Tokie klausimai keliami naujoje žinomo menininko, kompozitoriaus ir muzikanto, grupės „Skylė“ lyderio Roko Radzevičiaus knygoje „Lietuvos roko pionieriai“. Istorinis veikalas, nagrinėjantis būtent roko Lietuvoje užuomazgų ir pradžios laikotarpį - 1965-1980 m. - jau įkopė į pirmąjį perkamiausių „Vagos“ negrožinės literatūros knygų penketuką.
„Šie žmonės neturėjo galimybių tinkamai įamžinti savo kūrybos, šios muzikos netransliavo radijas ir televizija. Todėl, praėjus kokiai 30 metų, dažno piliečio įsivaizdavimas apie tą laikmetį - tik „Žalia stotelė“, ir viskas. Tačiau tai neturi nieko bendra su realybe - pastaroji muzika tikrai nebuvo jaunimo kultūros dalis.“
Rašytojo ir atlikėjo diskusijose atsiranda aiški mintis - „Lietuvos roko pionieriai“ turi būti ne tik faktografinė kronika, bet ir gyvas žmogaus pasakojimas, kuris leidžia skaitytojui jautti laikotarpio dvasią. Kaip sakoma interviu, pirmas knygos sluoksnis - pokalbiai su pirmųjų Lietuvos roko grupių atstovais, o antrasis - kontekstinių įvykių aprašymai ir autoriaus svarstymai apie praeities ir dabarties santykį.
Autentiškos knygos dvasia: interviu, kontekstas ir laikas po laiko
„Ankstyvieji interviu buvo daryti tuomet, kai aš tiesiog beveik nieko nežinojau ir „plaukiodamas“ tiesiog stengiausi sužinoti kuo daugiau faktinių duomenų apie tai, apie ką kalbėjau su pašnekovais“ - sako R. Radzevičius. Po to - papildomi interviu, kurie sujungti į vieną knygą, kuriai įdomumo suteikia ne tik faktai, bet ir pašnekovų „savo kalba“ bei laikų žargonas.
Knyga turi du sluoksnius: pirmasis - pokalbiai su pradininkais; antrasis - kontekstiniai apmąstymai apie praeitį ir dabartį. „Gyvybė“ ir autentiškumas - pagrindiniai siekiai: skaitytojas kviečiamas įsijausti į žmonių, gyvavusių tuo laikotarpiu, patirtis, o jaunimui - įkvėpimo jausmas ir suvokimas, kaip kūrybinė laisvė gali keisti gyvenimą.
Radzevičiaus teigimu, rokas ėmė būti laisvės šauksmas: „Rokas, kaip laisvės šauklys, savo vaidmenį baigė vaidinti Nepriklausomybės priešaušryje. Po to įsiviešpatavo masinės ir pigios produkcijos laikai.“ Tačiau autorius tikisi, kad valstybė galėtų formuoti politikas, kurios skatintų kūrybinę energiją ir galėtų pasinaudoti ES lėšomis jaunimo ir kūrybos plėtrai.
Lietuviško roko bruožai, mitai ir realybė
Autorius iškelia, kad lietuviškasis rokas pradžioje glaudėsi prie Vakarų įtakų ir pirmiausia pergardavo „bitlų“ ir kitų įtakų dainas. Tačiau laikui bėgant išryškėjo ir savas kelias: dauguma pradininkų ėmėsi groti liaudies dainas, interpretuodami jas taip, kad jos taptų originalia roko forma. Folkloras laikomas ne prieštara roko prigimčiai, bet jo dalimi: „folkloras ne tik neprieštarauja roko prigimčiai, bet pats yra tos pačios prigimties.“
Apskritai autoriaus nuomone, originalumas ir savitumas yra ilgalaikės roko - kaip kūrybos - savybės, kurios laikui bėgant dažnai prarandamos dėl sistemos spaudimo ir komercijos. Tačiau rokas išlieka kaip „laikinosios laisvės“ simbolis, net kai šalia ji atrodo užgniaužiama.
