Šiame vadove aptariama išsamiai plokščių klijavimo technologija: nuo klijų paruošimo, kraštų ir tarpiklių užpildymo iki plokščių sujungimo vietų šiltinimo sistemos įrengimo, jų derinimo su fasado apdaila ir galutinio tvirtinumo užtikrinimo. Pateikiamos praktinės nuorodos, kurios padeda užtikrinti ilgaamžį ir kokybišką rezultatą.
Klijų paruošimas ir kraštų valdymas
Kraštinės padėties metodo atveju mišinio juosta tepama ant kitos plokštės pusės krašto ir keletas apie 8 cm skersmens kauburėlių viduryje (paprastai 2-3). Po smeigėmis neturi būti erdvės, neužpildytos mišiniu. Plokštės kraštai neturi būti ištepti klijais. Jei spaudžiant plokštę prie sienos klijai išsilieja už krašto, juos reikia nedelsiant pašalinti. Jei klijai kauburėliais nekrečiami, plokštės kraštai gali užsiriesti ir plokščių sujungimo vietoje gali atsirasti plyšiai. Jei klijų juosta netepama ant kitos plokštės pusės krašto, gali atsirasti plokštės vidurio įdubimas ir plyšiai.
Klijuojant šiltinamąsias plokštes tuo pačiu metu montuojamos ir palangių iš lauko pusės gembės, nes vėliau jas pritvirtinti yra sunkiau. Tuo pačiu metu atitinkamose jungimo vietose instaliuojami bitumo ir poliuretano tarpikliai. Plokštės klijuojamos šalia viena kitos, be tarpelių užpildymo priemonės. Plokštės prie pagrindo prispaudžiamos taip, kad mažiausiai 40 % jos viso ploto būtų padengta klijais. Spausti reikia gana smarkiai, kad sukibimas būtų geras.
Šiltinimo plokščių klijavimas
Šiltinamosios plokštės klijuojamos horizontaliai ilgesniąja 1 m kraštine. Kitaip klijuoti neleistina. Klijuojant šiltinamąsias plokštes neturi atsirasti skersinių plyšių. Tarpeliai užpildomi tos pačios šiltinamosios medžiagos juostelėmis, kurios užpildo plyšius. Plyšių užpildui galima naudoti ir tam tikslui pritaikytas poliuretano putas, tačiau reikia stebėti, kad putos užpildytų ne tik atviro plyšio paviršių, bet ir visą jo gilumą.
Paviršiai iš specialios medžiagos (akytojo betono su plytomis) sujungimo vietose neturi būti išilginio šiltinamųjų plokščių plyšio. Išilginio šiltinamųjų plokščių plyšio taip pat neturi būti virš prie pagrindo pasitaikančių pakopų. Angų kampuose neturi atsirasti skersinių plyšių. Plokštę reikia pjaustyti taip, kad kraštinės ilgis būtų ne mažesnis nei 10 cm. Polistireninio putplasčio plokštės neturi būti pageltusios nuo UV spindulių. Plokštes reikia kloti tiesiai. Naudojamos kietos fasadinio putų polistireno arba akmens vatos termoizoliacinės plokštės, kurios klijuojamos iš apačios į viršų. Termoizoliacinių plokščių klijuojamą pusę rekomenduojama iš anksto nuglaistyti plonu klijų sluoksniu, gerai įtrinant į paviršių. Klijai dengiami taip vadinamu „juostiniu - taškiniu“ metodu: ant plokštės kraštų visu perimetru užtepama 5-7 cm pločio klijų juosta (prie plokštės krašto), o viduryje plokštės uždedami 4-6 delno dydžio klijų masės taškai. Uždedamų klijų kiekis galutinai parenkamas atsižvelgiant į sienos paviršiaus būklę, užtikrinant gerą plokštės sukibimą su siena. Plokštė prispaudžiama prie paviršiaus. Minimaliai 40 % plokštės ploto turi būti sukibę su pagrindu. Ypatingai svarbu, kad plokščių kraštai gerai susispaustų ir priliptų.
Mechaninės gairės ir žingsniai
- Plokščių sujungimų nedera daryti fasadų plyšių ar įtrūkimų vietose. Šiose vietose plokštės klijuojamos, užleidžiant mažiausiai 10 cm.
- Klijuojant apšiltinimo plokštes, jų išdėstymas turi būti derinamas jas pjaustant, kad nesusidarytų plokščių sujungimai vienoje vertikalėje.
