Aušros Vartų gatvė - gatvė, esanti Vilniuje, Senamiestyje.
Pratęsdama Didžiąją gatvę, ji driekiasi įkalne iš šiaurės į pietus nuo sankryžos ties Subačiaus gatve iš vienos pusės ir Etmono gatve iš kitos pusės link Aušros vartų - senųjų miesto gynybinės sienos vartų su Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčia.
Toliau Aušros Vartų gatvė tęsiasi iki Liepkalnio geležinkelio viaduko, kur šioje atkarpoje vyksta automobilių eismas.
Už viaduko ją pratęsia Liepkalnio gatvė.
Aušros Vartų gatvė ir vartai pavadinti nuo taip vadintos miesto dalies.
Istoriniai Aušros Vartai
Vieninteliai Vilniaus mieste išlikę gynybinės sienos vartai - Aušros vartai anksčiau buvo vadinami Medininkų vartais, kadangi pro juos ėjo kelias į Medininkus.
Taip pat pro šiuos vartus galima buvo patekti į Krėvą ir Lydą.
Medininkų vartai paminėti 1514 m. Žygimanto Senojo privilegijoje.
Medininkų vartai pavaizduoti Brauno ir Hogenbergo atlase dar be koplyčios.
Dailininkas Pranciškus Smuglevičius juos nupaišė stambiu planu iš pietryčių pusės su visomis detalėmis.
Aušrõs vatai, Medininkų vartai, Vilniaus gynybinės sienos dalis.
Gynybinės sienos pietinės dalies vartai (vieninteliai Lietuvoje išlikę) pastatyti 1503-14 Medininkų kelyje kartu su siena.
Vartai 3 aukštų, beveik kvadratinio plano (11,2 × 10,8 m); pietinės sienos storis 2,6 m, kitų sienų - 2 m; sienų mūras gotikinis (iki viršutinių šaudymo angų) ir renesansinis (viršus ir atikas).
Įvažiavimą dengia cilindrinis skliautas.
Pagrindinio (pietų) fasado 2 aukšte - niša su 16 a. freska Pasaulio išganytojas.
Atiką nuo 3 aukšto skiria karnizas, po juo - skulptūrinė pirklių globėjo Hermio galva.
Atikas dekoruotas renesansiniais reljefais; vidurinis reljefas vaizduoja dviejų grifų nešamą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbą.
Aušros vartų gynybinis bokštas kvadratinis, trijų aukštų.
Jo sienos 2 -2,6 metrų storio.
Pirmąjį bokšto aukštą sudaro įvažiavimo arka.
Joje buvo pakeliamosios grotos bei vartai.
Antrame ir trečiame aukštuose buvo įrengtos nišos šauliams su šaudymo angomis.
XVII a. pradžioje bokšto viršuje įrengtas atikas.
Jame užmiesčio pusėje buvo pavaizduoti du grifai, kurie laikė skydą su Vyčiu.
1986-1987 m. Vartai iš abiejų pusių turėjo paveikslus.
Vartų fasade iš priemiesčio pusės buvo Kristaus Išganytojo paveikslas, iš miesto pusės kabojo Marijos paveikslas.
Koplyčia ir stebuklingasis paveikslas
Virš vartų yra koplyčia su minėtu stebuklinguoju Dievo motinos paveikslu, kurį nuo 1668 m. globojo vienuoliai karmelitai.
Dėl vartų paveikslas gavo Švenčiausios Aušros vartų Dievo motinos vardą.
Medinė koplytėlė, į kurią buvo perkeltas paveikslas, pastatyta 1671 m.
Ši koplytėlė sudegė.
Vietoj jos buvo pastatyta dabartinė koplyčia, kuri yra barokinio stiliaus.
1789 m. architektas Pietras de Rossi pastatė laiptus ir uždarą galeriją.
1829 m. koplyčia restauruota klasicistiniu stiliumi.
1927 m. Švenčiausios Aušros vartų Dievo motinos paveikslas vainikuotas, jam oficialiai suteikus Gailestingumo Dievo motinos titulą.
Šis paveikslas šiuo metu gausiai lankomas Vilniaus turistų.