Klausimai apie ateitį: valstybės vaidmuo, jaunimo kūrybiškumas ir galimybės tarptautinėje erdvėje
„Ką galima pavadinti prigimtiniu kūrybiškumu arba kūrybiškumo prigimtimi?“ - į šį klausimą autoriaus ieško atsakymo savo knygoje. Jis tikisi, kad daugiau investicijų į jaunimo kūrybiškumą gali mažinti lėšas kalėjimams, o kultūrinės patirtys ir palaikymas galėtų sugrąžinti Lietuvos roko grynumą į platesnį scenos lauką.
Pasak jo, lietuvių kūrybinė potencija yra didelė, tačiau nėra pakankamų politinių, finansinių ar organizacinių įrankių ją paversti konkurencingą tarptautinėje erdvėje. Problema kartojasi: daugelyje vietų akcentai krypsta į formalumus ir butaforiją, o tikrosios idėjos lieka pogrindyje.
Radzevičius taip pat pažymi, kad šių dienų roko sceną daug kur formuoja masinės kultūros standartai ir restoraninių šlagerių kultūra, o originalūs kūrybiniai projektai dažnai lieka neįgyvendinti dėl trūkumo palaikymo ir finansavimo.
Ar lietuviškasis rokas buvo išskirtinis?
Pradininkai dažnai prisimena, kad pradžioje jie grojo „bitlų“ ir kitų Vakaruose žinotų kūrinių versijas, tačiau laikui bėgant ėmė kurti savitą skambesį. Kai kurie kolektyvai, pavyzdžiui Mind's Disorder, grojo avangardą, kurio Lietuvoje tuo metu klausytasi itin retai. Autorius mano, kad, esant geroms sąlygoms ir prodiuseriams, būtų buvęs didesnis šokas pasaulio muzikos scenai.
Jiems kilnus tikslas - roko grotiems jame, kur jis įsiviešpatauja kaip laisvės pratęsimas. Tačiau realybė tokia: daugelio šio laikotarpio įvykių įrašai nesulaukė platesnio išgirdimo, radijai ir televizijai informacija apie šią muziką pasiekdavo ribotai. Tad laikmečio atmintis kartais lieka tik fragmentais, o tikroji istorija - sujungta iš daugelio nuomonių ir prisiminimų.
Ilgalaikė perspektyva ir pratęsimai
Autorius kalba apie galimą pratęsimo būtinybę: „Tačiau aišku, logiška būtų praplėsti ir chronologinius rėmus - greičiausiai, iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.“ Jis ragina susieti pokalbius su daugiau žmonių, įtraukti ilgesnį laikotarpį ir platesnį kontekstą, kad istorija būtų kuo objektyvesnė ir turtingesnė.
Taip pat yra perspektyva įtraukti iliustracijas, žodyną ir kitus kontekstualius elementus, kurie padėtų skaitytojui geriau įsijausti į laikotarpio dvasią ir suprasti, kodėl rokas tapo tokia svarbi jo laikų ir dabar.
Be to, knygoje atsiranda interviu su tokiais prisiminikais kaip Vytautas Kernagis, Stasys Daugirdas, Kęstutis Antanėlis ir kt., kurie liudija apie realų laikotarpio gyvenimą, menininkų ryžtą ir gebėjimą kurti esant apribojimams.
Apie trisdešimt metų progresiją: kas liko po laiko?
Roko metu menininkai dažnai grojo „liaudies“ dainas, kūrė naujus skambesius ir ieškojo būdų pateikti savo kūrybą. Dabar, kai situacija pasikeitė, svarbu prisiminti jų nuveiktą darbą ir suprasti jo įtaką šiandieninei Lietuvos muzikos kultūrai.
Taigi, knyga siūlo ne tik istorijos ištraukas, bet ir dialogą su dabartimi: koks yra mūsų išsilavinimas, kultūrinė politika ir kaip galime skatinti kūrybinę energiją ateityje. Tai - pokalbis, kuris prasideda nuo praeities, bet turi būti atviras ir šiandienai.
- Pradininkų atminties įkvėpimas: autentiškumas ir laikmečio kontekstas
- Folkloro ir roko santykis kaip kūrybinė jėga
- Jaunimo politika: kūrybos skatinimas kaip alternatyva kalėjimams
- Tarptautinės scenos galimybės ir ekonominiai iššūkiai