Pavasaris - metas, kai gamta bunda po žiemos miego, o žmonės skuba kelti į medžius inkilus, tikėdamiesi išgirsti paukščių čiulbėjimą ir sulaukti jų kompanijos. Tačiau, kad inkilas taptų tikrais namais sparnuočiams, o juose įsikūrę paukščiai jaustųsi gerai, reikia žinoti pagrindinius inkilų gamybos ir kėlimo principus. Apie tai kalbamės su Vištyčio regioninio parko specialistu J. Morkūnu.
Pagrindiniai inkilo gamybos principai
Skirtingiems paukščiams reikalingi skirtingi inkilai - jie skiriasi tiek landos dydžiu, tiek bendrais matmenimis. Tačiau bendras inkilų gamybos principas išlieka tas pats: svarbu vengti plyšių tarp lentų sujungimų, kad nepūstų skersvėjai. Lentos turėtų būti maždaug 2,5-3 cm storio, kad inkilas nebūtų per sunkus. Stogas, pagamintas iš storesnės lentos, ilgiau išliks nesupuvęs. Patartina stogą daryti atidaromą arba prikalti taip, kad pavasarį inkilą būtų galima išvalyti, nes nevalytame namelyje veisiasi parazitai, nuo kurių gali žūti visa paukščiukų vada.
Labai gerai inkilą gaminti iš tuščiavidurio, išpuvusio medžio kamieno. Tokiu atveju pakanka padaryti tik stogelį ir išpjauti landą. Tokio namelio sienos bus storesnės ir šiltesnės.
Gaminant inkilus, svarbu atsiminti, kad netinkamai sukalto inkilo plyšiai gali tapti spąstais paukščiukams - jie gali įstrigti ir žūti. Taip pat labai svarbu, kad vinys nesikaltų į inkilo vidų.
Smulkūs paukščiai nemėgsta tos pačios rūšies paukščių kaimynystės, todėl inkilus reikėtų kabinti ne arčiau kaip 30-50 metrų vienas nuo kito. Išimtis - varnėnai, kurie gali apsigyventi ir tame pačiame medyje esančiuose inkiluose.
Kabintinus inkilus geriau atsukti į šiaurės rytų pusę. Kylant saulei, kol ji dar nekaitri, pro landą patenka šviesos, o vėliau saulė jau neberegės tiesiai į inkilo vidų.
Labai negerai inkilus prie medžio rišti. Medis auga, kamienas storėja, o inkilą laikanti viela jį veržia, taip trukdydama kraujo apytakai. Daug mažiau žalos padarys vinimis prikalti inkilai.
Inkilų specialiai dažyti ir impregnuoti medžio apsauginėmis medžiagomis nereikėtų. Jų paskirties laiką prailgina drenažas ir ventiliacija. Nepamirškite pragręžti kelių 3-5 mm skylučių inkilo dugne, per kur galėtų išbėgti lietaus vanduo. Inkilo šonuose, prie viršaus, palikite nedidelį nesandarumą arba išgręžkite kelias ventiliacines skylutes. Kad per inkilo stogą į inkilo vidų nepatektų vandens, jį gaminkite iš vientisos lentos, o stogo kraštai turėtų būti išsikišę. Užsandarinkite inkilo šonines siūles pakulomis ar panašia izoliacine (nesintetine) medžiaga, kad pro sudūrimus nešvilptų vėjai ir nesiskverbtų drėgmė.
Inkilų tipai ir jų paskirtis
Nors dažniausiai gaminami inkilai zylėms ir varnėnams, reikėtų nepamiršti ir inkilų pelėdoms, klykuolėms. Tokie inkilai keliami ten, kur šie paukščiai gyvena - pelėdiniai paukščiai gyvena ir prie sodybų, ir miškuose.
