Paisant, kokią funkciją turi kietinimo ar drėgmės išlaikymo priemonė, renkantis produktą reikėtų atsižvelgti į jo panaudojimo galimybes. Sumaišius cementą su vandeniu prasideda hidratacijos reakcija, kurios metu, cementui reaguojant su vandeniu, formuojasi kalcio silikatai - betono tešla pradeda kietėti. Kietėjančio betono priežiūros metu yra kontroliuojamas drėgmės kiekis ir jos garavimo greitis. Tinkamai prižiūrant kietėjantį betoną, yra užtikrinama, kad drėgmė išsilaikytų kuo ilgiau ir betonas pasiektų savo optimalias savybes.
Skirtini kietėjimo priežiūros būdai
1. Drėgmės ant betono paviršiaus išlaikymas. Betonas pastoviai drėkinamas kietėjimo metu. 2. Sulaikant kaip įmanoma daugiau drėgmės betono mišinio viduje. 3. Kietėjančio betono priežiūra naudojant vandenį - šis būdas, jei yra tinkamai atliekamas viso proceso metu, yra pats efektyviausias.
Lygiems, horizontaliems paviršiams prižiūrėti kietėjimo metu galima sukurti vandens patvankas - dirbtinas užtvankas aplink betono perimetrą, kurios neleidžia vandeniui nutekėti. Tam gali būti naudojamas smėlis, žemė ar pats betonas. Vandens liejimas ant betono taip pat yra geras būdas užtikrinti tinkamą kietėjančio betono priežiūrą. Šis procesas yra atliekamas periodiškai - siekiant užtikrinti, kadbetonas neišdžiūtų bent jau pirmas 7 paras. Patogiau naudoti vamzdelių ar žarnų sistemas, kurios pastoviai purškia vandenį ant betono paviršiaus. Betono paviršiaus dengimas drėgmę kaupiančiais užklotais turi būti atliekamas iškart, kai betonas pakankamai sukietėja, tam kad nepažeisti betono paviršiaus. Labai svarbu, kad visas betono paviršius būtų sandariai uždengtas, įskaitant briaunas. Uždengti dembliai turi būti pastoviai drėkinami tam, kad betono paviršius visada galėtu įgerti drėgmės. Šis metodas taip pat reikalauja papildomų medžiagų bei daug priežiūros, todėl gali būti nepraktiškas didesniuose betonavimo projektuose.
Esant optimaliam vandens ir cemento santykiui (apie 0,5) - kietėjančio betono priežiūra turi būti atliekama bent 14 parų. Tai reiškia, kad pasirinkus bet kurį kietėjančio betono priežiūros būdą vandeniu, procesas turės būti vykdomas ir prižiūrimas bent 14 dienų. Dėl to išauga statybos darbų trukmė bei sąnaudos.
2) Sulaikymo metodai su polietileno plėvele. Horizontalus dengimas polietileno plėvele. Tai paprastas būdas sulaikyti drėgmę betono paviršiuje jo kietėjimo metu. Tam naudojama 125-mikronų polietileno plėvele. Nepatartina naudoti ant spalvoto ar raštuoto betono, kadangi dengiant galima sugadinti spalvą bei raštą. Svarbu, kad betono paviršiaus kraštuose plėvelė būtų gerai prispausta, kitaip po ja gali skverbtis vėjas, kuris greitai išdžiovintų betono paviršių. Jei dengiama juostomis - privaloma jas sandariai suklijuoti lipnia juosta.
Vertikalaus dengimas polietileno plėvele. Vertikalus paviršius polietileno plėvele turėtų būti apjuosiamas kaip įmanoma greičiau - nuo formų nuėmimo praėjus ne daugiau kaip 30 minučių. Tam, kad nepažeisti paviršiaus, jis turi būti pakankamai sukietėjęs. Jei betono paviršius turi specialią apdailą (raštą) - patartina plėvelę dengti ant sukonstruotų rėmų, kad ji nesiliestų prie paviršiaus. Naudojant rėmus nereikia laukti betono paviršiaus sutvirtėjimo - galima dėti apsaugą iškart pabaigus paviršiaus apdailą. Tačiau, papildomų rėmų konstravimas ir jų dengimas dar labiau pailgina statybos darbų trukmę bei padidina sąnaudas. Dengiant betoną polietileno plėvele yra sugaištama daugiau laiko. Jei darbai vyksta lauke - reikia nuolatinės priežiūros, kad užkloto perimetro kraštai liktų prispausti ir nesusidarytų skersvėjis po plėvele. Jei taip atsitinka - betono paviršius pradeda greitai džiūti ir gali sutrukinėti. Šis metodas reikalauja papildomos įrangos bei pagalbinių medžiagų. Su priemone SINAK S-102 - visi darbai atliekami per keletą valandų, papildoma priežiūra nereikalinga.