Aušros vartų šiaurinėje pusėje yra vėlyvojo klasicizmo Aušros vartų koplyčia (1671 pastatyta medinė, 1715 sudegė, jos vietoje sumūryta barokinė, 1829 rekonstruota) su galerija (1830) ir laiptais (1879, architektas P. de Rossi).
Koplyčia gausiai lankoma maldininkų iš Lietuvos, Lenkijos, kitų užsienio šalių.
2022 koplyčia atnaujinta: įrengtas liftas (koplyčia pritaikyta žmonėms su judėjimo negalia), vėdinimo sistema, suremontuota galerija ir vargonų patalpa, restauruoti vargonai, langai, grindys.
Koplyčios altoriuje - renesansinis, gotikos ikonų tapybos bruožų turintis paveikslas Švč. Mergelė Marija (17 a. pradžia) su auksuoto sidabro aptaisais (18 a. pabaiga).
Šalia Aušros vartų 1626 įsikūrę karmelitai paveikslą paskelbė stebuklingu.
18 a. viduryje paveikslas paskelbtas šventu, 1927 popiežius Pijus XI jam suteikė Gailestingumo Motinos titulą (didieji atlaidai vyksta lapkričio 11-30).
Aušros Vartų Gailestingo Motinos paveikslas bus apsaugomas nuo vandalizmo, sumontuojant apsauginį specialųjį stiklą.
Remiantis atliktais tyrimais bus atkurta - restauruojant - kiemo pusėje buvusios zakristijos tūrio dalis (ketvirtoji arkada) ir šioje mūrinėje arkadoje viduje įrengiamas keltuvas žmonėms su negalia (iš vidinio Aušros vartų kiemo pusės).
Patalpoje, esančioje už paveikslo, bus įrengta Aušros Vartų lobyno ekspozicija, sugrįš dabar Bažnytinio paveldo muziejuje saugomas ir inventorizuotas Aušros Vartų lobynas.
Vieni iš svarbiausių ir gausiausių eksponatų - tai padėkos Mergelei Marijai, vaizduojamai paveiksle, votai.
Jų eksponavimui planuojamos pastatomos vitrinos su įstiklintais atidaromais stalčiais.
Centrinėje lobyno salės dalyje numatytos laisvai stovinčios berėmio stiklo vitrinos.
Vitrinos, neužgoždamos pagrindinių lobyno eksponatų, suformuoja lobyno ekspozicijos erdvinę struktūrą.
Lobyno sienos ir jose esančios nišos taip pat panaudojamos ekspozicijai.
Langų nišose numatytos nedidelės, pastatomos, langų neužgožiančios stiklinės vitrinos.
Šv. Teresės bažnyčia ir vienuolynas
Nuo Aušros vartų Šv. Teresės bažnyčios ir basųjų Karmelitų vienuolyno pastatai stovi iš dešinės pusės (Aušros vartų g. 12-14).
Vienuolynas pastatytas basųjų karmelitų 1621-1624 m., barokinio stiliaus bebokštė bažnyčia - 1633-1654 metais pagal Radvilų dvaro architekto Jono Ulriko projektą.
Tiek vienuolyną, tiek bažnyčią rėmė Steponas Pacas.
Bažnyčią pašventino 1652 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius.
Vienuolyno namai su kiemais yra už bažnyčios.
Šv. Teresės bažnyčios fasadas pastatytas iš marmuro, granito, smiltainio, jos stogą remia keturios akmeninės arkados.
Bažnyčios portalą puošia poliruoto granito kolonos.
Bažnyčios trinavis vidus išpuoštas šv. Teresės gyvenimo istoriją pasakojančia sienų tapyba.
Bažnyčią freskomis ištapė Motiejus Sluščianskis.
Altorius puošia Simono Čechavičiaus ir Kanuto Rusecko paveikslai.
Nuo 1918 m. iki 1931 m. karmelitų vienuolyne veikė Lietuvių Labdarybės Draugijos Centro komiteto išlaikomas mergaičių bendrabutis.
Virš pietvakarinio bažnyčios kampo iškyla trijų pakopų varpinė su vėtrungės formos trimitu.
Vartai į kairę nuo pagrindinio bažnyčios fasado veda į karmelitų vienuolyno kiemus, atskirtus vienas nuo kito arkomis.
