Eglės Ridikaitės darbai „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ ir susiję kūriniai koncentruojasi į kasdienybės estetiką, kurią ji permąsto kaip didelius, plokščius drobės paviršius, klijuotus tiesiai ant sienų ir primenančius tentus, bures, tapetus ar staltieses. Ji kuria įspūdingus, kartais beveik instaliacinius paveikslus, kuriuose nyksta darna tarp erdvės ir daiktų, o pats piešimas įgyja daiktišką, autoironišką prieskonį.
Temos ir ikonografija
Tapybos pradžioje pagrindinė tema - tuštuma, susieti su dangaus mėliu, pūkiniais debesimis, tinkuota siena, suglamžyta paklode ar išdidintu popieriaus lapu. Ant šviesaus fono aliejumi ji piešia abstrakčias netaisyklingas figūras, pavienius baldų ar kitų daiktų eskiziškus piešinius ar išbraižo visą buto planą pažymėdama ir įvardydama kiekvieną jo detalę. Svarbi funkcija šiuose paveiksluose tenka ranka rašytiems žodžiams, sakiniams ir skaičiams, kartais įtraukiami net paveikslo pavadinimą.
Įrašai ir piešinio pobūdis artimi sienų piešiniams viešose erdvėse; motivai - sovietmečio daiktai: kilimų, lovatiesių ornamentų raštai, parketas, sienų apdaila ir baldai. Daiktų senumas ir susidėvėjimas - autoironiška nuoroda į menininkės kartos skurdžią buitį. Kai kurie daiktai slepia užuominas į autorės profesiją, pavyzdžiui - televizoriaus ekrane matyti užrašai ŠMC TV arba prieš vaikišką lovelę statoma skulptūrėlė. Yra ir tokių daiktų, kurių funkcijos „sutrikdomos“ - akvariume plūduriuoja įrankiai vietoje žuvyčių.
Klaustrofobiškai namų erdvei ir asmeniniams motyvais
Dar vienas reikšmingas motyvas - moterų, kurios yra menininkės, žinių ir vaidmenų klausimas: motinystė, žmogiškoji ir meninė tapatybė. Padedama langų, durų, grindų, ji kuria egzistencinę sceną, kurioje namų erdvė tampa savojo gyvenimo ir kūrybos biografija. 2007 metais suabejotą parodą pavadino „Persekiojantys vaizdai“ - čia kalbama apie gyvenimo monotoniškumą, kuris paveiksluose įgauna keistą magiją, kur nostalgija ir intymumas susipina su vienatvės slogutiu.
Technika ir stilistika
Ridikaitė kuria unikalią techniką: ją domina ranka rašyti žodžiai, skaičiai, sakiniai, o paviršių texte ji naudojasi trafaretų spaudimu, aerozolinių dažų sluoksniais, kol sukuria tinkamą spalvą ir faktūrą. Trafaretas riboja spontaniškumą, suteikdama darbams lakonišką, tačiau gilią vizualinę kalbą. Daiktų senumo efektai, smulkūs įtrūkimai ir audinių faktūra atsiranda dėl ilgalaikės technikos, kuri dažnai palyginama su sovietinės ar ankstesnės estetikos prisiminimais.
Paveikslų įvairovė dera su dideliu formatų skaičiumi: „Kultūringos grindys“ ir kiti ciklai dažnai pasižymi monumentalumu, bet priimami kaip plokšti drobiniai kilimai ant sienos. Grafinio stiliaus taikymas - svarbus elementas, leidžiantis kurti intymų, namų pasaulio įvaizdį. Aerozolis suteikia darbams intymių, švelnių šešėlių ir nuostabiai plokščio efekto.
Ciklai ir konkrečios projektinės iniciatyvos
Garsiausias ciklas - „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ (26 paveikslų ciklas), kilo iš staiga atidengtų mėlynos spalvos niuansų ir pergalvotų pasakojimų apie Vilniaus grindis. Ridikaitė tyrinėja istorines erdves, tokias kaip žydų pirties mozaikos, Florencijos ir Venecijos miško motyvus, kviesdama žiūrovą apsilankyti kultūros įstaigose ir atrasti grindų dekoro paslėptas istorijas. Parodos gidas su žemėlapiu ir adresais buvo išleistas, o ekskursijose dalyvavo daugybė žmonių.
