20 amžius žymi aktyvų migracijos periodą Lietuvos istorijoje. Industrializacija leido lengviau keliauti, o tuometiniai neramumai - privertė tai daryti. Dauguma lietuvių į Australiją atvyko bėgdami nuo sovietų, nacių okupacijos. Po Antrojo pasaulinio karo Australijoje buvo tik 7,5 milijono gyventojų. Trūko darbo jėgos, tad Vyriausybė pradėjo imigracijos programą, pagal kurią į Australiją iš DP (angl. Pagal imigracijos programą atvykusiems piliečiams buvo paskirtas tam tikras nekvalifikuotas darbas su dvejų metų kontraktu ir galimybe pasilikti. Australijoje šiuo metu gyvena 17 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių. Iš jų apie trys šimtai šeimų yra Adelaidėje, Pietų Australijos regione.
Lietuvių sąjungai priklauso Lietuvių namai, o krikščioniškasis „Caritas“ rūpinasi Lietuvių katalikų centru, kuriame veikia vienintelė Australijoje esanti lietuvių bažnyčia. Abi grupės turėjo atskirus valdymo komitetus, taip pat skirtingas mokyklas, renginius, Lietuvių sąjunga - skautus, „Caritas“ - ateitininkus (lietuviška katalikiško jaunimo organizacija). Lietuvių sąjunga susikūrė 1955 metais ir po dvejų metų įsikūrė dabar esančiame Lietuvių namų pastate netoli Adelaidės miesto centro. Namų viduje pilna tapybos darbų, autentiškų rankų darbo medinių raižinių ir dekoracijų su lietuviška simbolika. Lietuvių namuose kiekvieną sekmadienį vyksta pietūs. Kartais verdami cepelinai, gaminami kiti lietuviški patiekalai, yra iš Lietuvos atvežtų gėrimų.
Romas Pocius, Lietuvių sąjungos komiteto narys, ilgą laiką rūpinosi Lietuvių namais. Nors Romas lietuvą paliko 1944-aisiais metais, būdamas vos penkerių metų, tačiau jis vis dar puikiai šneka lietuviškai. Lietuviai ir kiti baltų kilmės žmonės buvo vadinami „bloody new Australians“ (prakeikti naujieji australai - aut. past.) arba „bloody Balts“ (prakeikti baltai - aut. past). Tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių lietuvius rinktis į bendruomenę: „Pagrindinė idėja buvo, kad kur nors turėti susirinkti lietuviams, bendrauti. Norėjom to susirišimo žmonių, su savais labai sueidavom. Romas rūpinasi lietuviškumu, seka, kas vyksta Lietuvoje, o jo vaikai ir anūkai, nors užaugę Australijoje, taip pat kalba lietuviškai. Anksti palikęs Lietuvą ir užaugęs emigracijoje, Romas pastebi: „Mes esame skirtingi žmonės, mūsų kalba skirtinga, kaip sako, Smetonos laikų kalba. Lietuvoj jūs greičiau kalbat negu mes. Tai, kur esi, turi įtaką. Mums čia, Australijoje, daro įtaką vietinis klimatas, ir maistas, ir žmonės.
1962-1960-aisiais metais lietuvių Caritas įsikūrė Adelaidėje, 1959 metais įsigijo buvusio mergaičių koledžo patalpas, kuriose su Adelaidės arkivyskupo leidimu pradėjo veikti Lietuvių katalikų centras ir Šv. Kazimiero koplyčia. Vytautas Venciauskas prisiminė, kad pradžioj buvo daug šiukšlių, teko daug išvežti, statyti: „Buvo dauuog šiukšlių, teko daug išvežti, statyti. Pradžioj vis tiek pinigų niekas neturi, visi tik pradėjo kurtis, patiems reikėjo už namą mokėti.“ Kitas ilgametis Lietuvių bendruomenės narys - Petras Jaciunskis, dabar į pensiją išėjęs chemijos inžinierius, „Carito“ komiteto narys, prižiūrintis Lietuvių katalikų centrą. Nors Petras gimė jau Australijoje, jo vaikystė neatsiejama nuo lietuvių katalikų bendruomenės.