Už jų buvo išsaugota dalis miesto sienos.
Karmelitų vienuolyną uždarė Rusijos caras 1844 m.
1935 m. karmelitai buvo sugrįžę, tačiau po II pasaulinio karo sovietinei valdžiai vienuolyną vėl uždarius, jų veikla nutrūko.
Vietoj Karmelitų vienuolyno, jo pastatuose šiuo metu įsikūręs Vilniaus arkivyskupijai priklausantis viešbutis „Domus Maria“.
2008-2010 m. buvo restauruotas šv.
Bažnyčios architektūra kildinama iš XVII a. pirmoje pusėje Romoje pagal Il Gesu bažnyčios pavyzdį statytų bebokščių barokinių šventovių ir artima Liublino, Lvovo, Krokuvos bei kitoms ansktyvosioms vienuolijos bažnyčioms.
Šv. Teresės bažnyčia nuo Romos Il Gesu bažnyčios gana ryškiai skiriasi.
Planas čia ne lotyniškojo kryžiaus pavidalo, bet stačiakampis, be išplėtoto transepto, kupolas - žemas ir aklinas.
Tokios erdvinės ypatybės būdingos karmelitų bažnyčioms Romoje - S. Maria della Scala ir S. Maria della Vittoria.
Vidaus erdvė suskirstyta į tris navas, šoninės navos sumanytos kaip pereinamų koplyčių eilė.
Bažnyčios fasadui būdingas monumentalumas, griežta linijinė plastika, tauriai pailgintų proporcijų architektūrinis piešinys.
Trijų tarpsnių fasadas iškilęs ant labai aukšto cokolio.
Portalas ir langas virš jo įkomponuoti arkos pavidalo nišoje.
Portalą vainikuoja baltame marmure iškaltas Vazų dinastijos herbas - javų pėdas.
Frontone - statybos rėmėjo, LDK pakanclerio Stepono paco herbas - dviguba heraldinė lelija.
Fasade panaudotos prabangios, elegantiškai suderintos medžiagos - pilkas švediškas smiltainis ir juodas bei baltas marmuras.
Tokia medžiagos prabanga reta basųjų karmelitų statiniuose.
Todėl Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia išsiskiria didingumu bei ištaigingumu.
Prie pastatų atnaujinimo ženkliai prisideda ir Vilniaus Šv.
Parapijos tikinčiųjų lėšomis atliekamas dalies bažnyčios langų atnaujinimas ir vitražų restauravimas, taip pat galinės bažnyčios sienos freskų restauravimas.
Kaip prie Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios tvarkymo prisideda Vilniaus Šv.
Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius sako: Bendradarbiaujame su specialistais iš įvairių šalių.
Turime ilgą bendradarbiavimo patirtį su Vokietijos, Italijos kultūros paveldo specialistais įvairiuose Bažnyčios projektuose.
Šių šalių specialistai turi neabejotinai didelę patirtį sakralinio paveldo išsaugojime.
Taip pat Vilniaus arkivyskupijos restauratoriai, menotyrininkai ir Aušros Vartų projekto vadovai Lenkijos Respublikos kvietimu lankėsi Lenkijoje, domėjosi kaip prižiūrimos bei restauruojamos vienokios ar kitos vertybės.
Kokie tvarkybos darbai bus atlikti Šv.
Bažnyčios viduje prie pagrindinių durų bus įrengtas stiklinis tambūras su dvivėrėmis durimis, atsidarančiomis į abi puses.
Tambūro forma atkartos įėjimo angokraščio arkinę formą.
Bus atliekama bažnyčios vitražų tvarkyba (restauravimas konservavimas); autentiškų bažnyčios medinių durų restauravimas ir konservavimas.
Bažnyčios viduje tvarkoma bažnyčios cokolinė dalis ir kolonų bazė - restauruojant atkuriamas dirbtinis marmuras.
Bažnyčios rūsyje bus atliekama sienų ir skliautų tvarkyba, užtaisant įtrūkimus, atkuriant pirminį tinkuotą paviršių.
Esamos įėjimo į rūsį durys restauruojamos, nekeičiant jų gabaritų.
Restauruojamos ir konservuojamos metalinės durys.
