Minėdami filosofo Arvydo Šliogerio 70-metį, siūlome prisiminti televizijos laidą „Be pykčio“, kurioje Leonidas Donskis kalbina profesorių A. Šliogerį. Laidoje keliamas klau
Arvydas Šliogeris: pamatinė žmogaus dorybė yra drasa ir drąsos bei autonomijos derinys kuria tikrąją laisvę
Minėdami filosofo Arvydo Šliogerio 70-metį, prisiminkime televizijos laidą „Be pykčio“, kurioje Leonidas Donskis kalbina profesorių A. Šliogerį. Laidoje keliamas klausimas apie akistokratizmo bruožus - žodžio laikymąsi, padorumą, pasitikėjimą - šiuolaikinėje visuomenėje. Ar šie bruožai išlieka tarp svarbiausių mūsų prioritetų? Ar garbės žodis vis dar gerbiamas ir turi mums įtakos?
A.Š. Iš pradžių svarbiausia būti drąsiam. Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa - Visos kitos esą antrinės, o bailiai visos kitos nieko nebereiškia. Aristokratiškas žmogus yra drąsus žmogus; drąsa eina kartu su atvirumu ir nebijojimu būti apgautam, nes visada bet koks žmogaus santykis yra rizika, net tarp artimiausiųjų. Iš šio požiūrio kylantys trečias ir kitas svarbus bruožas - autonomija: gebėjimas apibrėžti ir riboti savo prigimtinį egoizmą, kad galėtume būti sąmoningai paribiniame bendruomenės kontekste. Tik tokiu būdu žmogus geba išlaikyti laisvę, kuri nėra atsitiktinė, o sąmoningai apribota savo egoizmo.
A.Š. Pabrėžiant, kad laisvė iš esmės yra gebėjimas apriboti save, kalbama apie tai, jog vienas vienas nieko nesužinos; tik bendruomenėje yra tikrasis pasiekimas. Sokratas sakė: dorybė - žinojimas; Platonas pridūrė - reikia matyti bendruomenės idėją. Be to, būtina aukšta intelektualinė praeitis - tik ją turėdamas žmogus gali sąmoningai riboti savo tamsiuosius egoizmo impulsus. Drąsos ir autonomijos derinys suteikia laisvę, kuri reiškia gebėjimą matyti save visumoje ir laikytis žodžio net ir tuo atveju, kai pats esi drąsus.
LD. Apie laisvę šiandien dažnai kalbama taip, kaip perteikiama televizijoje: laisvė reiškia daryti, ką nori. Tačiau šio pasakymo rizika - laisvė tampa savęs apronibojimu, kai gebame būti įstatymu patys sau. Tai ir yra tikroji laisvė: kada esi pats sau įstatymas ir kai supranti, jog, nedarydamas žalingo, išsaugai kitų gyvybę ir bendruomenės gerovę. Čia iškyla klausimas: ar visuomenė, kurioje trūksta tokių žmonių, gali sukurti gražų gyvenimą, ar tik vegetuoti?
- Drąsa: visų santykių rizika įkvepia sąmoningą elgesį ir gebėjimą įveikti baimę.
- Autonomija: gebėjimas riboti savo egoizmą dėl bendruomenės gerovės.
- Laisvė: pasiekiama tik per šiuos du bruožus; kitaip ji gali būti pavojinga, kai įsivaizduojama kaip „daryk ką nori“.
Aš pradžioje kviečiu prisiminti kultūrinį kontekstą: demokratija, pasak Chestertono, yra sunkiai įsisąmoninama kaip kiekvienas yra savo šalies valdovas; tuo pačiu krikščionybė primena, jog kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys. Šie dvi mintys kurs keletą svarbių įžvalgų: demokratija veikia, kai vadovauja geriausieji; krikščionybė skatina žodžio laikymąsi - kalba yra aukščiausia religija. Kitaip tariant, įstatymas turi būti tavo širdyje, o širdis turi būti įstatymas savyje.
LD. Tačiau mūsų laikai demonstruoja pavojų - kai įstatymas suprantamas kaip bizūnas, o anoniminė kalba įgyja tironijos bruožų. Tokiu atveju visuomenė gali tapti despotizmu, o ne demokratija. Lietuvoje istorija atrodo katastrofiška: bolševikų įvykdyta naikinimo istorija, baudžiava ir kraujo aristokratijos išdavystė apribojo prigimtines aristokratiškas savybes. Tačiau žvelgiant į laiką nuo Periklio laikų Atėnuose iki šių dienų, matome, kad demokratija gali klestėti tik tuo atveju, jei vadovauja geriausieji, kurie turi drąsą, autonomiją ir intelektą, gebantį riboti save ir matyti bendruomenę.
Galiausiai, kalbama apie civilizacijos kryptį: moderni technologijų visuomenė kartais generuoja totalitarizmą per technologinę kultūrą ir videologiją; mūsų tikslas yra išsaugoti žmogaus sielą nuo šio totalitarizmo. Tokiu būdu žodžio laikymasis ir gebėjimas laikytis etinių ribų tampa ypatingai svarūs. Kaip sako šio pokalbio dalyviai, būtina išlaikyti žmogų prieš prietaisą, kultūrą prieš mašiną ir žodinį tikrumą prieš meną chaotiškai, besikeičiančiai visuomenei.
LD. Be to, kalbama apie skirtumus tarp reikiamo demokratiško valdymo ir minios valdžios. Demokratija turi būti pagrįsta aristokratiško pobūdžio žmonėmis - drąsiais, autonomais ir laisvais. Jei tokie žmonės trūksta, visuomenė liks be gražaus gyvenimo, nes tik turtas nesuteikia visaverčio gyvenimo. Todėl svarbu nepainioti demokratijos su minios valdžia ir suvokti, kad tikriausias vadovas yra geriausiųjų ašis - drąsančios, autonomiškos ir intelektualiai išsilavinusios asmenybės.
Apibendrinant, pamatinė žmogaus dorybė - drąsa, o autonomija - jos rišančioji grandis; laisvė atsiskleidžia tik tada, kai šie bruožai dera su gebėjimu laikytis žodžio ir riboti save dėl bendruomenės gerovės. Demokratijos ateitis priklauso nuo to, ar visuomenė geba ugdyti tokius žmones, ar liks tik reitingų ir šurmulio diktuojamas despotizmas. Lietuvos kontekste tai atrodo ypač aktualu, nes mūsų istorija ir dabartinė politinė kultūra reikalauja sąmoningo ir principingo elgesio, kuris išlaikytų tautos vientisumą ir gebėjimą kurti gražų gyvenimą.