršimą, nes šias trąšas sunkiau dozuoti. Naminiams gyvuliams šerti naudojamas silosas, o jo ruošimo metu išsiskiria skystis, kuris, patekęs į vandenį, taip pat jį užteršia. Karstinis regionas yra ypač jautrus ekologinio stabilumo požiūriu. Čia vienoje vietoje užterštas vanduo per požemines ertmes ir kanalus gali nutekėti labai toli. Todėl ūkininkai, keisdami ūkininkavimo įpročius, gali padaryti daug, kad sumažėtų žmogaus daroma neigiama įtaka aplinkai. Dirvožemį apdirbti rekomenduojama kiek įmanoma rečiau, pasirenkant laiką, kai yra mažiausia erozijos ir maistinių medžiagų išplovimo rizika. Jeigu tręšiama, tai reikia daryti tuomet, kai augalai gali maksimaliai įsisavinti trąšas, bet jų nenaudoti šalia vandenų, smegduobių.
Kunigaikštis Kristupas Radvila (1547-1603) savo Biržų žemių ir Lietuvos šiaurinio pasienio apsaugai Biržuose pastatė modernią, didžiausią ir stipriausią tuo metu Lietuvoje itališko tipo bastioninę tvirtovę. Darbai pradėti 1575 m., pastatant užtvanką Apaščios ir Agluonos upių santakoje. 1586-1589 metais supilti pylimai, pastatyti reprezentaciniai rūmai, evangelikų-reformatų bažnyčia, arsenalas ir maisto sandėliai, kareivinės bei kiti pastatai. Tvirtovė ir miestas sudarė vientisą gynybinį kompleksą. Tvirtovė buvo baigta statyti 1589 m. Ji vėliau labai nukentėjo karuose su Švedija.
Biržų alus yra technologijos ir gamybos paslapčių palikimas nuo Radvilų ir Tiškevičių laikų. Viena iš seniausių alaus daryklų Lietuvoje buvo įkurta Biržuose 1686 metais Liudvikos Karolinos Radvilaitės nurodymu. Ši alaus darykla per karus ir suirutes buvo ir sugriauta, ir vėl atstatyta. „Biržų alaus“ darykloje dabar gaminama pagal modernias technologijas, tačiau ir šiandien alus brandinamas laikantis senų tradicijų - šaltuose senuosiuose rūsiuose. Dabar jis pertvarkytas, ir čia priimami alaus gamyba besidomintys lankytojai, galima ir paragauti čia gaminamo alaus. O Biržų krašto muziejaus „Sėla“ skliautuotuose rūsiuose galima apžiūrėti unikalią ekspoziciją „Senoji aludarystė“.
Tuo pačiu regione išsidėstę ir kultūriniai bei gamtiniai objektai: pasieniais išrikiuoti mediniai kubilai ir kibirai, pintinės ir maišai miežiams bei apyniams, alaus virimo katilai, samčiai, koštuvai. O centre stovi masyvūs stalai, už kurių susėdus galima sudalyvauti edukacinėje programoje suaugusiems „Žaldoko alus“ junto folkloru. Biržų regioninis parkas kviečia keliauti dviračiais ar pėstute: Drąseikių, Ąžuolynės ir Apaščios draustiniai yra greta vienas kito, juos galima apvažiuoti per vieną dieną. Dviračiais kelionę pradėti galima nuo Biržų-Astravo kelio, vėliau pasukant į Drąseikius. Privažiuojame Varnupio upelį ir Ąžuolynės mišką. Čia gausu smegduobių, jų dugne raibuliuoja vanduo. Prie upelio yra alkakalnis. Nuo Ąžuolynės miško traukdami toliau pasieksime Rovėjos upę, prie kurios senvagės, yra karstinių akivarų.
Gipso kaip medžiagos ir jos kultūrinis paveldas
Tūkstančius metų statybose naudojamas gipsas savo aktualumo nepraranda ir šiandien. Dėl plačių panaudojimo galimybių ši medžiaga išlieka nepakeičiama sprendžiant skirtingus uždavinius: tiek siekiant aukšto lygio garso ir šilumos izoliacijos, atsparumo ugniai, tiek ieškant patrauklių dekoratyvių sprendimų. Gipsas kaip paklausi statybinė medžiaga garsėjo dar prieš 7 tūkst. metų prieš Kristų. Be jo neapsiėjo ir garsiojo Jerichono miesto Palestinoje bokšto statytojai. Net šiandien gipso populiarumas neblėsta - ši medžiaga vis dar naudojama įvairiausių statybinių produktų gamybai.
Šiandien išskiriamos penkios pagrindinės gipso produktų grupės. Viena populiariausių ir dažniausiai naudojamų - gipso ir gipskartonio plokštės. Jų panaudojimo galimybės yra didžiulės: nuo standartinių ir impregnuotų gipskartonio plokščių iki atsparių ugniai, izoliuojančių garsą plokščių ar net tokių, kurios leidžia praleisti rentgeno spindulius arba jas patobulina šaltu ar šiltu klimatu. Kaip teigia Kastytis Vaseris iš Knauf, plokštės tobulėja ir kuriamos su naujomis savybėmis, pavyzdžiui, sugebančios akumuliuoti didelį energijos kiekį, tai aktualu pasyviuose namuose.