- Šilumą izoliuojančių plokščių ir pastato konstrukcinių elementų sandūros turi būti hermetiškos.
- Užklijuotų apšiltinimo plokščių paviršiai turi būti švarūs ir lygūs. Polistirolo plokščių paviršių galima papildomai šlifuoti, kad sujungimo vietose išsilygintų.
Medžiagų pasirinkimas ir sąlygos plytelių klijavimui fasadui
Renovuojant pastatus, kyla klausimas, ar galima ant šiltinimo sistemos, sudarytos iš polistireninio putplasčio plokščių, klijuoti plyteles. Taip - tokia sistema egzistuoja, ir plytelės gali būti sėkmingai klijuojamos, užtikrinant ilgaamžiškumą ir estetiką. Prieš pradedant fasado darbus, būtina užpūsti sienose esantį oro tarpą, tai padeda sutaupyti šildymo išlaidas ir išvengti „kamino efekto“.
Svarbiausios sąlygos ir reikalavimai plytelių klijavimui fasadui: izoliacijos sluoksnis turi būti mechaniškai tvirtinamas kartu su armavimo tinkleliu; tinkas turi būti daugiasluoksnis (2-3 mm išlyginamojo sluoksnio ir 8-10 mm atraminio sluoksnio). Paviršiaus paruošimas turi atitikti standartinius reikalavimus klinkerio klijavimui. Specialiai paruošti angokraščiai, pastato kampai ir deformacinės siūlės yra būtinos siekiant išvengti problemų dėl temperatūrinių išsiplėtimų.
Plytelių pasirinkimas fasadui ir cokoliui
Renkantis plyteles cokoliui ar fasadui, svarbu atkreipti dėmesį į jų savybes: poros uždaros, vandens įgeriamumas, atsparumas šalčiui ir kt. Gyvenant lauke, rekomenduojama rinktis klinkerio, keraminių, akmens masės plyteles ar jų imitacijas, kurios turi mažiausiai 6 % vandens įgeriamumą keraminėms plytelėms ir iki 7,4 % natūraliam akmeniui. Plytelės turi būti atsparios UV ir laikui, formatai dažnai ribojami plokštėms ant šiltinimo sistemos (mažiau nei 61 cm pločio, storis apie 2 cm).
Paviršiaus paruošimas plytelių klijavimui
Paviršius turi būti tvirtas, stabilus ir lygus. Nelygumai iki 20 mm taisomi išlyginamaisiais mišiniais, didesni nelygumai - termoizoliacinių medžiagų sluoksniais. Paviršius turi būti švarus ir sausas, be dulkių, riebalų ar likučių. Nugruntuotas paviršius turi būti sausas. Su klijais dengiamas tiek sienos paviršius, tiek plytelė, kad užtikrinti maksimalią sukibimą. Kampinės plokštės klojamos pirmiausia; klijų likučiai valomi šlapia kempine. Siūlės gali būti 6-12 mm, priklausomai nuo plytelių dydžio, o spalva pasirinkta taip, kad derėtų su plytelių tonais.
Klijavimo procesas ir medžiagos
Klijavimo proceso metu plytelės klijuojamos su iš anksto paruoštu išdėstymo planu, atsižvelgiant į plytelių dydį, temperatūrą ir kampus. PALANGĖS, angokraščiai ir cokoliai turi būti tiksliai lygi, o plytelių klijai K4 ar K5 klasės, priklausomai nuo plytelių tipo ir installacijos sąlygų. Klijų sluoksnis tepamas dantyta mentele ir plokštė prispaudžiama taip, kad 100% paviršiaus būtų priklijuota. Prieš prispaudžiant plytelę, įsitikinkite, kad ant klijų nesusidaro plėvelė, o po prispaudimo palikite plyteles 24-72 valandas priklausomai nuo klijų tipo ir aplinkos sąlygų.
Plytelių klijavimui rekomenduojama naudoti klijus, kurie užtikrina tinkamą atsparumą šalčiui, drėgmei ir mechaniniam įtempimui. Knauf K1-K6 klijai pateikiami kaip standartiniai sprendimai, atsižvelgiant į plytelių dydį, pobūdį ir aplinkos sąlygas. K1 - universalūs plonasluoksniai klijai stabiliems pagrindams; K2 - šalčiui ir vandens poveikiui atsparūs; K3 - didelio formato plokštėms; K4 - itin elastingi, skirti nestabiliems ar judantiems paviršiams; K5 - balti elastingi klijai; K6 - greitai stingstantys, atsparūs didelėms apkrovoms.
