Plyšių remontas yra itin svarbus, siekiant atkurti įtrūkusio betono konstrukcijos funkcionalumą ir veiksmingumą eksploatacijos metu. Planuojant ir vykdant tokius remonto darbus ypač svarbu parinkti tinkamas medžiagas. Tačiau šiuo klausimu inžinieriams trūksta išsamių gairių. Įprastai skiriami šie plyšių tipai: plastinio suslūgimo - plastinio betono mišinio nusėdimo ir išgaruojančio vandens sukeltas plastinis susitraukimas; terminiai - dėl terminių deformacijų; susitraukimo - dėl kietėjančio betono džiūvimo; konstrukciniai - dėl perkrovos arba pamatų nusėdimo skirtumų; chemiškai sukelti - susidaro dėl cheminių reakcijų, kurios skatina plieno armatūros koroziją.
Betono pleišėjimas - sena problema, daranti neigiamą poveikį jo konstrukcijų išvaizdai, vientisumui, tinkamumui ir patvarumui, jau nekalbant apie susilpnėjusią laikančiąją galią. Plyšiai skatina drėgmės patekimą ir žalingus chemikalus pasiekiančius armatūrą, kurios korozija yra ekspansyvi cheminė reakcija. Tinkamas betono mišinio parinkimas, kietinimas, konstrukcijų eksploatacija ir priežiūra - svarbiausios priemonės plyšių kontrolei.
Rinkoje egzistuoja įvairių tipų plyšių remonto medžiagos, įskaitant patentuotas ir nepatentuotas. Pageidaujamos savybės: mažas laidumas, siekiantis užkirsti drėgmei ir jonams patekti iki armatūros; medžiaga turi sukurti šarminę aplinką ir pasyvuoti plieno armatūrą (nors šarmingumas nebūtinai būtinas, jei užtikrinamas nepralaidumas); mechaniškai suderinta su konstrukcija, kad deformacijų skirtumas būtų minimalus.
Polimerinės medžiagos plyšių remontui
Pranesnioje praktikoje dažnai naudojamos polimerinės medžiagos. Pirmojo tipo polimerai - lateksai, įskaitant stireno butadieno dervos (SBR) lateksą ir akrilo lateksą. Jie modifikuoja cementinį skiedinį, didina klojumą, gerina sukibimą su pagrindu, sumažina pralaidumą ir didina skiedinio tempimo bei lenkimo stiprį. Antrasis tipas taikomas plačiau pagal pažeidimo sąlygas: dažnai naudojama epoksidinė derva, kuri sukuria nepralaidų sluoksnį, apsaugantį armatūrą ir nesuteikianti šarminės pasyvacijos kaip cementinis skiedinys. Taip pat galima naudoti poliesterio, poliuretano ir akrilo dervas. Dervų savybės: didelis tempimo ir adhezijos stipris su pagrindu; gali būti keliami spalvos, klampumo ir rišimosi terminai pagal projekto poreikius.
Epoksidinė derva ima pranašumą dėl didelio adhezinio ir šlyties stiprio, tačiau ji gali kietėti dideliuose sluoksniuose, išskirdama daug šilumos, o terminė kontrakcija gali sukelti paviršiaus įtempimus. Dėl to dervą rekomenduojama tepti riboto storio sluoksniais, ypač dideliems paviršiams. Derybos dėl elgesio esant aukštai temperatūrai gali būti svarbios. Dervos dažnai nėra skirta dideliems dydžiams remonto, kai reikia didelio tūrio, todėl rekomenduojamas kompromisas tarp polimerais modifikuoto cementinio ir dervos skiedinių.
Trečiasis tipas: elastomerai (elastingos medžiagos)
Elastinga medžiaga - dažnai poliuretanas - naudinga siauriems plyšiams injekuoti ir gebėjimui kompensuoti deformacijas. Ji yra labai minkšta ir lanksti, tačiau jos mechaninės charakteristikos (tempimo, gniuždymo, šlyties stipris) yra silpnesnės nei standžiųjų junginių. Be to, elastingai medžiagai būdinga senėjimo problema ir laikui bėgant savybės gali prastėti. Esant „gyviems“ plyšiams, elastomeras gali būti tinkamesnis sprendimas, tačiau jei plyšys nis konstrukcijai, reikia naudoti standesnes medžiagas (epoksidinę dervą ar polimerais modifikuotą cementinį skiedinį) kartu su tinkamomis jungtimis.