Yra įvairių tipų inkilų: lentiniai, uoksiniai, moliniai vamzdeliai, pagaminti iš cemento ir pjuvenų mišinio ir kt. Uoksiniai inkilai natūraliai atrodo ir puikiai dera prie kraštovaizdžio. Juose mielai įsikuria visi uoksuose perintys paukščiai. Šių inkilų storos ir vientisos sienelės gerai sulaiko šilumą, kas labai svarbu anksti perinčioms pelėdoms, klykuolėms, zylėms. Gamindami lentinius inkilus, naudokite neobliuotas, sausas, maždaug 2,5 cm storio lentas. Neobliuotos lentos iš lauko pusės lėčiau pūva. O iš vidaus lizdą paliekantys jauni paukšteliai lengviau įsikabina į lentą nagais. Geriausiai tinka pušinės ir eglinės lentos, gali būti ir drebulinės.
Neretai sudėtinga pagaminti inkilus pelėdoms, kukučiams, žalvarniams, nes Lietuvoje mažėja senų medžių su uoksais ir didelėmis drevėmis.
Dydis yra pagrindinis veiksnys, lemiantis, kokie paukščiai apsigyvens inkile. Taip pat svarbi inkilo vidaus temperatūra ir net spalva. Šviesūs inkilai būna ką tik iškelti.
Labai svarbu, kad inkilo stogas būtų pagamintas iš vientisos lentos, o jo kraštai išsikištų 2-3 cm į šonus ir 4-6 cm į priekį. Tada lyjant vanduo lengvai nuvarva ir nesikaupia inkilo sienelėse.
Labai svarbu tinkamas inkilo stogelio prikalimas.
Prie inkilų angos nereikia tvirtinti pagaliukų, šakelių. Tai tik padeda plėšrūnams lengviau pasiekti jauniklius lizde.
Inkilo dugnas turi būti įleidžiamas, o stogelis išsikišęs nuo 4 iki 10 cm.
Labai svarbu, kad gaminant inkilus, kalamos vinys neišlįstų į jo vidų.
Jei inkilas pagamintas iš obliuotų lentų, vidinėje priekinės dalies pusėje galima padaryti įrantus, kurie palengvins jauniklių kelią link landos.
Kad įvairūs plėšrūnai netrikdytų perinčių paukščių ir inkilai ilgiau tarnautų, reikalinga jų apsauga.
Gaminant inkilus didesniems paukščiams, kai landa didesnė nei 6 cm, pro ją lengvai įlenda kiaunė. Tokius inkilus reikėtų kelti į pavienius stambius medžius, esančius toliau nuo kitų, kad kiaunė negalėtų į juos įšokti iš kito medžio.
Kamieną po inkilu galima apjuosti apie 80 cm pločio skardos juosta, kad plėšrūnas negalėtų prieiti.
Kiaunės lengvai išplėšia inkilus, kurių anga didesnė nei 6 cm. Todėl keliant inkilus didesniems paukščiams, būtina įrengti specialią apsaugą ant medžio kamieno. Lizdaviečių apsaugai patartina medžio kamieną ne žemiau kaip 1,5 m aukštyje apjuosti 90 cm pločio skardos juosta. Be to, reikia atminti, kad didelius inkilus reikėtų kelti į pavienius (atokiau vienas nuo kito augančius) medžius, nes kiaunės gali peršokti į gretimus medžius ir taip pasiekti inkilą. Atstumas tarp medžio su inkilu ir gretimų medžių lajų neturėtų būti mažesnis kaip 5-6 metrai.
Miškuose inkilai su maža landa dažnai nukenčia nuo didžiųjų margųjų genių, kurie prasiplatinę angą, gali sunaikinti ten perinčio paukščio lizdą. Todėl mažas inkilų landas patartina apkalti skarda. Galima aplink landą prikalti eilę trumpų vinių su didelėmis galvutėmis.
Dar vienas būdas apsaugoti inkilą nuo genių ir plėšrūnų - nedidelėje poros centimetrų storio lentelėje pragręžti landos dydžio kiaurymę. Tokia lentelė prikalama prie priekinės inkilo sienelės taip, kad angos sutaptų. Toks priedas apsaugos inkile perinčius paukščius, nes pailgėjusi landa trukdo pasiekti giliau inkile esantį lizdą.
Dar vienas gana paprastas apsaugos nuo plėšrūnų būdas - padaryti maždaug 6 cm į priekį išsikišantį stogelį, o po landa prikalti tokio paties pločio į priekį atsikišančią lentelę per visą inkilo plotį. Taip padaromas savotiškas inkilo “prieangis”, kuris nė kiek netrukdo smulkiems paukščiams patekti į vidų, o plėšrūnams (katėms, kiaunėms) inkilo vidus tampa nebepasiekiamas nei iš apačios, nei nuo stogelio.
