Egle Grėbliauskaitė: grindys kaip socialinė autokritika ir fizinis tyrimas Titaniko erdvėje

Nulupusi grindų plyteles Vilniaus dailės akademijos galerijos „Titanikas“ pirmojo aukšto salėje, menininkė atidengė po jomis slypėjusį betoną ir išliejo naują, industrinio betono sluoksnį. Šis projektas - ne vien apie grindis, nors jos yra itin svarbus pagrindinės Vilniaus dailės akademijos parodų salės fizinis ir simbolinis pagrindas, - sako E. Grėbliauskaitė. - Galvodama apie šį projektą, keisdama grindis, neketinau „Titanike“ daryti remonto ar imtis interjero dizaino. Šis projektas - socialinė autokritika, tam tikras mąstymo remontas, remontas mūsų smegenyse. Mes dažnai suvokiame, kad kažkas yra netinkamo, kad šitaip palikti negalima, tačiau nieko nedarome.

Idėja pakeisti Vilniaus dailės akademijos parodų erdvę Eglei kildavo kiekvienąkart, kai pažvelgdavo į jos grindis. „Titaniko“ plytelės man priminė euroremontų laikus, kai norėdami pasivyti Vakarus, kaimo trobas kaldavome plastiko lentelėmis, o sienas ir grindis klijuodavome keramikinėmis plytelėmis. Techniniame vidaus apdailos aprašyme radau vieną vienintelį sakinį, kad „planuojama įrengti geras grindis“. Eglė neabejoja: dar XX amžiaus viduryje nusistovėjusi baltojo kubo koncepcija iš galerijų reikalauja meno kūriniams suteikti kuo neutralesnį kontekstą. Erdvei, kurioje nuolat kinta ekspozicijos, minimalizmas yra labiausiai tinkamas.

Tačiau plėšdama senąsias keramikinių plytelių grindis, Eglė sau ir kitiems kėlė kur kas svarbesnių klausimų. „Kuriam laikui turėjau save, menininkę, padėti į šalį ir tapti savo projekto vadybininke, prisiminti vadybos įgūdžius ir pakviesti verslininkus prisidėti prie Lietuvos meno. Pirmojo aukšto galerija yra svarbiausia Vilniaus dailės akademijos parodų salė. Jauniems menininkams ji - tarsi tramplinas į pasaulį. Privalėjau rasti rėmėją, kuris į meną žiūri plačiau nei į komercinę investiciją. Eglės projektą parėmė dvi nekilnojamojo turto bendrovės - „Baltic Sotheby‘s International Realty“ ir „Unique Properties“.

„Matyt, nieko nuostabaus, juk grindys yra svarbus, o kartu ir simboliškas nekilnojamojo turto objektas. Ant jų viskas yra pastatyta“, - sako E. Grėbliauskaitė, o menotyrininkė Laima Kreivytė priduria: „Kitos geros „Titaniko“ grindys yra matomas, bet nepastebimas objektas. Parodų erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomomis“, jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje erdvėje, kaip konstanta, kaip materiali duotybė - kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus yra santykyje su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis).

Grojantis klausimais apie nerimo mechanizmus, Eglė Grėbliauskaitė tyrinėja socio-psichologinius represijų mechanizmus, veikiančius šiuolaikinėje visuomenėje - neapčiuopiamą dviprasmybę fizinėje formoje, kaip nerimo ištakas. Menininkė renkasi nekonvencines raiškos priemones, instaliaciją, skulptūrą, tapybą, intuityvias teorines ir fizines strategijas, siekdama atskleisti nerimo mechanizmus, kurti ir ardyti struktūras. „ŽALIAS, KURIO NEGALIMA PAMATYTI“. MIESTO VAIDUOKLIAIINSTALIACIJA ĮRENGTA P. CVIRKOS AIKŠTĖJE LAPKRIČIO 17 D. 17 VAL. - LAPKRIČIO 19 D. 5 VALANDOS SKVEREEGLĖS GRĖBLIAUSKAITĖS IR ANDRIAUS SELIUTOS.

NEPAGRĮSTAI IR VIRŠYJANT ĮGALIOJIMUS, ĮSAKYMO TVARKA ĮPAREIGOJANČIO AUTORĘ ASMENS DUOMENIS TVARKYTI NE PAGAL VISĄ BDAR REGLAMENTO TEKSTĄ, O SELEKTYVIAI NURODŽIUS TIK VIENĄ, NEĮVEIKIAMĄ, PUNKTĄ, REIKALAUJANTĮ VISŲ FILME MATOMŲ ASMENŲ RAŠTIŠKŲ SUTIKIMŲ. PASINAUDOTI BDAR NUMATYTOMIS IŠIMTIMIS VISUOMENĖS INFORMAVIMO, MOKSLO, VISUOMENĖS INTERESO, MENININKEI NEBUVO LEISTA. DĖL ŠIOS PRIEŽASTIES ŠIUO METU VYKSTA TEISINIS GINČAS, O FILMAS, INSTALIACIJOS METU, BUVO RODOMAS PAMENKALNIO GALERIJOJE, PAMENKALNIO G. SCENOGRAFIJA.