Kokie kriterijai lemia tinkamą pasirinkimą
- Jeigu plyšys yra konstrukcinis, remontui būtini polimerais modifikuoto cementinio ar dervų skiediniai (lygiai dideliems plyšiams) arba plyšių injekavimas, kad atkurtumėte laikančiąją galią.
- Jeigu plyšys nėra konstrukcinis, svarbu įvertinti, ar plyšys „negyvas“ ar „gyvas“, ir kokia yra supleišėjusios konstrukcijos projektinė laikančioji funkcija. „NeGyvą“ plyšį galima užtaisyti standžiomis ar elastinėmis medžiagomis; „gyvą“ plyšį reikėtų rinktis elastingas medžiagas, kurios gali prisitaikyti prie deformacijų.
- Jei konstrukcija išlaiko projektinę galią, dažnai užtenka užpildymo elastinga medžiaga (vandens ir drėgmės apsauga). Jei nebe išlaiko - būtina naudoti stipresnes medžiagas (epoksidinę dervą) arba dorinant konstrukciją naudoti paslankią jungtį, kad judėjimas nebūtų ribojamas.
Trumpai tariant, sprendimas gali būti kompromisas tarp polimerais modifikuoto cemento ir dervos skiedinių. Inžinieriai turėtų atsižvelgti į plyšio pločius: iki 5-10 mm gali būti užpildomi standžiomis ar elastinėmis medžiagomis (priklausomai nuo „gyvumo“). Didesniems plyšiams (siauriems) gali būti naudojamos injekcijos ar dangos su dervomis, o plačioms plyšiams - cementinis skiedinys su polimerais arba epoksidinė derva.
Sandarinimo praktika ir įterpimo kryptis
Vertikaliems plyšiams injekuojama nuo apačios į viršų, o horizontaliems - naudojamos lengvai klampios dervos, pilamos gravitacijos jėga į plyšį. Jei plyšys „gyvas“, nereikėtų remontuoti standžiomis medžiagomis, nes pasibaigus judėjimui gali kilti naujų plyšių šalia užpildytojo. Elastinga medžiaga įterpiama į plyšį, prisirišant prie šoninių sienelių, o ne prie dugno, kad judėjimas pasiskirstytų ir vėliau netaptų naujų plyšių šaltiniu.
Jei supleišėjusio betono konstrukcija išlaiko projektinę galią, plyšį galima tik užpildyti elastinga medžiaga. Didesniems plyšiams ar situacijoms, kai reikia užtikrinti ilgaamžišką atsparumą drėgmei, dažnai naudojama epoksidinė derva, kuri sukuria nepralaidų sluoksnį ir atstato vientisumą.
Specialūs atvejai: rūsiai, požeminės patalpos ir fasadai
Rūsiai ir požeminės patalpos yra jautrios drėgmei, todėl hidroizoliacija yra būtina priemonė. Fasadas yra pirmoji gynybos linija nuo išorės veiksnių ir daro įtaką energijos taupymui bei estetinei išvaizdai. Plokšti stogai reikalauja efektyvios hidroizoliacijos ir izoliacijos, kad būtų išvengta vandens prasiskverbimo ir energijos nuostolių.
Praktiški patarimai dėl sandarinimo medžiagų pasirinkimo
- Pradėkite nuo plyšio įvertinimo: ar jis „negyvas“ ar „gyvas“, ar plyšimus sukėlė nuolatiniai pakitimai arba ciklinė apkrova.
- Naudokite polimerais modifikuotą cementinį skiedinį plačiam remontui ar sandarinimui, arba dervos, kai reikia didesnio adhezijos ir atsparumo vandeniui.
