Medienos deginimas japonišku Shou Sugi Ban apdirbimo būdu: kaip tai daroma ir kam tai naudinga

Medienos deginimas japonišku Shou Sugi Ban apdirbimo būdu yra ilgas ir sudėtingas procesas, tačiau daug efektyvesnis nei šiuolaikiniai medinių lentų gamybos būdai. Prieš kelis šimtus metų japonai atrado, kad deginta mediena yra kur kas atsparesnė ugniai ir biologinėms bei lauko sąlygoms. Medienos deginimas, kaip procesas, yra sudarytas iš keletos etapų. Pirmame, kone pačiame svarbiausiame, etape medžio lentos iš abiejų pusių yra deginamos pasirinktu intensyvumu. Kituose etapuose jos yra šukuojamos specialiais šepečiais, atvėsinamos, nuplaunamos vandeniu ir preciziškai išdžiovinamos. Galiausiai jų paviršius gali būti prisotinamas natūralių aliejų arba nulakuotas, kad papildomai apsaugotų medieną ir išryškintų jos natūralią spalvą bei unikalią struktūrą.

Kodėl deginta mediena yra tvirtesnė ir ilgaamžiška

Medienos deginimas pagal tradicinę japonišką Shou Sugi Ban techniką suteikia šiai statybinei medžiagai atsparumą išoriniams veiksniams, tokiems kaip vėjas, drėgmė, įvairūs kenkėjai, grybeliai ir kiti mikroorganizmai. Tokia mediena taip pat daug sunkiau užsidega, nes apanglėjusiuose sluoksniuose nebėra degiausių komponentų. Svarbu ir tai, kad ekologiniu požiūriu Shou Sugi Ban technika yra natūralus, netoksiškas ir aplinkai nekenksmingas procesas. Natūrali mediena pasižymi nepaprasta spalvų ir raštų gausa, o japoniška deginimo technika leidžia juos dar labiau išryškinti.

Istorija ir išsivystymas

Degintos medienos technologija vadinama „Yakisugi” arba „Shou Sugi Ban” atsirado Japonijoje Edo laikotarpiu (1603-1868 m.) ir pirmiausia buvo naudojama pirklių, siekiant apsaugoti sandėliuose laikomas prekes nuo gaisro. Vėliau buvo pastebėta, jog naudojant šį metodą mediena tampa atsparesnė kenkėjams ir drėgmei, o tai buvo ypač svarbu Japonijoje, nes tradiciškai visi statomi pastatai buvo iš medienos ir turėjo atlaikyti ten vyraujantį drėgną klimatą. Tradicinis procesas buvo atliekamas surišant tris lentas į trikampę konstrukciją, kurios viduje buvo įkuriama ugnis. Kai paviršius pasiekdavo reikiamą apdegimo lygį, ugnis buvo užgesinama, o lentos naudojamos namų fasadams, stogams ir interjero detalėms. Šiandien deginta mediena išpopuliarėjo visame pasaulyje, o jos gamybos procesas modernizuotas pasitelkiant dujinius degiklius. Tradiciškai Japonijoje deginimui buvo naudojamas kedras, tačiau jis auga lėtai ir nėra natūraliai augantis medis Lietuvoje, todėl yra brangesnis ir sunkiau prieinamas.

Technologija šiandien

Deginimui naudojami specialūs dujiniai degikliai, o lentos yra deginamos aukštoje 1000 ℃ temperatūroje. Kad mediena tarnautų dar ilgiau ji yra alyvuojama. Paviršinis medienos apdeginimas siejamas su pagerėjusiomis drėgmės valdymo, biologinio atsparumo ir ilgaamžiškumo savybėmis. Paviršiaus karbonizavimas suformuoja apanglėjusį sluoksnį, kuris mažina vandens garų įgeriamumą ir didina drėgmės izoliacijos efektyvumą. Paviršiaus cheminiai ir struktūriniai pokyčiai, įskaitant organinių medžiagų irimą ir padidėjusį pH, yra siejami su sumažėjusiu medieną ardančių grybų aktyvumu bei mažesniais masės nuostoliais puvinio bandymuose. Papildomas paviršiaus alyvavimas dar labiau padidina paviršiaus atsparumą drėgmei, sulėtina vandens įgėrimą, sulėtiną UV poveikį, todėl tinkamo deginimo ir alyvos derinys gali dar labiau pagerinti eksploatacines savybes.