Rūsio patalpos pritaikomos piligrimams, užtikrinant žmonių su negalia patekimą į patalpas rūsyje.
Projektuojami sanitariniai mazgai, pritaikyti žmonėms su negalia.
Rūsio patalpose suvienodinus grindų̨ lygį įrengiamos šildomos grindys.
Šv. Dvasios cerkvė ir vienuolynas
Vilniaus Šv. Dvasios cerkvė (Aušros vartų g. 10) ir stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynas įsteigti 1596 m.
Cerkvė buvo medinė, sudegė.
Vėliau pastatyta mūrinė barokinė su kupolu per vidurį.
Cerkvę ir vienuolyną juosia bizantinių formų vartai.
1749 m. Cerkvės ir vienuolyno pastatus apnaikino gaisras.
Po gaisro pastatų ansamblį baroko stiliumi rekonstravo architektas Jonas Kristupas Glaubicas.
1812 m. cerkvė vėl kentėjo nuo gaisro.
Joje vyko remontai.
Nuo 1826 m. Šv. Aušros vartų g. 6-8 namas ilgą laiką priklausė Šv. Dvasios vienuolynui.
Šis pastatas statytas XV-XVI a. ir pradžioje buvo belangis.
Po 1653 m. gaisro namas rekonstruotas.
Tuomet jo fasadas buvo papuoštas sgrafitu.
XVII-XVIII a. namą nuomojo Vilniaus magistrato nariai.
Vėliau šis namas atiteko Ukmergės pavieto žemės teisėjui, kuris namą restauravo.
Vėliau namą remontavo, jį perėmęs pirklys.
Namas dar kartą remontuotas po XVIII a. gaisrų.
Tuomet aptinkuotas sgrafitas, panaikintas frontonas.
1970 m.
Šiuo metu Aušros vartų g. 8 name įsikūręs „Medininkų“ restoranas, o Aušros vartų g. 6 - Europos viešbutis.
Pastatai sujungti.
Manoma, jog prieš Šv. Dvasios cerkvės veikusi stačiatikių Šv. Elenos ir Šv. Konstantino kongregacija patalpas turėjo Aušros vartų g.
Bazilijonų vartai ir kompleksas
Žemiau Aušros vartų stovi Bazilijonų vartai (Aušros vartų g. 7 ir 9).
Bazilijonų kompleksas turi 4 kiemus, iš kurių trys kiemai uždari.
Į dešinę nuo vartų buvusio moterų bazilijonių vienuolyno pastatai.
Šiuo metu vienuolyno pastate veikia dailės galerija, taip pat turizmo agentūra, kavinės.
Iš gatvės patenkama į vienuolyno kiemą.
Iš kiemo matyti kalva, ant kurios stovi vyrų vienuolynas ir Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia su bokšteliais (Aušros Vartų g.
Bazilijonų vartai 17,5 metrų aukščio, 10,8 metrų pločio, suskaidyti į tris dalis.
Už pirmųjų vartų, yra šiek tiek mažesni antrieji vartai.
Vidurinėje dalyje yra niša su balkonu ir trikampe Apvaizdos akimi bei Švč. Trejybės bareljefu.
Lietuvos nacionalinė filharmonija
Aušros vartų g. 5 , įsikūrusi Lietuvos nacionalinė filharmonija.
1492 m. LDK kunigaikštis Aleksandras Vilniaus pirkliams suteikė sankrovos teisę, pagal kurią atvykusieji pirkliai negalėjo aplenkti miesto ir prekiauti tarpusavyje.
Dėl to buvo pastatyti pirklių užvažiuojamieji namai.
XVIII a. pastatas jau vadinamas svečių namais.
1810 m. architektas Žozefas Pusjė pastatą rekonstravo, suremontavo jo stogą, vidų.
1899-1902 m. pastatas iš esmės perstatytas.
Nuo 1904 m. šiuose rūmuose veikė Petro Vileišio įsteigtas pirmasis lietuviškas knygynas.
1905 m. šiuose rūmuose įvyko pirmasis lietuviškas vakaras, kuriame koncertavo Mikas Petrauskas.
1906 m. rūmuose įvyko pirmosios lietuvių operos „Birutė“ premjera.
1905 m. gruodžio 4-5 d.