3) Kietėjančio betono priežiūra naudojant specialias medžiagas. Pagrindinis šio metodo pranašumas prieš vandens ar vandens sulaikymo metodus yra tas, kad nereikia atlikti papildomos priežiūros. Membraną sukuriančios medžiagos. Taikant ši metodą, betono paviršius yra nupurškiamas specialiomis medžiagomis, kuriose yra dervų, vaško arba gumos. Išgaravus tirpikliui, betono paviršius pasidengia plona plėvele, kuri užkerta kelią drėgmės garavimui. Pagrindinis šio metodo minusas yra susiformavusi plėvelė, prie kurių nelimpa kitos apdailos, remonto, impregnavimo medžiagos.
Membranos nesukuriančios medžiagos. Taikant ši metodą, betono paviršius yra nupurškiamas specialiomis medžiagomis (pvz. Tokios medžiagos sukuria drėgmei nepralaidžią kapiliarinę struktūrą betono viduje ir greitai sustabdo drėgmės garavimą. Apdorojus betoną tokia medžiaga - jos pašalinti yra neįmanoma. Pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų metodų yra susidariusi plėvelė ant betono paviršiaus. Membranos nekuriančios medžiagos apsauginį barjerą sukuria pačiame betono viduje. Jei plėvelė yra suformuota ant betono paviršiaus, tai prieš klojant kitas medžiagas ją reikia pašalinti (šlifuoti, smėliuoti, gremžti ar nuplauti).
Dėl to kyla statybos darbų sąnaudos bei ilgėja laikas. Be to, reikia papildomos įrangos ir medžiagų. Jei kietėjimo metu betonui leidžiama per anksti išdžiūti ar drėgmės kiekis yra nepakankamas (mažiau negu 80% santykinės drėgmės) - hidratacijos reakcija nutrūksta. Dalis cemento lieka nesureagavusio ir betonas nepasiekia optimalių savybių. Šios savybės yra cheminės reakcijos vykstančios tarp silikatų, Portlendo cemento ir kalcio hidroksido (laisvos kalkės) rezultatas betono porose. Pagrindinis skirtumas tarp šių silikatų rūšių yra molekulių dydis. Molekulių dydis yra labai svarbus, nes nuo jo priklauso kaip giliai į betoną gali įsiskverbti cheminiai kietikliai ir kaip sistemingai jie reaguoja. Smulkios ličio molekulės giliai įsiskverbia į betono poras, padarydamos jį žymiai kietesnį. Kalcio ir natrio molekulės yra daug didesnes, todėl nesugeba įsiskverbti į betono poras taip giliai kaip ličio molekulės ir po reakcijos ant betoninio paviršiaus lieka kalkių išsiskyrimo žymės. C2 kietikliai, pagaminti ličio pagrindu, reaguoja su kalcio molekulėmis betono porose, sudarydami stiprius ir labai stabilius silikatų junginius, kurie maksimaliai pagerina ličio reaktyvumą. C2 kietikliai, dėl jų sudėtyje esančio ličio, neleidžia susidaryti šarmų ir silikatų reakcijoms betono porose. Silicio dioksidas visumoje reaguoja su šarmais betone, kurio sudėtyje yra kalkių, ir susidaro gelis, kuris reaguodamas su vandeniu plečiasi. Tokia reakcija sukelia didžiulį slėgimą, dėl kurio betonas trūkinėja. Mikro-įtrūkimai leidžia vandeniui įsigerti į betono paviršiaus pasluoksnį ir todėl gali atsirasti integruoto metalo korozija, užšalimas ir kitos problemos.
Kietinimo medžiagų tipai ir jų privalumai
Kietų užpildų liejami skiediniai naudojami kaip galutinis dėvimas sluoksnis industrinėms didelių apkrovų grindims pagal DIN 1100. Galutinis rezultatas - ypač kietos ir tankios industrinės grindys su labai gera atsparumu dilimui ir aplinkos veiksniams. Korodur kietų užpildų liejami skiediniai yra atsparūs benzinui, mineralinei alyvai, tirpikliams, šalčio-šilumos ciklams bei ledo tirpikliams. Tokia danga gali atlaikyti didžiausias dėvėjimosi apkrovas, yra nepralaidi vandeniui, neslidi bei elektrostatiška. Yra du dangos instaliavimo metodai: 1) šlapias ant šlapio - kai danga instaliuojama ant šviežiai išpildo betoninio pagrindo; 2) šlapias ant sauso - kai danga instaliuojama ant sauso betoninio pagrindo, kartu su specialiu Korodur gruntu liejamiems skiediniams. Dangos storis priklauso nuo planuojamos eksploatacijos ir prasideda nuo 10 mm.
Pagrindiniai šios dangos privalumai: sukuriamas visiškai naujas apsauginis sluoksnis ant betoninio pagrindo paviršiaus, kuris yra nepralaidus, neįgeriantis, atsparus aplinkos poveikiui ir intensyviai eksploatuojamas; dinaminiai smugiai yra apsaugojami per visą dangos storį; pagal DIN EN 13318 - danga klasifikuojama pagal atsparumą dilimui; galima pasirinkti įvairias spalvas ir atsparumo lygius. Pagrindiniai trūkumai - minimalus dangos storis yra 10 mm, todėl medžiagų išeiga mažesnė nei naudojant sausosios formos kietiklius. Instaliavimui reikalinga cementinių skiedinių pompa su automatiniu vandens dozavimu. Dėmesio vertas ir platus įrenginių bei medžiagų poreikis.
