Aliuminio hidroksidas dantų pastoje: naudojimas, saugumas ir vieta tarp kitų sudedamųjų dalių

Dantų pasta - viena svarbiausių dantų ir burnos priežiūros priemonių. Ji kartu su dantų šepetėliu padeda pašalinti maisto likučius, bakterijas ir prilipusias apnašas nuo dantų paviršiaus bei efektyviai išvalyti dantis. Todėl ši priemonė yra labai svarbi burnos higienos dalis. Dantų pastos skiriasi ne tik kaina, bet ir sudėtimi. Deja, suprasti lotyniškais pavadinimais užkoduotas medžiagas nelengva.

Aliuminio hidroksidas dantų pastoje: paskirtis ir technologiniai reikalavimai

Kaip visi žinome, aliuminio hidroksidas yra plačiai naudojamas, be to, jis atlieka svarbų vaidmenį su mumis glaudžiai susijusioje dantų pastoje. Naudoti kaip dantų pastos užpildą: pagrindinė pastos paskirtis - pašalinti prie dantų prilipusius nešvarumus nepažeidžiant dantenų. Tam reikalingas neutralus abrazyvas. Lengvos aliuminio hidroksido trinties savybės, skirtos valyti ir poliruoti dantis, atitinka šį reikalavimą. O dėl cheminio inertiškumo jį lengva suderinti su kitais dantų pastos ingredientais; Be to, aliuminio hidroksidas pasižymi geromis fluoro sulaikymo savybėmis, todėl jis buvo plačiai naudojamas farmacinėje dantų pastoje ir kitose aukščiausios klasės dantų pastose.

Aliuminio hidroksido, naudojamo kaip dantų pastos užpildas, dalelių dydis paprastai yra =7um, tai yra sumaltas produktas, pagamintas oro srauto malūnu arba strypų malūnu. Pagrindas turi būti mažesnis nei 0,01 proc.

Dantų pastos sudėtyje esantys fermentai ar jų grupės (Lysozyme, Lactoferrin, Lactoperoxidase) atlieka skirtingas funkcijas, pavyzdžiui, padeda apsisaugoti nuo uždegiminių procesų, neleidžia kauptis apnašoms, sustiprina apsauginę seilių funkciją. Dantų pastų sudėtyse būna netirpių medžiagų - kietųjų dalelių, kurios dažniausiai panašios į smulkų smėlį. Jų tikslas - šalinti apnašas nuo dantų. Kuo daugiau sudėtyje bus kietųjų dalelių, tuo geriau nušveičiami dantys. Tačiau tuo pačiu - ir gadinamas dantų emalis.

Aliuminio junginiai ir saugumo vertinimas

Nors kai kurie sako, kad aliuminis gali pakenkti jūsų sveikatai, moksliniai tyrimai šios nuomonės nepalaiko. Aliuminis yra trečias dažniausiai sutinkamas elementas Žemės plutoje po deguonies ir silicio. Kitaip tariant, nuo pat žmonijos pradžios žmonės vystėsi ir gyveno aplinkoje, kurioje buvo gausu aliuminio. Kai aliuminis absorbuojamas organizme, jis per kraują patenka į inkstus, kur jis greitai pašalinamas. Išimtis yra pacientai, sergantys inkstų nepakankamumu, nes aliuminis gali kauptis organizme ir sukelti toksišką poveikį. Be to, kaip ir su daugeliu kitų elementų ir junginių, su kuriais susiduriame šiuolaikiniame gyvenime, pernelyg didelis aliuminio kiekis organizme gali sukelti neigiamų padarinių sveikatai. Šiuo klausimu svarbu paminėti, kad nėra mokslinių įrodymų, rodančių, kad normalūs aliuminio kiekiai turi neigiamą poveikį sveikam žmogui.

