Nuo 2011 m. birželio mėn. 18 d. Balbieriškyje vykusio seminaro „Bonsų antžeminės dalies formavimas“ praėjo daugiau nei 3 metai. Šiame seminare savo „karjerą“ pradėjo viena mano baltoji eglė. Šiame straipsnyje pasidalinsiu minėtos baltosios eglės tolimesniu vystymusi, iliustruodamas nuotraukomis. Taigi, viskas prasidėjo nuo to, kad kelias dienas prieš renginį Balbieriškyje, ši baltoji eglutė ‘Conica‘ buvo įsigyta vienoje iš Vilniuje esančių lauko augalų prekybos aikštelių. 2014 m. kovo mėn. Baltoji eglė (lot. Picea glauca), dar vadinama kanadine egle, yra spygliuotis medis iš Šiaurės Amerikos. Pasižymi tankia, kūgiška laja ir melsvai žaliais, trumpais spygliais.
Sutrynus spyglius, jaučiamas specifinis, primenantis juoduosius serbentus, kvapas. Labai atspari šalčiui. Rūšinis augalas auginamas rečiau, populiaresnės jos nykštukinės veislės. Eglė baltoji 'Laurin' (Lot. Picea glauca 'Laurin') - kūgio formos, labai tanki baltosios eglės veislė. Panaši į 'Conica', tik žymiai mažesnė.
Veislės ypatybės ir jų taikymas
Veislės ypatybės: Auga itin lėtai ir pasižymi itin tvarkinga kūgio formos laja. Auginti reikėtų saulėtoje vietoje arba daliniame pavėsyje. Jei vasarą ima ruduoti spygliukai, gali būti, kad puola voratinklinės erkutės. Tokiu atveju reikėtų naudoti sisteminius insekticidus. Šaltomis, saulėtomis ir besniegėmis žiemomis spygliukai pietinėje augalo pusėje gali apdegti nuo saulės.
Joks sklypas neatrodys išbaigtas, prižiūrėtas ir dekoratyvus be spygliuočių medžių ir krūmų. Jie išskirtinai dekoratyvūs bet kuriuo metų laiku, taip pat ir žiemą, jiems nereikia beveik jokios priežiūros, spygliuočiai mėgstami ir dėl formų bei pritaikymo želdinių grupėse įvairovės, sodinami pavieniui ar grupelėmis po 3-5, tinka gyvatvorėms, saugo nuo vėjų, triukšmo.
Gerai atrodo skirtingose sodų, parkų kompozicijose, miesto gatvėse ir aikštėse. Vienas svarbiausių daugumos spygliuočių medžių (eglės, pušies, kėnio ir tujos) privalumų yra tai, kad jie, skirtingai nei mūsų klimatinėje zonoje paplitę lapuočiai, yra visžaliai. Beje, tarp spygliuočių medžių nėra tokių greito augimo rekordininkų, kokie yra lapuočių atstovai topoliai. Už tai suaugę spygliuočiai gana neblogai pakelia persodinimą.
Ūgliai, šaknys ir dirvos sąlygos
Spygliuočius galima sodinti tik du kartus per metus. Tinkamiausias metas spygliuočių sodinimui yra pavasaris (balandžio pabaiga ir gegužės pradžia) ir ruduo (antrasis sodinimo laikotarpis - rugpjūčio pabaiga-rugsėjo pabaiga). Pasodinus vėliau, augalai nesuspėja įsišaknyti. Eglės geriausiai prigyja pasodintos rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pirmojoje pusėje, kai jos jau baigusios augti, šakelių galuose susiformavę pumpurai.
Puslapyje tęstiniam optimaliam įsikūnijimui svarbu žinoti: daugelio spygliuočių šaknys paviršinės, suaugusios į tankius kuokštus, todėl ruošiant iškasimui numatytus sodmenis reikia gerai palaistyti. Į nuolatinę vietą rekomenduojama sodinti 4-8 metų amžiaus spygliuočius. Sodinama būtinai su žemės gumulu, atitinkančiu augalo dydį. Duobė turi būti didesnė nei šaknų kuokštas. Prastoje dirvoje būtina iškasti didesnę duobę, į dugną priberti derlingos žemės.
Pasodinus netoli duobės centro iš vyraujančių vėjų pusės įkalamas kuolas medeliui pririšti. Į paruoštą sodinti duobę įdedama drėgnų durpių, jos sumaišomos su žeme, durpėmis ar kompostu. Negalima į duobę dėti šviežio mėšlo. Jis turi būti gerai perpuvęs, lygiomis dalimis sumaišytas su lapine ar velėnine kompostine žeme.
Sodinant būtina stengtis nepažeisti šaknų, išsaugoti žemės gumulą aplink jas. Augalo šaknis būtina užžerti derlinga žeme. Sodinamo augalo šaknies kaklelis turi būti sulig dirvos paviršiumi. Sodinukas turi būti pasodintas tokiame gylyje, kokiame augo medelyne. Lengvose smėlio ir sausose dirvose galima sodinti ir giliau. Sunkiose dirvose pasodinus per giliai, galima augalams pakenkti.