Pasak Petro, „Anksčiau buvo daug parapijiečių, kurie dalyvavo mišiose. Buvo ir 9 val., ir 11 val. mišios. Šiuo metu kiekvieną sekmadienį vienuoliktą valandą vietiniai lietuvių kilmės žmonės vis dar renkasi į mišias Šv. Kazimiero bažnytėlėje. Jau kelerius metus vietinio lietuvio kunigo Adelaidėje nėra, tad mišias laiko vietinis kunigas australas. Mišios vyksta anglų kalba, tačiau dalis liturgijos skaitoma lietuvių kalba. Kartą per mėnesį laikyti mišių iš Melburno atvyksta lietuvis kunigas. Bažnyčiоje yra lietuviškų maldaknygių ir atvirukų.Lietuvių katalikų centre yra 35 nuomai skirti kambariai. Pasak Lietuvių katalikų centro prezidento P. Jaciunskio, anksčiau nuomininkų atsirasdavo, tačiau dabar kambariai tušti. Išlaikyti katalikų centrą kainuoja keliasdešimt tūkstančių australiškų dolerių, tad nuomininkų stygius nedžiugina: „Turėjom anksčiau nuomininkų, dabar neturim nė vieno. Mokykla įkurta 1949 metais ir, nors sujungta su Lietuvių namų mokykla, veikia iki šiol. Didžiausia mokykla buvo 1965-aisiais, kada čia mokėsi 103 nuolatiniai mokiniai. Mokykloje dėstoma lietuvių kalba, rengiami vaidinimai, šokių ir muzikiniai pasirodymai. Lietuvių katalikų centre saugomi Australijos lietuvių archyvai. Juos tvarko istorikė ir paveldo darbuotoja Daina Pocius. Daina taip pat yra Pietų Australijos lietuvių bendruomenės viceprezidentė. „Abu mano tėvai lietuviai, ėjau į lietuvių mokyklą Lietuvių namuose, čia šokau, buvau skautė, žaidžiau krepšinį, buvau visur, kur tik įmanoma. Nenuostabu, kad ir dabar esu aktyvi narė.
Pasak Dainos, Adelaidė - tarsi istorijos centras, kuriame saugoma informacija nuo pat lietuvių atvykimo į Australiją 1947-aisiais metais. Pavyzdžiui, čia galima rasti dokumentų apie Melburno chorą, Sidnėjaus skautus ir kitas lietuvių grupes. Pati Daina Lietuvoje lankėsi tris kartus: „Gera vien būti protėvių žemėje. Jų praeitis yra dalis manęs.“ Atvykus į Lietuvą staiga atsiranda tiek giminių, apie kurias niekada nežinojai. Mano mama užaugo be tetų, dėdžių, senelių, tik su savo tėvais. Mažesnis giminių ratas - ne vienintelis skirtumas: „Australijoje vos pasakau savo vardą, aš iškart išsiskiriu, visi žino, kad aš ne iš Australijos. „Jei tavo vardas ne angliškas, tu tarsi negali būti australas. Kai esi Lietuvoje, supranti, kad visgi nesi lietuvis: nešneki taip gerai, kaip šneka lietuviai, ir tavyje yra kita kultūra. Aš užaugau Australijoje, bet manyje teka lietuviškas kraujas. Aš manau, kad esu australė.“
Daina itin žavisi lietuvių bendruomenės Australijoje susiformavimu ir veikla: „Kiekvienam palikti savo gimtinę yra iššūkis, o karo metu tėvynę palikę lietuviai neturėjo pasirinkimo. Jie - pabėgėliai, negalintys grįžti namo. Lietuviams Pietų Australijoje buvo itin svarbu išsaugoti lietuviškumą. Galima sakyti, kad jie čia įkūrė tarsi jų pačių mažą Lietuvą. Norėta vietos, kur būtų galima susitikti, kuri primintų namus, kur vaikai būtų apsupti lietuvių kalbos ir kultūros. Jiems buvo itin svarbu savo vaikams perduoti tą meilę Lietuvai. Šiuo metu vis mažiau lietuvių kilmės žmonių Australijoje puoselėja lietuviškas tradicijas: „Su laiku lietuviškumo mumyse vis mažėja.“ Taip yra iš dalies todėl, kad lietuviai yra gerai prisitaikantys. Po Lietuvos nepriklausomybės atvykstantys lietuviai retai įsitraukia į bendruomenės veiklą. Pasak Dainos, jiems nereikia įrodinėti ryšio su Lietuva, jie visada laisvai gali grįžti namo: „Visgi kiek žmonių Lietuvoje šoka tautinius šokius, žaidžia krepšinį? Lietuvoje tai tiesiog suprantama kaip veiklos, kuriomis galima užsiimti. Bet jei mes čia, Australijoje, šokame, tai šokame lietuviškus šokius, jei žaidžiame krepšinį, tai už mūsų lietuvišką komandą „Vytis“.