Plytelių siūlių glaistymas ir priežiūra
Plytelių tarpus galima glaistyti tik visiškai išdžiūvus klijams, ne anksčiau kaip po trijų parų. Siūlės turi būti užpildytos elastingu cementiniu glaistu; spalva derinama su plytelių tonu. Porėtas plyteles prieš glaistant galima šiek tiek drėkinti vandeniu, kad glaistas geriau įsigertų. Siūlių plotis rekomenduojamas 8-12 mm; mažesniems plytelių dydžiams galima naudoti siauresnes siūles, bet ne mažiau kaip 6 % viso plokštės ploto. Po glaistymo būtina užtikrinti aplinkos sąlygas, vengiant skersvėjų, tiesioginių saulės spindulių ir staigaus džiūvimo.
Hubiaus kampų ir deformacijų siūlių apsauga užtikrinama naudojant kampines ir deformacines detales. Kampuose dažnai pasirenkama kampiniai įrenginiai ir papildomi išlenkti profiliai, kad sustiprinti tarpus ir išvengti įtrūkimų.
Medžiugų derinimas: masės, plokštės ir papildomi elementai
Kontekstai, kai reikia klijuoti plokštes ant fasado šiltinimo sistemos, dažnai įtraukiant papildomų sprendimų - hidroizoliacines medžiagas, gruntą, siūlių užpildus. Taip pat gali būti naudojami epoksidiniai klijai, MS polimeriniai klijai ir kiti junginiai, atsižvelgiant į paviršiaus pobūdį ir apkrovas. Pavyzdžiui, MS polimeriniai klijai pasižymi dideliu elastingumu ir tinka tiek vidaus, tiek lauko darbams, įskaitant drėgnesnes zonas.
Stiklinės dengiamųjų paviršių klijavimui gali būti naudojami specialūs klijai, tokie kaip SILIRUB AQ stiklo klijai. Vinilinėms dangoms ar parketui reikalingi atskiro pobūdžio klijai, tokie kaip Soudal Fix All Floor&Wall, o epoksidiniai klijai užtikrina didelį bendrą stiprumą ir atsparumą įvairioms sąlygoms.
Medžiagos pasirinkimas praktikoje
Klijai plokštėms ir plokščių išdėstymas dažnai priklauso nuo aplinkos sąlygų, plokščių tipo ir jų paviršiaus. Priedai, tokie kaip hidroizoliacinės medžiagos, gruntai, siūlių užpildai ir silikonai, yra svarbūs bendram rezultatui. Dažnai rekomenduojama naudoti specialiai šiam tikslui skirtus parketlinius klijus, stiklo klijus, vinilinių dangų klijus ar kitus produktus, priklausomai nuo paviršiaus ir galutinio sprendimo poreikių.
Medžiagų įvairovė ir pasirinkimo gairės
Klijai skirstomi į akrilinius, kaučiukinius arba hibridinius. Renkantis klijus, svarbu atsižvelgti į sukibimo stiprumą (measured in N/mm2), elastingumą, atsparumą temperatūrai, drėgmei ir UV poveikiui. Didesnės apkrovos dažnai reikalauja elastingų ar net ypač elastingų klijų. Svarbu pasirinkti klijus, kurie yra skirti konkrečiam paviršiui - sienoms ar grindims, šildomoms grindims, laukei ar vidaus patalpoms.
Taip pat svarbu laikytis gamintojo rekomendacijų dėl išdėstymo, džiūvimo laiko ir aplinkos sąlygų. Pavyzdžiui, purškiami klijai gali užtikrinti greitesnį darbų įgyvendinimą, tačiau reikalauja kruopštaus paviršiaus paruošimo ir tinkamo naudojimo technikos.
Medžiagų priežiūra ir ilgaamžiškumas
Medienos lukštas ar plokštės sujungti tinkamai užtikrina ne tik estetą, bet ir ilgaamžiškumą. Medžiagų priežiūra turėtų apimti reguliarų paviršių valymą, laikymo sąlygų palaikymą, tinkamą oro drėgmę ir temperatūrą, vengimą tiesioginių saulės spindulių bei staigių temperatūros pokyčių. Tinkamai pasirenkamos dangos (vaškas, skvarbi danga, šelakas ar lakas) užtikrina apsaugą nuo išorinių veiksnių ir ilgaamžišką išvaizdą.
tags: #apdailos #ploksciu #klijavimas