Taip pat yra hidroizoliacinis impregnavimas vandeniui atspariam paviršiui sukurti. Poros ne užpildomos, bet tik padengiamos. Aukštos kokybės impregnavimas ir standus arba įtrūkimus padengiantis Remmers produkto sluoksnis padidina apsaugą nuo drėgmės įsiskverbimo, CO2 ir plieną veikiančių druskų patekimo į betono krašto zoną.
Be to, Vitruvius Die Architectura Libri Decem nurodo senovinius aliejų naudojimo principus skiediniui atspariam vandeniui - šiandien šią funkciją atlieka modernios apsauginės medžiagos, kurios užtikrina ilgaamžiškumą įdedant kokybiškas veikliosios ir rišamosios medžiagas. Dengiamosios medžiagos ir impregnantai sudaro apsauginį sluoksnį, atliekantį skirtingas funkcijas: apsauga nuo kenksmingų medžiagų, druskų bei CO2, reguliavimas drėgmės balanso ir didesnė elektros varža, taigi gali padidėti atspari fiziniam poveikiui. Taip pat galima naudoti standžią arba lanksčią įtrūkimų dangą ir įvairovę dizainui su patikrintomis paviršiaus apsaugos sistemomis OS 1-OS 5a.
Hidroizoliacinis impregnavimas vandeniui atspariam paviršiui sukurti pranašauja poros užpildymo nebuvimą, o tik padengimą. Aukštos kokybės impregnavimas ir standus arba įtrūkimus padengiantis Remmers sluoksnis padidina apsaugą nuo drėgmės įsiskverbimo, CO2 ir plieną veikiančių druskų patekimo į betono krašto zoną.
Moksliniai pagrindai: kietikliai ir jų poveikis betono struktūrai
Jei kietėjimo metu betonui leidžiama per anksti išdžiūti ar drėgmės kiekis yra nepakankamas (mažiau negu 80% santykinės drėgmės) - hidratacijos reakcija nutrūksta. Dalis cemento lieka nesureagavusio ir betonas nepasiekia optimalių savybių. Šios savybės yra cheminės reakcijos vykstančios tarp silikatų, Portlendo cemento ir kalcio hidroksido (laisvos kalkės) rezultatas betono porose. Pagrindinis skirtumas tarp šių silikatų rūšių yra molekulių dydis: smulkios ličio molekulės giliai įsiskverbia į betono poras, padarydamos jį žymiai kietesnį, o kalcio ir natrio molekulės yra didesnės ir negali taip giliai įsiskverbti.
C2 kietikliai, pagaminti ličio pagrindu, reaguoja su kalcio molekulėmis betono porose, sudarydami stiprius ir labai stabilius silikatų junginius, kurie maksimaliai pagerina ličio reaktyvumą. Taip pat šie kietikliai reaguoja su kalcio hidroksidais, padengdami pagrindą tri-kalcio silikatų junginiais, kurie sulaiko drėgmę betono paviršiuje. Tokie cheminiai mechanizmai sumažina šarmo/silikatų reakcijų riziką ir riboja mikroįtrūkimų formavimą.
Apibendrinimas apie įrankius, jų poveikį ir praktiniai patarimai
- Renkantis kietinamąją medžiagą svarbu įvertinti projekto pobūdį: dydį, apkrovą, aplinkos sąlygas ir norimą paviršiaus atsparumą.
- Jei tikslas - maksimali drėgmės saugykla ir tolygus kietėjimo procesas, gali būti naudojamos polietileno plėvelės dengimo ar vandens plovimo sistemos, tačiau jos reikalauja didesnio priežiūros ir laiko sąnaudų.
- Specialios membranos arba membranos nesukuriančios medžiagos gali būti įtrauktos, kad užtikrintų minimalų drėgmės garavimą, tačiau jų pašalinimas prieš plėvelių klojimą gali padidinti darbus bei kainas.
- Kietėjančiam betono paviršiui būtina laikytis optimalios drėgmės kontrolės, ypač pirmosiomis dienomis; žema drėgmė ar per didelis išdžiūvimas gali sutrumpinti arba sutrikdyti hidrataciją.
- Dinaminės apsaugos sprendimai su galutiniu kietiniu sluoksniu - užtikrina atsparumą dėvėjimui ir ilgalaikį paviršiaus išlaikymą sunkioms apkrovoms.
Šiame tekste aptariamos pagrindinės medžiagų grupės ir jų poveikis betono kietėjimo eigai, įskaitant kietiklius ličio pagrindu, membranines ir membranos nesukuriąsias dangas, polietileno plėvelės dengimą bei vandens sulaikymo metodus, taip pat svarbiausias praktines rekomendacijas dėl ilgaamžiškos paviršiaus apsaugos ir atsparumo dėvėjimuose.
tags: #betono #pavirsiaus #kietinimo #medziagos