Aliuminis yra natūrali vaisiuose ir daržovėse esanti medžiaga - būtent taip jo suvartojame daugiausiai. Apskaičiuota, kad Europoje suvartojama 3-10 miligramų per parą, o tai nė iš tolo nesiekia per didelio kiekio. Aliuminis yra natūralus vandenyje esantis komponentas, be to, mes naudojame aliuminio sulfatą, kad efektyviai išvalytumėme tiekiamą vandenį. Žmonės medicinos tikslais vartojo aliuminio junginius nuo senovės graikų laikų, kurie jį naudojo kaip sutraukiančią medžiagą, pavyzdžiui, kraujavimui stabdyti. Aliuminio druskos dažniausiai naudojamos dezodorantų kosmetikoje, nes jos turi antiperspiranto savybių.

Aliuminio hidroksidas Al(OH)3 - balti, netirpūs milteliai - dažnai naudojami įvairiose srityse, o medicinoje labiausiai žinomi kaip antacidiniai (rūgštingumą mažinantys) vaistai. Tai netirpūs milteliai kaip maisto priedai uždrausti daugelyje Europos šalių.

Anglijos ir Norvegijos mokslininkai nustatė tiesioginį ryšį tarp Alcheimerio ligos ir aliuminio kiekio geriamajame vandenyje. Aliuminis gerai rezorbuojasi per odą ir gleivinę ir linkęs kauptis smegenyse, sukeldamas nervinių ląstelių degeneraciją.

Šiandien mūsų moderniuose gyvenimuose aliuminis yra beveik visur. Priešingai, aliuminis yra labai naudingas sveikatai, nes padeda išsaugoti maistą veikdamas kaip saugus barjeras nuo bakterijų ir užteršimo.

Kaip aliuminio hidroksidas dera su kitomis dantų pastos medžiagomis

Putojimo priežastis - chemija Kaip aiškina odontologė, daugelis populiariausių reklamuojamų pastų pagamintos iš panašių medžiagų: abrazyvinių, jungiamųjų ir drėkinančių, skatinančių putojimą, gerinančių skonį ir kvapą konservantų. Priklausomai nuo pastos paskirties (antibakterinės, antikariozinės, priešuždegiminės, balinančios ir pan.), į jas dar gali būti pridedama papildomų veikliųjų medžiagų.

Kiekvienos dantų pastos sudėtyje rasime pagrindines medžiagas: vandenį, buferines medžiagas, dažomąsias, skonį gerinančias medžiagas, saldiklius, drėkinamąsias medžiagas (pvz. Abrazyvas skirtas mechaniškai valyti dantis, tai poliravimo medžiaga. Jei dantų pastoje nėra arba yra labai mažas kiekis abrazyvo (hidratuotas kvarcas, kalcio karbonatas ir t.t.), tokia dantų pasta vadinama geline.

Fluoras - baubas ar draugas? Visgi daugiausiai diskusijų sukelia ne ši baisioji medžiaga, o fluoras. Fluoras - vienintelis elementas galintis apsaugoti nuo jo. Žinomiausi ir seniausi neorganiniai fluoro junginiai, naudojami dantų pastų sudėtyje yra NaF (natrio fluoridas) ir MFP (natrio monofluorfosfatas). Fluoras yra pagrindinė veiklioji medžiaga, kuri padengia dantų emalį apsauginiu sluoksniu ir užkerta kelią emalio korozijai.

Be to, kaip maisto priedas žymimas E551. Cheminė formulė SiO2. Tai antras labiausiai paplitęs mineralas Žemės plutoje. Tai švelnus abrazyvas poliruojantis dantis. Cheminė formulė Ca (CO)3. Kalcio karbonatas naudojamas popieriaus, dažų, plastiko gamybai. Jis naudojamas kaip kalcio šaltinis maisto produktuose, kaip inertiškas užpildas tablečių gamyboje. Titanas - tvirtas, baltas metalas, kuris randamas mineraluose. TiO - stabilus intensyviai baltas pigmentas, naudojamas balto popieriaus, dažų, plastiko gamybai. Dantų pastai suteikia baltą spalvą. Tai švelnus abrazyvas. Jų yra daug ir įvairių. Pavyzdžiui kalcio fosfatas Ca3(PO4)2, Е341.

97 proc. danties emalio sudaro hidroksiapatitas. Todėl norint palaikyti stiprius dantis, rekomenduojama naudoti pastą su hidroksiapatitu. Kai kurie gamintojai dantų pastose naudoja kitus kalcio junginius, kurie gali būti kalcio šaltiniais, pavyzdžiui, kalcio karbonatas, trikalcio fosfatas.

