Upė ant asfalto ir keli susitikimai su krašto tamsos bei šviesos pasakojimais

Utenos kultūros centro mėgėjų teatro „Žaliaduoniai” pavasarį palydėjo premjerą. 2016 m. gegužės 26 d. UKC salėje buvo parodytas spektaklis „Upė ant asfalto“. Dmitrijaus Lipskerovo pjesė pasakoja apie dviejų žmonių susitikimą, kurio metu pažirus minčių ir prisiminimų mozaikai blyksteli skirtingų žmonių mintys, svajos, baimės ir vienatvė.

Scenos įtaka ir herojų drama

Režisierius Šarūnas Kunickas sumaniai išryškino pjesės herojų asmenines dramas, dailininkė Falmira Sinicienė kuravo veiksmų erdves, o aktoriai žiūrovams bei vienas kitam padovanojo visą jausmų spektrą. Impulsyvų juoką, skubrius poelgius keitė lyriška melancholija, o psichologines situacijas - žemiški poreikiai, netikėti minčių šuoliai ir pasirinkimų sprendimai.

F ilosofiškojo Ričardo rolę atliko Algirdas Barčys jaunesnysis, mistinį Ričardo tėvą suvaidino Valdas Laurinavičius, o Justina Mandrijauskaitė Joneckienė sukūrė ugningą Kanifolijos charakterį. Rėkyvos kultūros namai paminėjo garbingą 75 metų veiklos sukaktį. Vilniuje paminėtos Lietuvos kariuomenės karininko, istoriko, bibliografo ir bibliofilo Aleksandro Ružancovo 60-osios mirties metinės. Kiekvieną vasarą atsiranda kelios knygos, kurios netikėtai tampa pokalbių tema prie pietų stalo, paplūdimyje ir knygų klubuose.

Kultūrinės iniciatyvos ir regiono identitetas

Šiemet Mažosios Lietuvos regionas žengia svarbų žingsnį stiprindamas savo kultūrinį identitetą ir turizmo potencialą. Liepos 18-ąją Ignalinos viešojoje bibliotekoje, minint Ignalinos miesto 160 metų jubiliejų, atidaryta kraštietės dailininkės Ninos Paškovskos tapybos darbų paroda. Europos Sąjunga (ES) antradienį pranešė, kad galutinai atšaukė 2 mln. projektų finansavimą Litvijos regionams. Liepos 14-19 dienomis Ignalina iškilmingai paminėjo 160-ąjį miesto gimtadienį. Liepos 17 d. Žako Lipšico muziejuje Druskininkuose atidaryta antroji Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus parodos „Jacques Lipchitz. Skulptūros-piligrimai“ dalis. Ignalinos miesto jubiliejinėje šventėje - dvi gražios kultūrinės sukaktys.

Liepos 15 d. puošnus, spalvomis ir raštais žėrintis, nagingų rankų sukurtas, turtingas ir kiekviename krašte kitoks mūsų tautinis kostiumas. Minint garsaus XX a. Lietuvoje išvykusių žmonių darbus, planuojama paroda „Versmės“ vėl priminti prisiminimus. Kai kalbame apie Lietuvių tautinių šokių šventę, pirmiausia įsivaizduojame šimtus šokėjų, tautinius kostiumus ir įspūdingus pasirodymus. Aušros g. El. Teatras įkurtas 1983 m. Švęsdamas kūrybinės veiklos dešimtmetį, teatras pasivadino „Žaliaduoniais“ (vardatėvis aktorius Ferdinandas Jakšys), tuomet repertuare turėdamas tris spektaklius pagal kraštiečio rašytojo Antano Miškinio kūrybą: „Žaliaduonių gegužė“, „Sugrįžimas į Juknėnus“ bei poezijos spektaklį „Negyjančios žaizdos“.

Teatras, festivaliai ir kūrybinė kryptis

Kamerinėje Pjero salėje vaidinta prancūziškų pjesių ir pasakų vaikams. Dešimtmečiui teatras atsidavė tarptautiniam festivalio „Pjero dienos Utenoje“, kur dalyvavo teatrai iš Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ir Lietuvos: Vilniaus, Klaipėdos, Rokiškio, Anykščių, Jurbarko, Kelmės. Pasukęs unikalia krašto rašytojų kūrybos linkme teatras vaidino spektaklius pagal rašytojų P. Daunio, K. Čyplio-Vijūno, J. Kulnio („Utenis“), P. Panavo (Aukso paukštė už „Daumantą“), A. Gasperaičio, R. Kalyčio (trys diplomai ir pagrindinis prizas už „Atodangas“), P. Andriušio „Sudiev, kvietkeli“.

Teatras įžengė į savo kūrybos 25-uosius metus, repertuare turėdamas K. Čyplio-Vijūno „Dalią dalužę“, R. Kalyčio „Atodangas“, A. Gasperaičio „Mūzų pašaukti“ bei P. Nuoseklus teatro siekis - Utenos krašto rašytojų kūrybos sklaida, gimtosios tarmės išsaugojimas ir švietėjiška misija per originalų repertuarą. 2011 m. kovo 26 d. Tarptautinės teatro dienos proga įvyko „Jasono“ premjera! Premjerinį „Jasono“ spektaklį (režisierė Alma Eigerdienė) žiūrėjo ir pjesės autorius Saulius Šaltenis. Pjesės autorius žaliaduoniečiams pažėrė daug malonių pastebėjimų ir patarimų. 2012 m. 2013 m. 2014 m. teatras dalyvavo Lietuvos dainų šventėje „Čia mano namai“, respublikiniuose teatrų festivaliuose „Rietavo vasaros vaidinimai“, „Šiaudinė skrybėlė“, „Tegyvuoja Giraitė“, „Mano skambantis kraštas“; tarptautiniuose - „Interrampa“, „ARTimi“.