Palei duobės kraštus supilamas nedidelis pylimėlis, kad laistant neištekėtų vanduo. Žemė aplink sodinuką sutrypiama, jis gausiai per kelis kartus palaistomas ir mulčiuojamas durpėmis ar kompostu. Tai neleis augti piktžolėms, sulaikys drėgmę, palankiai veiks dirvos mikroorganizmų veiklą ir maitins dirvą. Mulčiuoti medžiai ir krūmai geriau prigyja ir sparčiau auga.
Jeigu orai sausi, po pasodinimo reikia laistyti gausiai, 3-5 kartus. Rudenį sodintus spygliuočius iki užšąlant (nesvarbu, koks oras) reikia nuolat gausiai laistyti.
Kadagiai ir jų panaudojimas
Kadagiai - praktiškai visos kadagio rūšys turi gulsčiaūges šakas. Spalvinė spyglių gama įvairi. Kadagio ūgliai dažnai aktyviai įsišaknija, tokiu būdu krūmai išplinta dideliame plote. Kadagys geriau auga žvyringoje dirvoje, stačiame šlaite, atviroje, saulėtoje vietoje ar prie laiptų, neaukštų terasų ir atraminių sienelių.
Vienas iš mažiausiai reiklių spygliuočių augalų - kazokinis kadagys (Juniperus sabina). Tai labai gražus krūmas, bet greitai augantis į plotį. Ši kadagio rūšis sodinama ir pavieniui, ir grupėmis klombose, palei sienas, rokarijuose ir alpinariumuose.
Žinomos baltosios eglės veislės ir jų charakteristikos
Eglė baltoji 'Laurin' (Lot. Picea glauca 'Laurin') - kūgio formos, labai tanki baltosios eglės veislė. Panaši į 'Conica', tik žymiai mažesnė.
Eglė baltoji 'Zuckerhut' (Lot. Picea glauca 'Zuckerhut') - žemaūgė, panaši į baltosios eglės veislę 'Coniką', tačiau auga dar lėčiau, o ir jos kūgiška laja laibesnė. Dešimties metų siekia apie 70 cm aukštį.
Eglė baltoji 'Rainbow's End' (lot.Picea Glauca) - vidutinio aukščio baltosios eglės veislė, užauganti maksimaliai iki 2-2,5 m. Per 10 m. pasiekia 1,2 m aukštį ir 1 m plotį. Lėto augimo, plataus kūgio formos eglė. Labai taisyklingos formos. Tinka saulėta, pusiau saulėta vieta. Užauga iki 0,8 m aukščio. Šakelės labai tankios, trumpos, spygliukai maži. Ypač gražiai atrodo pavasarį, nes naujas prieaugis būna geltonos spalvos, paskui vasarą pažaliuoja.
Paprastoji eglė (Lot. Visžalis spygliuotis medis, užaugantis iki 30 - 40 metrų. Laja kūgiška 6 - 10 metrų skersmens. Atviroje vietoje augantys medžiai iki žemės šakoti. Pagrindinės šakos horizontalios, nežymiai į viršų iškilusiomis viršūnėmis.
Picea pungens 'Białobok' - Lenkiška veislė su išraiškingos spalvos jaunais ūgliais. Auga lėtai. Būdamas 10 metų pasiekia maždaug 2 m aukštį. Po daugelio metų užauga iki 3-5 m aukščio ir 3 m skersmens. Ūgliai trumpi, standūs, išsidėstę horizontaliai.
Eglė baltoji 'Sander's Blue' (lot. Picea Glauca) - Visžalis, lėtai augantis spygliuotis. Laja taisyklingo kūgio formos, genėti nereikia. Per 10 m. pasiekia iki 80 cm aukštį. Metinis prieaugis apie 7 cm. Spygliai melsvai žali, su sidabro atspalviu, minkšti, adatos formos.
Baltoji eglė (Picea glauca) savaime auga Kanadoje ir JAV šiaurinėje dalyje, Aliaskoje, dažniausiai kalnuotuose šlaituose. Atspari šalčiui ir vėjams. Paprastai užauga iki 15-30 m aukščio, bet gali pasiekti ir 40 m. Jos spygliai gan trumpi, iki 1,2-2 cm ilgio, žali, kiek pilkai melsvo atspalvio, briaunoti. Kankorėžiai mažesni už paprastosios eglės, 3-7 cm ilgio, ritiniškos formos, su atspurusiais ir apvaliomis viršūnėlėmis žvyneliais. Sėklos - rudai juodos, 3-5 mm ilgio.
Šaknys ilgesnės ir stipresnės nei kitų eglių, todėl galima sodinti kaip užuovėjas. Baltosios eglės auga gana greitai, gali išgyventi iki 350 metų. Mėgsta vidutiniško derlingumo dirvas, bet visai neblogai auga ir ne itin derlingose. Atsparios sausroms ir paunksnei, gali augti ir šlapiose dirvose. Natūraliose augavietėse augančių šių eglių mediena naudojama statybose bei baldams gaminti. Lietuvoje nuo seno buvo auginama dvarų parkuose ir miestų skveruose. Nemaži medžiai auga Girionyse, Kauno botanikos sode ir kt. Pastaraisiais dešimtmečiais itin populiarios baltosios eglės žemaūgės veislės.
tags: #baltosios #egles #picea #glauca #medienos #panaudojimas