Vieną iš įdomiausių Adelaidės lietuvių istorijos segmentų sudaro Migracijos muziejus, įkurtas 1986 metais. Šalia muziejaus įėjimo yra Baltijos šalių atminimo lenta, skirta šimtams tūkstančių Sibiro tremtinių ir ištrėmimą patyrusių tautiečių, o Pietų Australijoje taip pat yra atminimo lenta lietuviams, latviams ir estams. Migracijos muziejus saugo dokumentus apie Adelaidės lietuvių istoriją nuo 1947 metų, suteikdamas galimybę tyrinėti, kaip diaspora išlaiko lietuviškumą užsienyje. 1959 m. įkurtas Lietuvių katalikų centras ir 1960 m. įrengta koplyčia vainikavo kunigo J. Kungio ir kitų lietuvių pastangas Adelaidėje įkurti savo bažnyčią. Anksčiau lietuviai buvo pasiūlę restauruoti Šv. Juozapo bažnyčią mainais už išimtinę teisę ja naudotis, tačiau vyskupija atsisakė. Tačiau Adelaidės lietuviai galiausiai įkūrė koplyčią, kuri dabar pripažįstama kaip lietuvių parapija, nors oficialiai ji nėra atskira parapija.
1960 m. įrengta koplyčia ir Lietuvių katalikų centras tapo kulturiniu ir dvasiniu Adelaidės lietuvių centru. Architektūriškai centrą papildė ir 1962 m. patalpos, Biblioteka J. Bačiūno (veikusi iki 1960-ųjų), 1966 m. papildomos muziejaus patalpos, o 1960-aisiais pademonstravo renovacijos rezultatus pagrindinę salę. Pagrindinis pastatas išliko kaip kultūrinio gyvenimo erdvė: koncertai, priėmimai, susitikimai ir kiti lietuviški renginiai vyksta pirmame aukšte. Lietuvių namai taip pat yra akcentuoti muziejumi, kuriame saugomos istorinės nuotraukos, meno kūriniai ir kilę iš Lietuvos kilmės menininkų darbai.
Migraciją ir lietuvių identitetą Adelaidėje praturtino ir senjorų namų kūrimas kartu su kitų Baltijos šalių bendruomenėmis - tai rodo jų įsitraukimas į miesto kultūrinį gyvenimą. Adelaidės lietuvių bendruomenė išliko įdomi kaip vienintelė Australijoje, kurioje veikia didelė lietuvių katalikų centro sistema, Lietuvių namai ir keli vieninga kultūrines veiklas turintys subunitai. Tačiau šiandien vis dar gyvena apie 300 lietuvių kilmės šeimų Pietų Australijoje, o Adelaidėje, lietuvių parapijų istorija sudaro svarbią dalį regiono kultūrinės tapatybės.
tags: #adeilaides #veiklos #profiliai