Eglė Grėbliauskaitė - vaizduojamųjų menų daktarė, menininkė, VU TSPMI podoktorantūros stažuotoja ir lektorė, vykdo tyrimą „Meno autonomijos institucinė priežiūra. Menas ir Lietuvos kultūros politika“. 2022 m apgynė vizualiųjų menų daktaro disertaciją tema: „Sociopsichologiniai represijų mechanizmai - Kova dėl vertės centro, arba - Alkanų šešėlių labirintuose” apie kultūros institucijų santykį su kitomis epistemomis, kovą dėl vertės centro tarp meno institucijos agentų bei meno ir kultūros pozicionavimo šiuolaikinėje visuomenėje problematiką, kritikos ir konfliktų genezę bei raidą. 2015 baigė tapybos magistrą Vilniaus dailės akademijoje (VDA). 2001 baigė verslo valdymo magistrą The Open University (Didžioji Britanija), įgijo strateginio valdymo ir kitų specializacijų.

Projektai pasižymi dėmesiu kultūrinei ir socialinei visuomenės raidai. Nuo 2017 turi Lietuvos Respublikos meno kūrėjo statusą, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė. Autore leidė projektus, tarp jų „Kombinatas“ (2015), „Naujos geros grindys Titanikui“ (2016), „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“ (2018), „Nepamirškime nebeprisiminti“ (2021).

Agnė Gintalaitė - menininkė, fotografė, kultūros publicistė. Ji studijavo VDA meno istoriją, Vilniaus universitetą psichologiją, dirbo mados fotografijoje ir reklamoje, vėliau - tarptautinio dėmesio sulaukusių projektų autorė. Ji dalyvavo grupinėse parodose ir turi kelių knygų, romanų autorė. Interviu su ja ir jos įžvalgomis į grindų projektą pridedama kontekstą apie žemės ir erdvės santykį parodų salėse.

Projektą finansavo menininkės pakviesti mecenatai, o planuojamą renginį papildė informacija: „Ketvirtadienį (spalio 29 dieną) 18 val. Pristatymas ir diskusija: spalio 27 d. (ketvirtadienį), 18 val.“

• Grindų atnaujinimo kontekstas: išlaisvinantis noras peržengti euroremonto estetiką.
• Ryšys tarp grindų ir socialinės kritikos: kas slypi po „negyvų“ plokščių?
• Rėmėjų svarba kultūros projektams: nuo meno kūrėjo idėjos iki investicijos į erdvę.
• Parodų erdvės kaip socialinis tyrimas: grindys kaip konstanta visose instaliacijose.
• ATEITIES klausimai: kokia yra „geros grindys“ Titaniko kontekste šiandien?

grindų kaip socialinės erdvės tyrimas

Ši projektinė pasirinkta kryptis grindų tyrinėjimui formuoja platesnį klausimą: kur ir kaip grindys dalyvauja kuriant parodų salės patirtį? Titaniko grindys nėra tik paviršius, jie tampa simboline ir fizine atmintimi apie laiką, kuriuo galerijos erdvė buvo keičiama ir permąstoma.

Institucinė perspektyva

„Pirmojo aukšto galerija“ - svarbiausia parodų sala, kuri jauniems menininkams tampa tramplinu į pasaulį. Eglė Grėbliauskaitė kelia klausimą, ką reiškia „geros grindys“ šiandien ir kaip jos atspindi institucijų siekius bei meno ekonomikos santykį su kultūra. Projektas parodo, kad grindys yra ne tik techninis aiškinimas, bet ir kultūrinis signifikantas, kuriuo galima kalbėti apie pastato istoriją, socialines praktikas ir galimybes keisti įprastas parodymo formas.

Autokritika ir jos taikymas

Autorka sako, kad projektas yra socialinė autokritika: dažnai suvokiame neteisybę, bet darome nedaug. Per grindų atnaujinimą ji kreipiasi į platesnę diskusiją apie viešąsias erdves, kultūros institucijų vaidmenį ir galimybes permąstyti įprastas praktikas. Tai nėra tik estetinė procedūra - tai noras atverti langus į pasaulį ir pasikeisti pačiai erdvei bendrame kontekste.

Meemantai ir tyrimo metodai

Menininkė renkasi instaliaciją, skulptūrą, tapybą, o taip pat intuityvias teorines ir fizines strategijas, kad atskleistų nerimo mechanizmus šiuolaikinėje visuomenėje. Projekto tikslas - atskleisti nerimo kilmės vietas ir ardyti nusistovėjusias struktūras, kurių kartais nepavyksta išvengti kasdienėse praktikose.

Autorkė perteikia mintį, kad grindys yra neišvengiamas žemės traukos elementas, kuris lemia erdvės pojūtį ir vaikščiojimo patirtį. „Titaniko“ grindys yra nepastebimos, bet visada čia - jos sąveikauja su visais stovinčiais daiktais ir žmonėmis salėje.

Apžvalgos ir kontekstai

Laima Kreivytė pabrėžia, kad grindys dažnai yra matomas, bet nepastebimas objektas; jos užima svarbų vaidmenį meno parodose kaip įrankis, kuris skatina žiūrovą atsigręžti į erdvę patį. Eglės projektas - matomas, bet nepastebimas, o tai sukelia gilų dialogą apie tai, ką reiškia patirti vietą ir kaip ji sąveikauja su meno darbais.

1. Grindų atnaujinimo sprendimai kaip laikas pasikeisiančiai parodų erdvei.
2. Socialinė autokritika kaip kelias į platesnį meno ir visuomenės dialogą.
3. Rėmėjų vaidmuo kultūrinėje investicijoje ir meno skaidrumas.

tags: #egle #grebliauskaite #grindys