- Injekcijai dažnai pasirenkama epoksidinė derva dėl didelio adhezijos ir šlyties stiprio, tačiau elastingos medžiagos gali būti tinkamos siauriems „gyviems“ plyšiams, kad būtų išvengta naujų susidarymo šalia užpildų.
- Rinktis medžiagas, kurios sukuria nepralaidų sluoksnį aplink plieno armatūrą ir turi gerą suderinamumą su betonu, trumpą džiūvimo laiką ir galimybę ribotu sluoksniu užtepti didelius plotus arba sutvirtinti siaurus plyšius injekcijomis.
Taikomi remonto sprendimai konkrečiais atvejais
Jei plyšys nėra konstrukcinis ir konstrukcija išlaiko laikančiąją galią, dažnai užtenka sandarinti plonesniaisiais elastingaisiais ar polimerų mišiniais, kad pavyktų užkirsti vandens tekėjimui. Jei plyšys yra konstrukcinis ar įtrūkusio pluošto pobūdžio, rekomenduojama naudoti elastingą arba standųjį polimerinį skiedinį, o sunkesniais atvejais - epoksidinę dervą ar polimerais modifikuotą cementinį skiedinį su injekcijomis.
Be to, dažnai reikalingas papildomas hidroizoliacijos procesas, atsparus chemijoms ir vandeniui, ypač rūsiuose, voniose, baseinuose ir fasaduose, kad būtų išvengta drėgmės įsiskverbimo. Hidroizoliacijos sprendimai dažnai derinami su tinkuoto fasado ar sienų apdaila, norint užtikrinti tvarumą ir energijos taupymą.
Pridėtinos medžiagos ir papildomi patarimai
Patys dažniausiai pasitaikantys medžiagų tipai: epoksidinė derva, poliuretano derva, poliesterio derva, akrilo derva, SBR latekso modifikuotas cementas ir latekso formos polimerai. Dervos gali būti klojamos į siaurus plyšius arba didelius plotus; jos gali kietėti išskirdamos šilumą, todėl svarbu riboti sluoksnio storį ir laikytis gamintojo rekomendacijų. Sandarinimas dažnai vykdomas iš apačios į viršų vertikaliai injekcijai arba gravitacijos jėgai veikiant į plyšį; plokščioms paviršiams - pasirinkti sklandžias, klampiai mažinančias dervas.
Rūsiai ir požeminės patalpos reikalauja ypatingos hidroizoliacijos, kadangi drėgmė gali pažeisti grindis ir sienas. Fasadai, vidaus patalpos bei sanitarinės zonos - šios vietos reikalauja atitinkamų medžiagų atsparumo drėgmei ir chemijoms, kartu su tinkamais junginių sandarinimais.
Praktiniai naudojimo nurodymai ir procesas
- Paviršiai turi būti švarūs ir be medžiagų, kurios gali trukdyti sukibimui.
- Tepti plauko ar siūlo storio įtrūkimų užglaistymo mišinius (mažesnius nei 0,4 mm-1,6 mm) pagal gamintojo instrukcijas.
- Palikti džiūti mažiausiai 4 valandas, įrankius plauti su muiluotu vandeniu.
- Neskirti nuolatiniam panardinimui po vandeniu arba naudoti žemiau vandens linijos.
- Nenaudoti konstrukciniams įtrūkimams kaip pagrindui be specialaus junginio.
Darbo planas remonto atvejams
Jeigu plyšys turi konstrukcinį pobūdį - naudokite polimerais modifikuotą cementinį skiedinį (plačiam remontui) arba įtrūkimų injekcijas. Jeigu plyšys nėra konstrukcinis - įvertinkite „negyvą“/„gyvą“ pobūdį ir parenkite atitinkamas medžiagas, nuo standžių iki elastingų. Jei plyšys nesugeba išlaikyti projektinės laikančiosios galios - naudokite stipresnes medžiagas (epoksidinę dervą) arba sujunginį sprendimą, leisiantį judėti be apribojimų.
tags: #betono #plysiu #sandarinimas