Tais pačiais metais spektaklis „Tamsos švyturys“ pagal A. Eigerdienės pjesę „Aukštaitijos savanoris“ (rež. Š) buvo įvertintas ir 2015 m. respublikinėje mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“ nominuojant „Geriausios nacionalinės dramaturijos interpretacijos“ bei „Geriausios scenografijos“. Aktorius Algirdas Barčys už Prano vaidmenį pelnė „Geriausio vyro vaidmens atlikėjo“ nominaciją. 2016 m. teatras dalyvavo tarptautiniame festivalyje ARTimi, respublikiniuose - „Šiaudinė skrybėlė“, „Senjorai ir jaunystė“, kuriame laimėjo Valstybės teatro solisto Vlado Baltrušaičio vardo nominaciją „Veidu į Lietuvą“ muzikaliausio teatro vardą už spektaklį „Undeniu, ugniu, žalynais“.

Per metus teatras organizuoja festivalius-šventes: 2013 m. Tarmių metams skirtas festivalis „Rakavonių droblius“, 2015 m. įtrauktas į Utenos krašto rašytojų kūrybos sklaidos ir gimtosios tarmės išsaugojimo programą. 2015 m. rampos šviesą išvydo V. Veršulio pjesė „Už durų“, 2016 m. - D. Lipskerov „Upė ant asfalto“, o 2017 m. - J. I. realybės suvokimas eina vienas šalia kito, tik kas nugalės? vienaveiksmės pjesės, kurioje vaidina tik trys aktoriai. „Upė ant asfalto“ susidomėjo dėl kelių priežasčių: per kitą žmogų, ir vyksta kova už būtį. Tėvas buvo dailininkas, tačiau tikrai ne genijus. Pradeda girdėti garsus ir pan. Gyventi su tėvu, įsivaizduoti. Ilgainiui sūnus turi pasirinkimą, kurį kelią nueiti.

Veikėjai ir jų kelionė

Tėvas užsidaro nuo aplinkinio pasaulio, jausmus ir minčių šuolius leidžiantis į plaukiančią upę, kurioje susiduria realybė ir vaizduotė. Merginos pasirodymas suteikia scenai dinamikos - ji gali būti tiek reali, tiek fantazijos įsikūnijimas. Pjesės pulsas kyla iš dialogų, kurie atskleidžia abiejų personažų vidinį pasaulį, iš jų santykių ir pasirinkimų, kurie kartais griūna dėl netikėtų minčių šuolių. Ilona ir kiti pagalbininkai ne naujokai - jų patarimai ir patirtis padeda sujungti teksto dalis į vientisą pasakojimą.

Vaizdinė upė-gatvė tampa simboliu tiesos ir iliuzijos kertėjime: ji nuveda iš to, kur dabar esu, į vietą, kur turi būti mano ateitis. Upės atspindžiai ir grindinio dulkės atspindi skirtingus gyvenimo kelius, kuriuos pasirinkti tenka dvejojantiesiems veikėjams.

Geografinės wahrybės ir istorinių lugarų kodai

Vaiguvos upės-gatvė, apie kurią kalbama teksto fragmente, atspindi vietinį kraštovaizdį su istoriniu kontekstu: nuo piliakalnių iki legendomis apipintų vietų. Vaiguviškių piliakalnis, kurį istorijoje žymi kaip svarbų objektą regiono atmintyje, pasakoja apie viduramžių laikus, pilis ir kryžiuočių palikimą. Pasiekti Plokščių (Vaiguviškių) piliakalnį galima važiuojant nuo Plokščių-Kubilių kelio ties Vaiguvos upeliu pasukus į dešinę palei šį upelį ir pačiu upeliu, ir vėl palei upelį vedančiu keliuku. Tačiau šiuo metu Vaiguvos upeliu-gatve važiuoti negalima.

Istorijos fragmentai susiję su tuo, kaip upė-gatvė tapo keliu, kaip senovės daržinės, girnos ir sėmenų spaudimo vietos keitė krašto įvaizdį. Sukurtos legendos ir faktai susipina su dabartiniu krašto kultūriniu gyvenimu, kur regiono kūrėjai ir atlikėjai siekia išlaikyti lietuvių kultūros paveldą, tarmę ir vietos identitetą.

Parengiant šį straipsnį svarbu pabrėžti, kad kilnojamojo teatro pasiekimai ir regionalios kultūros sklaidos iniciatyvos yra kur kas daugiau nei tik vienas spektaklis. Jie apima ilgas kūrybines kryptis, festivalines pertraukas, memorialines datos ir istorinių vietų įtraukimą į šiuolaikinį kultūrinį diskursą.

Šiame kontekste „Upė ant asfalto“ tampa vienos iš įsimintinų teatro kūrinių, kuriuos gina ne tik aktorių gebėjimai, bet ir režisūros išradingumas bei scenografijos, kuri leidžia žiūrovui patirti ne tik pasakojimą, bet ir įsitraukti į kelių kartų prisiminimų kūrimą, kurį kuria ne tik personažai, bet ir žiūrovas.

tags: #d.lipskerov #pjese #upe #ant #asfalto