Maždaug 6 cm į priekį išsikišantis stogelis ir po landa prikaltas tokio paties pločio į priekį atsikišantis lentelės gabalas per visą inkilo plotį veikia kaip savotiškas "prieangis", neleidžiantis plėšrūnams pasiekti inkilo vidų.
Kaip, kur ir kada iškelti inkilus?
Inkilų gamyba yra tik pirmoji užduotis, antras, ne mažiau svarbus darbas - teisingai jį iškelti. Geriausia inkilus kelti rudenį. Tada mūsų gaminys įgers gamtos kvapo, patamsės nuo lietaus, atrodys natūraliau. Be to, per žiemą inkiluose gali rasti prieglobstį paukščiai ir smulkieji žinduoliai.
Inkilo sukalimas yra tik viena darbo dalis, antras nemažiau svarbus uždavinys - teisingai jį iškelti. Inkilus galima kelti visur - miškuose, parkuose, soduose, tačiau pati inkilo iškėlimo vieta parenkama priklausomai nuo to, kam jie skiriami.
Smulkiems uoksiniams paukščiams inkilus galima kelti visuose miškuose. Bukučiai užims tik pribręstančiuose ir brandžiuose mišriuose medynuose iškeltus inkilus. Varnėnams labiausiai tinka pamiškės, sodai, parkai.
Inkilus medyje reikia tvirtinti taip, kad prie jų paukščiai galėtų laisvai priskristi.
Stambesni sparnuočiai - pelėdos, žalvarniai, klykuolės, dančiasnapiai - lajų tankmėje iškeltų inkilų visiškai neužima. Miško tankmių taip pat reikia vengti.
Dauguma paukščių nemėgsta tos pačios rūšies sparnuočių kaimynystės. Todėl to paties tipo inkilai greta nekeliami. Išimtis - varnėnai. Jie gali apsigyventi net tame pačiame medyje iškeltuose inkiluose. Smulkiems paukščiams inkilai keliami kas 30-50 metrų. Stambiems paukščiams (pelėdoms) inkilus keliame pavieniui, kadangi jiems reikalinga didelė maitinimosi teritorija.
Paukščiams svarbu, kaip inkilas yra pakreiptas. Jei inkilas yra "atsilošęs", į jį privilioti paukštį yra sunku - iš tokio inkilo paukščiams nepatogu išlipti. Todėl paukščiai mieliau renkasi inkilus, kurie yra šiek tiek pasvirę į priekį. Inkilo pasvirimas į kairę ar dešinę didelės įtakos jo patrauklumui neturi.
Kabant inkilus svarbu, kad jo priekinės sienelės neliestų šakos - per jas į inkilą lengviau įsibrauti paukščių priešams.
Prie medžio inkilai tvirtinami įvairiais būdais. Labiausiai paplitęs inkilo prikalimas prie medžio kamieno. Miškuose šis būdas nėra blogas, bet soduose ir parkuose jis netinka - galite pažeisti vaismedžius ir tuos medžius, kurie pavasarį pagamina daug syvų. Venkite kalti inkilus prie medžių pavasarį. Lengvų nedidelių inkilų kėlimui naudojama dvišakė kartelė. Sunkūs dideli inkilai keliami dažniausiai virve. Svarbu, kad iškeltas inkilas laikytųsi stabiliai ir esant stipresniam vėjui nesiūbuotų.
Prie medžių inkilus patogiausia pritvirtinti prikabinant juos kabliu ant medžio šakos. Manoma, kad mažiau žalos medžiui padaroma inkilą prie jo prikalant nei rišant tvirta virve ar viela.
Geriausias metas inkilams kelti - ruduo. Per žiemą šviesios lentelės patamsėja, įgauna natūralią spalvą. Be to, inkiluose žiemą nakvoja paukščiai ir kai kurie smulkieji miško žinduoliai - pelės ir miegapelės, o vasarą gali įsikurti ir šikšnosparniai.