Kur dar ta mediena naudojama?

Deginta mediena yra plačiai naudojama: ja dengti namų fasadai, interjerai, taip pat ji naudojama baldų gamyboje. Degintos medienos pramonėje naudojamos įvairios medžių rūšys. Populiariausi iš jų - raudonasis kedras, kiparisas, maumedis, ąžuolas, pušis arba eglė. Pagrindinis skirtumas tarp paprastos ir degintos medienos - jų išvaizda. Įprastinė mediena dažniausiai yra šviesių, netgi šiek tiek pastelinių spalvų, tuo tarpu degintos medienos spalvinė gama prasideda nuo ryškiai juodos ir gali baigtis švelniai ruda. Kai mediena deginama iki akivaizdaus apanglėjimo, tada ji būna juoda kaip naktis, kai deginama nelabai stipriai, gali priminti kakavą ar šokoladą. Dar vienas iš pagrindinių skirtumų - įprastinę medieną apsaugoti nuo neigiamo aplinkos poveikio reikia impregnavimo su dažais, lakais ar kitomis cheminėmis medžiagomis, kurios gali kelti sveikatos rizikų. Tuo tarpu deginta mediena, kuri yra padengta ekologiška alyva, mums yra visiškai nepavojinga, netgi miela akiai ir širdžiai.

Kaip atliekamas deginimo procesas žingsnis po žingsnio

1. Medieną padeginama iš abiejų pusių pasirinktu intensyvumu.
2. Medžio paviršius šukuojamas specialiais šepetiais.
3. Gavus reikiamą apdegimo lygį, mediena atvėsinama.
4. Medienai nuplaunama vandeniu ir išdžiovinama preciziškai.
5. Paviršius prisotinamas natūraliais aliejais arba paviršius būna nulakuotas.

Šiandien deginta mediena yra naudojama ne tik fasadams, bet ir interjerams bei baldams. Degintos medienos technologijoje naudojamos įvairios medžių rūšys, o išvaizda skiriasi nuo juodos iki kakavos spalvos. Paviršius, kai joje vyrauja karbonizuotas sluoksnis, yra atsparus drėgmei ir tolimesniam poveikiui, o alyvuojant galima dar labiau sustiprinti šias savybes.

Praktiški patarimai tiems, kurie ruošiasi dirbti su Shou Sugi Ban

Renkantis medieną deginimui, reikėtų atsižvelgti į vietinį augimą ir kainą: kedras Lietuvoje nėra natūraliai augantis, todėl gali būti brangesnis ir sunkiau prieinamas. Svarbu naudoti dujinius degiklius arba specialią kaitinimo įrangą, kad gautumėte vienodą intensyvumą ir užtikrintumėte saugų procesą. Po deginimo paviršius dažnai alyvuojamas, siekiant padidinti atsparumą drėgmei ir UV poveikiui, o tai dar labiau pagerina eksploatacines savybes.

Ekologiniai aspektai

Shou Sugi Ban technika yra natūralus, netoksiškas ir aplinkai nekenksmingas procesas. Deginta mediena, padengta ekologiška alyva, yra mažiau prieinama grybelių, kenkėjų ir vandens įgeriamumui, todėl įprasta mediena, kurią reikia impregnuoti chemikalais, atrodo kaip rizikingesnė pasirinkimo galimybė. Naturali spalvų įvairovė ir unikalia struktūra prideda estetinės vertės ir išskirtinumo.

tags: #degintas #paveksliukas #is #medienos #siuniukas