Abrazyvumas (RDA) ir aliuminio hidroksido vieta tarp abrazyvų

Šiuolaikinių dantų pastų viena pagrindinių sudedamųjų dalių yra abrazyvas, sudarantis 20-40 procentų dantų pastos užpildo. 7-jame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo sukurtas metodas, padedantis nustatyti dantų pastos abrazyvumą. Standartine medžiaga laikomas kalcio pirofosfatas (Ca2P2O7). Jam nustatytas RDA indeksas 100, o kitos medžiagos lyginamos su juo. Minkšto, vandeniu sudrėkinto dantų šepetėlio RDA - 4.

Pagal jų rekomendacijas kasdien naudojamų dantų pastų RDA neturi viršyti 80-100, o vaikų dantų pastų RDA negali būti didesnis nei 50. Daugelio balinamųjų dantų pastų RDA 150-250. Todėl itin abrazyviomis dantų pastomis patarčiau valytis dantis 1-2 kartus per savaitę.

kai RDA iki 70 - dantų pasta mažai abrazyvi (mažai braižanti dantų emalį),kai RDA 71-100 - dantų pasta yra vidutinio abrazyvumo,kai RDA 101-150 - dantų pasta yra didelio abrazyvumo. RDA vertė yra ypač svarbi valantiesiems dantis elektriniu šepetėliu.

Pastos abrazyvumas priklauso ne tik nuo abrazyvo rūšies, bet ir nuo abrazyvinių dalelių kiekio, jų dydžio bei formos. Beje, yra dantų pastų, kuriose baltyminę plėvelę šalina ne abrazyvai, bet specialūs fermentai, kurie šią plėvelę tirpdo.

SLS, putojimas ir jautrumas: ką verta žinoti

Natrio laurilsulfatas (SLS). SLS dažnai randamas dantų pastų sudėtyse, nes sukuria putojimą, kuris suteikia įsivaizduojamą švaros ir gaivumo pojūtį. Nors SLS turi tam tikrų privalumų, pavyzdžiui, padeda atkelti nuo danties paviršiaus ir lengviau pašalinti apnašas, tyrimai rodo, kad ilgainiui ši medžiaga gali smarkiai dirginti burnos gleivinę. Dėl to gali atsirasti skausmingų burnos opelių, burnos sausumas.

Putojimo priežastis - chemija Kaip aiškina odontologė, daugelis populiariausių reklamuojamų pastų pagamintos iš panašių medžiagų: abrazyvinių, jungiamųjų ir drėkinančių, skatinančių putojimą, gerinančių skonį ir kvapą konservantų. Tai putojimo medžiaga, kurios paskirtis - pakelti apnašas nuo dantų paviršiaus, todėl jos efektyviau nuvalomos.

Vienodai toksiški yra sodium natrio laurylsulfatas ir sodium natrio laurelsulfatas, švelniau veikia tik amonio natrio laurylsulfatas bet pigiose pastose dėl brangumo nenaudojamas.

Fluoridų kiekis ir pasirinkimas skirtingoms grupėms

Fluoras (dar etiketėse žymimas kaip fluoridas ar natrio fluoridas). Fluoras stiprina dantų emalį ir padeda apsaugoti dantis nuo ėduonies. Nors kartais pasirodo nepagrįstų teiginių, kad fluoras, esantis dantų pastoje, yra kenksmingas, iki šiol atlikti moksliniai tyrimai šių teiginių nepatvirtina.

Vaikiškos dantų pastos nuo suaugusiųjų labiausiai skiriasi flouro kiekiu.Jis nurodomas ant produkto pakuotės ir žymimas raidelėmis ppm (angl. parts per million). Odontologė E. Čepukaitienė sako, jog fluoro kiekis vaikiškose pastose paprastai siekia500ppm. Paaugliai gali naudoti pastas, kuriose yra iki 1000ppm fluoro. O suaugusiesiems skirtose pastose flouro kiekis svyruoja nuo 1000 iki 1500 ppm.

