Gamtos ir žmogaus veiklos sankirta kelia klausimus apie didžiąsias kultūros vertybes, jų išlikimą ir pavojus. Tekste apžvelgiama užuomazgų, restauravimo ir istorinių objektų gausa Lietuvoje bei už jos ribų pristatomi ryškiausi pavyzdžiai, kūriniai ir vietos, kuriose restauratoriai siekia išsaugoti praeities liudijimus. Darbai, atlikti Palangos bažnyčios Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslo restauravimo centre, Prano Gudyno restauravimo centre ir kituose Lietuvos bei užsienio regionuose, iliustruoja, kaip svarbu išsaugoti meną nuo įvairių rizikų: transportavimo sužalojimų, netinkamo saugojimo, karo, gaisrų, vandalizmo bei laikmečių kaitos.
Istorinė restauravimo tradicija ir motyvacija
Būtinybė restauruoti meno vertybes nuo senų laikų atsirasdavo dėl įvairių priežasčių: kūriniai būdavo pažeidžiami dėl perkėlimo iš vienos vietos į kitą, jie nukentėdavo nuo neatsargaus elgesio, netinkamo saugojimo, didelę žalą padarė karai, gaisrai ir suirutes lydėję vandalizmo aktai. Dažniausiai būdavo restauruojami vertingi žinomų dailininkų, reikšmingų siužetų, garsūs malonėmis paveikslai. Ankstyviausias žinomas įrašas apie kūrinio atnaujinimą - 1594 RENOVATUM ant Šv. Kazimiero Trirankio paveikslo, dabar Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios altoriuje. 1702 m. ir 1780 m. taip pat fiksuojami atnaujinimai, o XVIII a. dirbdavo vietiniai amatininkai, samdomi dailininkai ir svetimšaliai meistrai.
XVIII-XIX amžių aktualijos spalvinimo ir restauravimo kontekste gvildena, kad Vilniaus universiteto architektūros ir dailės paveldas paskatino architektų ir dailininkų statuso pakėlimą į profesinį rangą. Profesoriai ir jų mokiniai - Smuglevičius, Kondratovičius, Januševičius ir Rustemas - formavo tvarkybos metodus, kuriuos vėliau tęsė bei plėtė naujos kartos restauratoriai. XIX a. Lietuvoje ir kaimyninėse srityse išliko nemažai informacijos apie eksponatų tvarkybą, o tam tikri muziejų pavyzdžiai tapo modernios restauracijos pradmenimis: pirmosios Tapybos restauravimo dirbtuvės Lietuvoje įkurtos 1937-1946 m., vėliau jas pervadinus į Restauravimo centrą 1978 m. Prie jų prisidėjo žymūs specialistai, įskaitant Praną Gudyną (1919-1979), kurio darbas nulėmė Lietuvos restauravimo praktikų plėtrą.
Vilniaus ir Lietuvos restauravimo infrastruktūra
Be Vilniaus, išsaugojimo iniciatyvos plito po visą Lietuvą. Kaip rodo istorija, kiekvienas didesnis muziejus disponavo savo kolekcijų priežiūra ir restauracija. 1924 m. Petras Tarasenka prisidėjo prie Klaipėdos Istorijos ir archeologijos muziejaus įkūrimo, išskyrė nekilnojamojo ir kilnojamojo paveldo rūšis, pateikė eksponatų saugojimo rekomendacijas. 1923 m. prie Šiaulių apskrities savivaldybės įsikūrė „Aušros“ muziejus - čia augo aktyvi muziejinė veikla. 1936 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus įstatymas įtvirtino Lietuvos paminklų konservatoriaus instituciją. 1946 m. Vilniaus dailės muziejuje pradėtos pirmosios Lietuvos moderniosios tapybos restauravimo dirbtuvės, o nuo 1953 m. tą veiklą toliau stiprino Restauravimo dirbtuvės, galiausiai išaugusios į vieną iš pagrindinių įstaigų Lietuvoje - Restauravimo centrą.
Aktualūs pavyzdžiai ir tarptautiniai kontaktai
Šiandien Restauravimo centre dirbama ne tik su Lietuvos muziejų kolekcijomis, bet ir su užsienio įstaigų ekspozicijomis. Pavyzdžiui, Baltarusijos muziejų lankytojai gali džiaugtis restauruotais paveikslais bei gobelenais iš Myro pilies ir Nesvyžiaus rūmų. Įtakingi projektai atspindi bendradarbiavimą su užsienio partneriais ir bendrą tikslą išsaugoti kultūros paveldą. Tuo pačiu metu į Klaipėdos senamiestį vyksta naujojo pastato kūrimo darbai: projektas derina architektūros kokybę, paveldosaugos reikalavimus ir šiuolaikinio miesto poreikius, įskaitant žaliųjų fasadų sprendimus su modernia automatika.
Klaipėdoje Subačiaus gatvėje netikėtai stojusi dešimtmečius čia prieglobstį rasdavo Subačiaus alaus darykla, kurio griuvėsiai byloja apie praeitį. Istoriniai duomenys ir nuotraukos rodo, kad 1883 m. pastatus priklausė O. Ch. Epšteinui, vėliau - daryklai, o 1918 m. pastatai nuniokojo gaisras. Šis teritorijos plotas siekia 5587 kvadratinius metrus, ir dabar yra kvietimas tyrėjams bei urbanistams kurti naujojo miesto veidą, atsižvelgiant į istorinį kontekstą ir paveldą.
Globojami paveldo akcentai: ateities perspektyvos
- Istorinių tyrimų išvados apie originalius tvarkybos metodus ir jų taikymą šiuolaikinėje restauracijoje.
- Griuvėsių integravimas į urbanistinį kontekstą: kino teatras, Alaus daryklos komplekso konversija ir kita kultūrinė infrastruktūra.
- Medžiagų pasirinkimas: varis fasadui ir stogui - ilgaamžiškumas, perdirbamumas ir atsparumas oro sąlygoms.
- Išvados apie tarptautinį bendradarbiavimą ir šiuolaikinius techninius restauracijos sprendimus.
Projektų įvairovė ir istorijų gylis rodo, kad restauravimo centrai atlieka esminį vaidmenį kultūros paveldo apsaugos įstaigose. Jie kuria tiltą tarp praeities ir dabarties, išsaugo vertybes visoms kartoms ir suteikia visuomenei galimybę pažinti istorines epochos per dirbančiųjų rankas atgimusias tapybos, skulptūros bei architektūros dalis.
tags: #gigantiski #betoniniai #griuvesiai