Betoninių grindų įrengimas vidaus patalpose ir lauke. Grindų projektavimas, betono kokybė, armavimas, technologiniai grindų betonavimo etapai ir svarbiausios detalės. Betono grindys gamybos, sandėliavimo, darbo patalpose, požeminėse ir lauko aikštelėse - tai ilgaamžis ir praktiškas sprendimas, neturintis alternatyvų. Visa kokybiškų grindų esmė - kaip jos išbetonuotos. T.y., kaip parinkta betono sudėtis, kaip paruošas pagrindas, kaip betonas liejamas, tankinamas, kietinamas, kaip įrengtos deformacinės ir temperatūrinės siūlės, kaip apdorotas paviršius ir t.t.
Filmas apie pramoninių grindų betonavimą „Ne veltui sakoma, kad velnias slypi detalėse. Tai galioja visiems statybos darbams, o ypač grindų betonavimui. Apie tai rašomos disertacijos ir rengiamos technologijos. Todėl mes nesiimame kitų statybos darbų, specializuojamės betoninių grindų įrengime. Nesteigiame filialų, nesistengiame plėstis iki didelio statybos koncerno, nors galėtume. Esame grindų betonavimo specialistai, išsiugdę profesionalus, kurie turi didelę patirtį, yra įsigilinę į savo darbą ir jį išmano. Pas mus dirba patyrę, atestuoti ypatingos svarbos objektų statybos specialistai, turime moderniausią betonavimo įrangą. Tik taip galime pasiekti nepriekaištingą kokybę, kai vieni užsakovai mus rekomenduoja kitiems ir taip tęsiasi nenutrūkstama darbų grandinė“, - sako UAB „Grinduva" vadovas Tomas Vailionis.
Požeminės automobilių aikštelės įrengimas - grindys turi būti atsparios tiek statinėms, tiek dinaminėms apkrovoms bei druskų, drėgmės, tepalų poveikiui. Pramoninių betoninių grindų projektavimas prasideda nuo projekto. Pramoninės grindys apibrėžiamos kaip grindys, kurios eksploatacijos metu gali atlaikyti įvairias apkrovas, poveikius ir smūgius. Apkrovų gali būti labai įvairių: statinės apkrovos, dinaminės apkrovos, abrazyvinės apkrovos, smūginiai poveikiai, temperatūriniai poveikiai, cheminiai poveikiai.
Projektavimo esmė ir svarbiausios reglamentų kryptys
Dėl numatomų apkrovų ir poveikių betoninių grindų projektavimas prasideda nuo patalpų paskirties ir charakteristikos analizės, atliekami geologiniai ir grunto kokybės tyrimai, nustatomi galimi įvairių poveikių intensyvumai, reikalingas viršutinio sluoksnio storis ir danga. Jeigu bus parinktas netinkamas betonas, grindyse gali atsirasti įdubimai, plyšiai. Tad pramoninių betono grindų kokybė yra kompleksas - priklauso nuo projektavimo, betono sudėties ir betonavimo kokybės. Betoninių grindų kokybę lemia keturi tarpusavyje susiję veiksniai: projekto techninis - technologinis lygis; optimali betono sudėtis; technologinių procesų laikymasis; kietėjimo sąlygų užtikrinimas ir eksploatavimo sąlygų laikymasis.
Projektuojant grindis būtina laikytis STR 2.05.05:2005 „Betoninių ir gelžbetoninių konstrukcijų projektavimas“, STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ bei kitų reglamentų. Konkrečiam objektui reikalingos betono savybės nustatomos atsižvelgiant į išskirstytas, koncentruotas, nuolatines, kintamas apkrovas, temperatūrą bei kitus veiksnius, modeliuojamas naudojimo apkrovų poveikis. Technologiniame projekte turi būti numatyta koregavimo galimybė dėl naudojamų medžiagų bei betono sudėčių pakitimų. Projektą sudaro: skaičiuojamoji dalis; darbo brėžiniai; pagrindiniai technologiniai pagrindo paruošimo sprendimai, naudotinos medžiagos, darbų atlikimo technologija ir kokybės kontrolės priemonės.