Pagal 2009 m. Europos Sąjungos standartus vaikams nuo pirmojo danties išdygimo iki 3 metų rekomenduojama naudoti dantų pastą su 500 ppm fluoro, 3 - 6 metų vaikams - 1000ppm, 6 - 18 metų - 1450 ppm fluoro turinčią pastą. Suaugusiems rekomenduojamos dantų pastos, turinčios nuo 1000 iki 1450 ppm fluoro. Šiuo metu jau galima rasti gydomųjų dantų pastų su 4000-5000 ppm fluoro, kurios pasižymi itin dideliu antikarioziniu poveikiu.

„Tik reikia atsiminti, kad pasta ne maistas: ant šepetėlio jos reikia išspausti žirnio dydžio kiekį. Be to, pasta turi būti labai gerai išskalauta. Nuolat nuryjant pastos, gali pasireikšti toksinis fluoro poveikis, ypač vaikams“.

Alternatyvos saldikliams ir pagalbinės medžiagos

Puiki alternatyva dirbtiniams saldikliams - ksilitolis. Tai natūralus produktas, dar vadinamas beržų cukrumi, kuris turi natūralaus saldumo ir yra sparčiai populiarėjantis ingredientas burnos priežiūros priemonėse ne tik dėl jo. Ksilitolis taip pat aktyviai slopina ėduonį sukeliančių bakterijų dauginimąsi, nes jos nesugeba jo metabolizuoti. Be to, ksilitolis padeda palaikyti tinkamą burnos pH balansą, skatina seilių išsiskyrimą ir prisideda prie dantų emalio remineralizacijos.

Dažniausiai į pastas dedamas mentolis, suteikiantis šaldantį efektą. Saldikliai naudojami tam tikram skoniui išgauti. Dažniausiai naudojamas sintetinis sacharinas. Tai spalvinės medžiagos, kurios suteikia dantų pastai spalvą. Baltai spalvai išgauti naudojamas titano dioksidas (Titanium Dioxide).

Konservantai užtikrina, kad produktas nesugestų arba neskiltų tam tikri junginiai jame. Kuo ilgiau produktas gali būti naudojamas, tuo labiau jam reikalingi konservantai. Produkto kilmė. Pagal išgavimo būdą sudedamosios medžiagos būna sintetinės arba natūralios.

Kaip pasirinkti dantų pastą: praktiniai patarimai

Renkantis naują dantų pastą, lengva pasimesti, nes pasiūla šiandien yra tikrai labai didelė. Pirmiausia, svarbu žinoti, kokia pasta jums reikalinga. Žmogus, kenčiantis nuo itin jautrių dantų ir kraujuojančių dantenų, turėtų rinktis būtent tokiems dantims skirtą švelnią, neabrazyvią ir nedirginančią dantų pastą. Tiems, kas neseniai atliko profesionalų dantų balinimą, spalvos palaikymui galėtų rinktis balinančią dantų pastą.

Specialistai pataria, prieš dedant dantų pastą į pirkinių krepšelį, atidžiai paskaityti, kas gi parašyta smulkutėmis raidelėmis ant dantų pastos dėžutės. Paprastai jos žymimos mažėjimo tvarka: didžiausio kiekio sudėtinės dalys rašomas pirmiau, o toliau einančių medžiagių kiekiai mažėja. Taigi, verta išsiaiškinti bent jau 3-4 pirmuosius užrašus.

„Aš pati pabandžiau rasti RDA indeksą ant prekybos centruose parduodamų populiariųjų dantų pastų pakuočių, ir neradau. Tokios informacijos teko ieškoti internete. Bet ir tai pasirodė nelengva užduotis. Tad jei skubate ir nenorite stovėti prie dantų pastų lentynų, naršydami telefone ir ieškodami RDA, siūlau susipažinti su pagrindinėmis abrazyvinėmis dantų pastų medžiagomis.“

Visapusei burnos priežiūrai vien dantų pastos ir dantų šepetuko neužtenka. Patarimas norintiems turėti sveikus dantis: valyti juos du kartus per dieną,lankytis pas odontologą ne rečiau kaip du kartus per metus, o svarbiausia -nekišti nosies ten, kur jums nereikia.