Gipsiniai tinkai ir glaistai užima svarbią vietą: tinkų įvairovė leidžia užtikrinti aukštą garso ir šilumos izoliaciją bei atsparumą ugniai. Gipsiniai glaistai esant dideliems sluoksniams išlieka tvirtai, o siūlės beveik nepakeičia savo savybių, kai palyginti su polimeriniais. „Knauf“ sistema sujungia pagrindo paruošimą, tinkus, įrangą ir mokymus, užtikrinančius aukštą kokybę.
grindų įrengimui dažnai naudojami gipso ar anhidritiniai mišiniai, kurie savaime išsilygina. Pavyzdžiui, Knauf Nivello sudaro sausą grindų mišinį, kuris lengvai išsilygina ir tinkamai paruošia paviršių įvairioms dangoms. Ilgainiui gipso plokščių siūlių glaistai užtikrina plokštės vientisumą ir pagerina garso izoliaciją bei atsparumą ugniai. Taip pat dekoratyvūs gipso elementai - karnizai, rozečiai, dekoratyvinės juostos - naudojami klasikinio interjero puošybai.
Mitas apie gipso naudojimą ir tikroji realybė
Nors gipso gaminiai statybose egzistuoja tūkstančius metų, kai kurie mitai išlieka. Pavyzdžiui, manoma, kad gipso medžiagos nėra atsparios drėgmei ar vandeniui. Tačiau iš tikrųjų trumpalaikis drėgmės poveikis gali būti valdomas impregnavimu, o patalpose, kur drėgmė nuolatinė, reikia pasirinkti tinkamas sistemas. Kitas dažnas mitas - gipsas nėra pakankamai stiprus. Tinkamai parenkant ir derinant plokštes bei jų sluoksnius, galima pasiekti aukštą konstrukcijų stiprumą.
Jeigu kyla klausimų dėl tinkamo gipso gaminių pasirinkimo, rekomenduojama kreiptis į „Knauf“ Infocentrą ir Lietuvos geologijos tarnybą (LGT) kartu su mokslininkais - jie padeda suprasti karstinio kraštovaizdžio ypatumus, jų poveikį vandens tekėjimui ir smegduobių formavimuisi.
Inovacijos: perdirbimas ir išmetamų medžiagų pritaikymas
1 tonai fosforo rūgšties produktų gamybos metu susidaro apie 5 tonų fosfogipso, o pasaulyje iš šių atliekų kuriama 100-280 tonų fosfogipso per metus. Šioms atliekoms daromas tyrimas - Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkų grupė kuria didesnio stiprumo gipso rišamąją medžiagą naudojant tik pramonės atliekas: fosfogipsą, ceolitą ir tam tikrą aktyvatorių. Eksperimentai parodė, kad laikantis optimalių santykių, giipso densitetas ir gniuždymo stipris gali būti ženkliai pagerintas. Pasak tyrėjų, naudojami tik atliekos iš skirtingų pramonės šakų, todėl produktas yra tvaresnis ir mažiau kenkia aplinkai. Išsiaiškinta, kad optimali ceolito proporcija jautrioms priemaišoms sorbuoti siekia apie 5 procentus, o aktyvatoriaus panaudojimas 5-10 procentų reguliuoja pH lygius. Šios žinios suteikia galimybių kurti tvirtesnes, aplinką tausojančias medžiagas statyboms. Tyrimai tęsiami, o planuojama komercializacija - per valstybinius patentus ir bendradarbiavimą su verslu, kai tik bus gautas patentas.
Taigi, nors Lietuvoje gipsas nėra eksploatuojamas vietoje, inovacijos ir mokslas leidžia kurti iš jo ir atliekų naujas, tvaresnes statybines medžiagas. Fosfogipso ir ceolito derinimas su aktyvatoriais rodo, kad atliekos gali tapti vertinga žaliava, o nauji materialių sprendimai gali padėti mažinti iškasenų poreikį ir tausoti karstinį kraštovaizdį.
Gipso produktai: penkios pagrindinės grupės, jų panaudojimas ir įvairovė. gipso plokštės, gipskartonio plokštės, tinkai ir glaistai, grindų mišiniai bei dekoratyviniai gipso elementai. Sprendimai, kurie įgyvendina šiuolaikinio namo poreikius - nuo garso ir šilumos izoliacijos iki interjero puošybos.
| Išteklių šaltiniai | Taikymas | Pastabos |
|---|---|---|
| Karstinis regionas (Biržų, Pasvalio rajonai) | Smegduobių formavimasis, karstiniai ežerėliai | Vandens režimo įtaka gipsui |
| Gipsas | Statybinės medžiagos, tinkai, plokštės | Imun, vandens atsparumas vartojant impregnantus |
| Atliekos (fosfogipsas, ceolitas) | Inovatyvios rišamosios medžiagos iš atliekų | Perdirbimo ir patento potencialas |
Priešingai nei vitrininėse nuotraukose - regionas gyvas, dinamiškas. Gyvenimas čia tarsi dialogas tarp gamtos evoliucijos ir žmogaus kūrybos. Todėl šio krašto ateitis netapsi be atsakomybės už vandens ir dirvožemio kokybę, o inovacijos rodo kelią į tvarų vystymąsi.