Kokybės pagrindai: armatūra, užpildai ir priedai
Betoninių grindų kokybė priklauso nuo keturių tarpusavyje susijusių veiksnių: optimali betono sudėtis, technologinių procesų laikymasis, tinkamas viršutinio sluoksnio storis, kietėjimo sąlygų užtikrinimas. Pagrindinės betono sudedamosios dalys - cementas, užpildai (smėlis, žvyras), vanduo ir priedai. Be to, betono užpildai ir priedai turi būti pasirinkti pagal pramoninių grindų paskirtį ir naudojimo sąlygas. Dažniausiai naudojami užpildai: smėlis ir žvyras; priedai - plastifikatoriai, superplastifikatoriai, oro įtraukiantys priedai, lėtikliai, greitikliai, putokšliai ir kt. Plastifikatoriai sumažina vandens kiekį, o superplastifikatoriai dar labiau didina betono slankumą; oro siurbiantys priedai padeda reguliuoti porėtumą ir pagerina atsparumą šalčiui.
Betono gniuždymo stiprio ir plastifikatoriaus kiekio priklausomybė po 28 parų kietėjimo yra esminė: tinkamai parinkti priedai ir jų kiekiai lemia sukietėjusio betono savybes. Taip pat svarbu tiksliai apskaičiuoti transportavimo laiką, ypač kai naudojami plastifikatoriai ar superplastifikatoriai.
Ferro armavimas grindims dažnai naudojamas fibros (pluoštai): plieninė, polipropileno, ekstruzinio polipropileno, poliesterio fibra. Plačiausiai naudojami plieniniai ir pluoštiniai fibros pluoštai. Fibra didina atsparumą smūgiams ir dinaminėms apkrovoms, gerina įtempio pasiskirstymą ir stabdo pleišėjimą. Polipropileno fibra yra atspari ir chemiškai stabilus plastikas, tačiau netinka dideliems tempimo reikalavimams. Fibra padidina darbo greitį ir sumažina kaštus, o jos tipą ir kiekį nurodo projektas, atsižvelgiant į grindų paskirtį ir apkrovas.
Pagrindo paruošimas ir hidroizoliacija
Grindų kokybė priklauso nuo pagrindo paruošimo: ištiriamas gruntas ar senas pagrindas, o tada nustatomas sutankinto pagrindo parengimas. Jei grindys įrengiamos ant grunto, atliekamas vertikalus žemės planiravimas, viršutinis dirvos sluoksnis nuimamas, silpni plotai užpildomi smėliu, žvyru ar skalda ir sutankinami. Tinka hidroizoliacinė plėvelė, kurios užduotis - sulaikyti drėgmės prasiskverbimą iš grunto į grindis. Plėvelės siūlės turi būti suklijuotos, o jeigu reikia - įrengiamas armatūros karkasas.
Grindų pagrindas dažnai armuojamas armatūros strypais, formuojant tinklą 150x150 mm ar 100x100 mm langais; didesniems sluoksniams gali būti 2-3 tinklai. Armatūros skersmens pasirinkimas priklauso nuo apkrovos. Jei grindims reikalinga didesnė apkrova, gali būti taikomas erdvinis armatūros karkasas. Paprastai grindų sluoksnio storis laikomas 100-120 mm gyvenamiesiems pastatams, 150-180 mm pramonės grindims su nedidelėmis apkrovoms, 180-250 mm ir daugiau - didelėms apkrovoms, oro ar sandėliavimui.
Hidroizoliacija grindims atliekama su plėvele, kurios siūlių persidengimai užtikrina sandarumą. Kai kuriuose projektuose gali būti naudojamos papildomos apsaugos, pavyzdžiui, membranos formuojančios medžiagos. Bendrają techninę priežiūrą užtikrina patirties dalijimosi principai ir profesionalūs standartai, kuriuos laikosi įmonės.