2008-2016 m. laikotarpiu jos darbai dažnai įtempa galvoje klausimą apie vietos ir laikotarpio sąsajas: „Langai virš altoriaus“ instaliacijos įkvėpė naujas idėjas, o pati studija tapo kūrybinės veiklos centru. Ji kalba apie šaltojo kūrimo sąlygas, apie tai, kaip net nešildomos patalpos ir žema temperatūra gali išugdyti didelius, ambicingus darbus. Studijos metu ji kūrė daugiau didelių formatų tapybos ciklų, kurie įsitvirtino kaip svarbios jos kūrybos dalys.
Biografija ir dvasinė kryptis
Eglė Ridikaitė gimė Kupiškyje, augo su šešiais artimaisiais, įskaitant brolius ir seseris. Ji išskiria vaikystės prisiminimus su močiute ir močiutės skarelėmis, kurios tapo svarbia tapymo tema: „Palikimas: Babutas skarialas“. Ji laikė skareles tarsi gyvenimo įspaudus, o jų faktūra ant drobės atkuriama tiksliai - įplėšimai, įtrūkimai, nusidėvėjimas. Po močiutės mirties šie prisiminimai tapo sunkiai atskiriama kūrybinio proceso dalimi, kuri įveda į jos kūrinių emocinį foną.
Taip pat ji pasakoja apie savo keliones, studijas Vilniaus dailės akademijoje, meilę šeimai ir sunkų gyvenimą studijoje šaltyje. Ji prisimena laikus, kai neturėjo šildomos studijos, bet niekada neprarado laisvės kūryboje. Motinystė jos veiklą papildė naujais jautrumo ir atsakomybės sluoksniais. Nors jai buvo sunku suderinti darbą ir rūpestį vaikui, ji perėjo šią transformaciją su savo unikalia kūrybine kalba, kurią perteikia tiek naujais, tiek tradiciniais motyvais.
Kontekstas ir įtaka
Ridikaitės darbai svariai įsirašo į Vilniaus kultūrinį kraštovaizdį: jos „grindų“ projektai atsiduria tarp tradicijų ir šiuolaikinės meno kalbos, sujungiančios buityje slypinčią poeziją su dideliu formato tapyba. Ji naudoja namų ir buto detales, kad papasakotų apie asmeninę patirtį, socialinį kontekstą ir istorinį laikmetį, kuriame ji veikia. Tai leidžia žiūrovui įžvelgti gilesnes ontologines temas - namas, tapatybė, pasakojimai ir santykiai su laikmečiu.
Adresas: Gaono g., o laikui bėgant jos darbai apima daugelį Vilniaus erdvių ir parodų, kuriose ji gilinasi į šiuolaikinio meno ir istorinės atminties dialogą.
Galiausiai perėjimas prie praktikos: kaip gimsta nauji darbai
Kiekvienas projektas prasideda nuo natūralios citatos iš gyvenimo: daiktų istorijų, praeities įspūdžių ir asmeninių prisiminimų. Ridikaitė sąmoningai naudoja didelius formatus, kuriuos dažnai negalima įtalpinti į įprastus ar namų galerijų kambarėlius. Ji kuria procesą, kuriame atgaivinama buities estetika, o laikui bėgant ji sugeba paversti būtinus elementus į meno objekto centą.
Jos darbas „Persekiojantys vaizdai“ ir ciklai apie grindis išlieka aktualūs ne tik kaip atminties projektai, bet kaip aktualūs socialiniai pasakojimai apie tai, kaip mes gyventi šiuolaikiniame mieste, kaip mes prisimename savo šeimą ir tapatybę per kasdienius daiktus. Ridikaitės menas scrollina laiką, o jos plokščių drobių ir metaforiškų įrašų derinys sukuria teritoriją, kurioje menas ir gyvenimas susilieję į vieną nuoseklų pasakojimą.
Dievo spalva - svarbi Ridikaitės mitologija: jos „21 paveikslo ciklas Dievo spalva“ tyrinėja šviesos ir vandenyno skaidrumą, dažnai per mėlyną tonaciją. Mėlyna kaip Dievo spalva nėra tik pigmentas, bet simbolis, jungiantis jos susidūrimą su tikėjimu, gamta ir dvasiniais geismais. Nors moteris sako nenorinti kalbėti apie tikėjimą kaip dogmą, jos darbai įtraukia į klausimą: ką reiškia tikėjimas ir kaip jis gali būti išreikštas per tapybos kalbą?