Paukščių inkilai ir kur juos dėti | RSPB
Ar reikia valyti inkilus?
Dauguma paukščių, išskyrus varnėnus, inkilų nevalo. Jie kasmet krauna naują lizdą ant senojo. Nevalomame inkile susikaupia daug lizdo medžiagos ir paukščiams būna ne tik ankšta perėti, bet ir apninka parazitai, nes susidaro palankios sąlygos jiems veistis. Parazitų kiekis inkiluose gali būti labai didelis. Tokiuose inkiluose jaunikliai auga lėtai ir dažniau žūva.
Su parazitais kovojama, kasmet, rugsėjo - spalio mėnesiais, dezinfekuojant inkilus. Išvalomi seni lizdų likučiai ir inkilų vidus apliejamas verdančiu vandeniu. Galima inkilus valyti ir ant medžių, bet paprasčiau juos valyti nuleidus ant žemės. Kiti dezinfekavimo būdai, be verdančio vandens, yra sudėtingi, brangūs ir pavojingi - tiek žmonėms, tiek ir paukščiams, todėl jų nesiūlome.
Jei inkilas labai užterštas ir be stiprių priemonių jo išvalyti neišeis, geriau tokį lizdą nuimti ir sudeginti, kad jis netaptų parazitų šaltiniu.
Jei inkilas pagamintas iš obliuotų lentų, vidinėje priekinės dalies pusėje galima padaryti įrantus, kurie palengvins jauniklių kelią link landos.
Kad per inkilo stogą į inkilo vidų nepatektų vandens, jį gaminkite iš vientisos lentos, o stogo kraštai turėtų būti išsikišę.
Užsandarinkite inkilo šonines siūles pakulomis ar panašia izoliacine (nesintetine) medžiaga, kad pro sudūrimus nešvilptų vėjai ir nesiskverbtų drėgmė.
Atsidarantis stogas ar priekis, jei tokį įrengsite, neturi labai lengvai atsidaryti, nes juos gali išradingai atidaryti šarkos, varnos, katės ar voverės.
Inkilų valymas ypač aktualus smulkiesiems paukšteliams, nes jie patys inkilų nevalo ir lizdą krauna ant seno.
Kad įvairūs plėšrūnai netrikdytų perinčių paukščių ir inkilai ilgiau tarnautų, reikalinga jų apsauga.
Pagrindiniai plėšrūnai, kenkiantys inkilų gyventojams yra katės, kiaunės, audinės, didieji geniai ir varniniai paukščiai.
Kiaunės lengvai išplėšia inkilus, kurių anga didesnė nei 6 cm. Todėl keliant inkilus didesniems paukščiams, būtina įrengti specialią apsaugą ant medžio kamieno.
Lizdaviečių apsaugai patartina medžio kamieną ne žemiau kaip 1,5 m aukštyje apjuosti 90 cm pločio skardos juosta.
Be to, reikia atminti, kad didelius inkilus reikėtų kelti į pavienius (atokiau vienas nuo kito augančius) medžius, nes kiaunės gali peršokti į gretimus medžius ir taip pasiekti inkilą.
Aptikęs paukščių užimtą inkilą ir jį išplėšęs, plėšrūnas pradeda tikrinti visus jo aptiktus inkilus. Tokiu būdu, neapsaugoti inkilai tampa spąstais visiems juose perintiems paukščiams.
Miškuose inkilai su maža landa dažnai nukenčia nuo didžiųjų margųjų genių, kurie prasiplatinę angą, gali sunaikinti ten perinčio paukščio lizdą.
Todėl mažas inkilų landas patartina apkalti skarda.
Dar vienas gana paprastas apsaugos nuo plėšrūnų būdas - padaryti maždaug 6 cm į priekį išsikišantį stogelį, o po landa prikalti tokio paties pločio į priekį atsikišančią lentelę per visą inkilo plotį.
Tokiu būdu galima susiaurinti ir genių praplatintas inkilų landas.
Toks priedas apsaugos inkile perinčius paukščius ne tik nuo genių bet ir nuo plėšrūnų, nes pailgėjusi landa trukdo pasiekti giliau inkile esantį lizdą.