Betoninių grindų liejimas, tankinimas ir apdaila
Grindų betonavimas yra atsakingas etapas, kurio sėkmė priklauso nuo pasiruošimo. Betoną dažnai transportuoja iš gamybos cechų; jei atvežimo laikas ilgas, į jį įmaišomi kietėjimą lėtinantys priedai. Dažniausiai vidaus patalpoms naudojamas C20/25 ar C25/30 betonas, lauke - C30/37. Liejimo metu būtina pilti betoną virš ribos, kad paviršius sugytų netolygiai; betonas turi būti lygintas, vibruojamas, sutankinamas, o paviršius užtrinamas keičiant kampus.
Jei planuojamas antras sluoksnis, jis gali būti pilamas tik iki pirmojo sluoksnio rišimosi pradžios. Tarp betono sluoksnių būtinai turi būti tarpai priklausomai nuo mišinio savybių, cemento ir aplinkos. Pagrindinės technologinės nuostatos: grindų projektą sudaro skaičiuojamoji dalis, darbo brėžiniai, pagrindiniai sprendimai dėl pagrindo paruošimo, medžiagų ir darbų technologijos, kokybės kontrolė. Dažnai pateikiama rekomendacija: per pamainą galima išbetonuoti iki 1500 kv. m ploto, ir tai prisideda prie kokybės.
Cementinių grindų grindinimas dažnai remiamas pluoštu arba armatūra, priklausomai nuo apkrovos. Idealiu atveju, pirmasis sukietėjimo etapas trunka 2-6 valandas, antrasis - 6-12 valandų, o po 7-14 dienų grindys gali būti pradėtos naudoti skirtingoms transporto priemonėms, priklausomai nuo cemento tipo ir aplinkos sąlygų. Pilnai sukietėjusi grindų danga laikoma po 28 dienų.
Kietėjimo laikai ir jų įtaka stiprumui
Kietėjimo laikai priklauso nuo aplinkos sąlygų: temperatūros, drėgmės, vėjo. Idealiai grindų džiūvimo temperatūros intervalas - 10-32 °C. Per didelė temperatūra gali paspartinti paviršiaus džiūvimą, sukelti įtrūkimus; šaltas oras gali lėtinti hidrataciją, todėl reikalingos apsaugos priemonės. Drėgmė lėtina garavimą, palaiko hidrataciją; vėjas didina garavimą. Taip pat svarbu pasirinkti tinkamas priedų sistemas: vandens kietinimas, membranų formuojančios medžiagos, plėvelės dengimas, garų kietėjimas.
Priklausomai nuo mišinio sudėties, gali būti naudojami papildomi priedai: akceleratoriai (rankoj kada greičiau stingsta), lėtintuvai, pozanai, putokšliai, greitikliai. Tinkamai pasirinkti priedai ir jų kiekiai turi didelę įtaką galutiniam kietėjimo lygiui. Šie veiksniai - medžiaga, pagrindas, cemento tipas, aplinkos sąlygos ir naudojimo pobūdis - lemia betono stiprumą.
Dėl įtrūkimų kontrolės svarbiausia yra laiku užpildyti įtrūkimus, taikyti kompensacines siūles, laikytis tinkamos drėgmės ir laikyti kietėjimo sąlygas. Taip pat svarbu laikytis teisingų įrengimo ir išpylimo principų, kad paviršiai nesudarytų „temperatūros įtempio“ židinių. Dauguma įtrūkimų atsiranda dėl netinkamo skaidymo, netinkamos vibracijos arba per didelių regionų be siūlių.
Išvados ir praktiniai patarimai
- Pasirinkti tinkamą betoną pagal apkrovą ir naudoti užpildus bei priedus pagal standartus.
- Užtikrinti išsamią pagrindo paruošimą, hidroizoliaciją ir armavimą.
- Laikytis kietėjimo režimo, teikti pirmenybę drėkinimui arba membranoms, priklausomai nuo sąlygų.
- Suderinti projektą su projektuotojais, nekubinti laiką, tačiau užtikrinti kokybę.
tags: #cementiniu #grindu #stiprumas