Aliuminio hidroksidas ir pigmentai, fosfatai, kitos dalys

Jų yra daug ir įvairių. Pavyzdžiui kalcio fosfatas Ca3(PO4)2, Е341. Dantų pastoje veikia ne tik kaip abrazyvai, bet ir kaip biologiškai aktyvi medžiaga bei dantų akmenų susidarymą stabdanti medžiaga. Fosfatai veikia ne tik kaip abrazyvai. Jų molekulės pakeičia chromogenus, susikaupusius baltyminėje plėvelėje ir neleidžia nusėsti naujiems. Taigi ne tik šalina apnašas, bet ir stabdo jų susidarymą.

Dažniausiai dantų pasta būna baltos spalvos - ši spalva siejama su dantų baltumu, tai lyg pasąmonės nuostata. Baltai spalvai išgauti naudojamas titano dioksidas (Titanium Dioxide). Titanas - tvirtas, baltas metalas, kuris randamas mineraluose. 90 proc titano produktų naudojami titano oksido pavidalu.

Industrijoje smėlis ir žvyras vadinami „silica“, silikatiniu ar kvarciniu smėliu, kvarcu. Kaip maisto priedas žymimas E551. Cheminė formulė SiO2. Kalcio karbonato precipitatas - išgrynintas, susmulkintas sintetinis Ca (CO)3.

Kada aliuminio hidroksidas ypač tinka

Lengvos aliuminio hidroksido trinties savybės, skirtos valyti ir poliruoti dantis, atitinka šį reikalavimą. O dėl cheminio inertiškumo jį lengva suderinti su kitais dantų pastos ingredientais; Be to, aliuminio hidroksidas pasižymi geromis fluoro sulaikymo savybėmis, todėl jis buvo plačiai naudojamas farmacinėje dantų pastoje ir kitose aukščiausios klasės dantų pastose.

Valant švelnesnėmis dantų pastomis, kad būtų pasiektas malonus dantų girgždėjimas, teks padirbėti 2-3 min. Į tai nereikėtų numoti ranka, nes daugelio dantų pastų veikliosios medžiagos tik po 2 min.

Žmogus, kenčiantis nuo itin jautrių dantų ir kraujuojančių dantenų, turėtų rinktis būtent tokiems dantims skirtą švelnią, neabrazyvią ir nedirginančią dantų pastą.

Pastabos dėl nuryjimo, alergijų ir naudojimo

Nuolat nuryjant pastos, gali pasireikšti toksinis fluoro poveikis, ypač vaikams. Jei valantis dantis nuryjamos seilės su dantų pasta, o ant dantų šepetėlio buvo užpurkštas rekomenduojamas žirnio dydžio pastos kiekis, į žmogaus organizmą patekusio fluoro kiekis atitinka kiekį, kuris yra viename juodosios arbatos puodelyje.

Naudoti pastą be fluoro galima tik tiems žmonėms, kurių dantys visiškai sveiki ar kurie yra alergiški šiai medžiagai. Ji taip pat skirta asmenims, turintiems dantų implantus arba daug protezuotų dantų. Trečia grupė - žmonės, gyvenantys vietovėse, kur padidinta fluoro koncentracija vandenyje.

Kuo burna sausesnė, tuo šie mineralai suveiks prasčiau. Todėl kovojantiems su burnos sausumo problema, verta rinktis dantų pastą, kurios sudėtyje be naudingų mineralų, dar būtų ir ksilitolio.

Santraukiniai punktai apie aliuminio hidroksidą

• Aliuminio hidroksidas Al(OH)3 - neutralus, švelnus abrazyvas ir užpildas.
• Cheminis inertiškumas padeda suderinti su fluoridais ir kitais ingredientais.
• Dalelių dydis ≈7 μm ir grynumo reikalavimai užtikrina saugią tekstūrą.
• Fluoro sulaikymo savybės naudingos antikariozinei funkcijai.
• Saugumo vertinimas priklauso nuo dozės, ekspozicijos ir bendros sveikatos (ypač inkstų funkcijos).

tags: #aliuminio #hidroksidas #dantu #pastoje