2 gelžbetoninės trisluoksnės sienos siltinimo medžiagų palyginimas: efektyvumas, įrengimo technologijos ir pamatų įtaka

Surinktiniai gelžbetoniniai sieniniai elementai - greitą, šiltą ir ekonomišką statybą garantuojantis pasirinkimas. Sieniniai elementai surenkamiems namams gali būti trisluoksniai (sudaryti iš išorinio ir vidinio gelžbetonio sluoksnio bei tarp jų esančio termoizoliacinės medžiagos sluoksnio) ir vienasluoksniai (sudaryti iš vieno gelžbetonio sluoksnio). Trisluoksniai sieniniai elementai - tai šiltos trisluoksnės sieninės plokštės, sudarytos iš išorinio ir vidinio gelžbetoninio sluoksnio bei tarp jų esančio izoliacinio sluoksnio, tarpusavyje jungiamų specialiais ryšiais. Šiltinti surenkamieji elementai yra gaminami su 200 mm storio šiltinimo medžiagos sluoksniu, todėl pasiekiama itin didelė trisluoksnės konstrukcijos varža ir nereikalingas papildomas pastato šiltinimas.

Galimi įvairūs šiltinimo medžiagos pasirinkimai - šiltinimas paprastu putplasčiu, šiltinimas pilkšvuoju polistireniniu putplasčiu (tobulesne baltojo polistireninio putplasčio atmaina - neoporu, leidžiančia pasiekti 5,78 m2 K/W šiluminę varžą su 200 mm apšiltinimo medžiagos sluoksniu), šiltinimas mineraline vata, šiltinimas putų poliuretanu. Modernios suomiškos technologijos dėka pasiekiama itin didelė trisluoksnės konstrukcijos varža, galimas greitas konstrukcijos surinkimas, lygios ir minimalios apdailos reikalaujančios sienos. Tačiau jeigu pasirenkama vienasluoksnė sieninio elemento struktūra, pasinaudojama greito konstruktyvinės pastato dalies surinkimo galimybe.

Vienasluoksniai sieniniai elementai yra sudaryti iš vieno gelžbetonio sluoksnio. AB „AKSA“ siūlo įvairias sieninių elementų išorinio paviršiaus apdailos galimybes. Pagal užsakovų pageidavimą, gaminami ir spalvoti sieniniai elementai, taip pat yra galimybė ir matricinius įvairių raštų paviršius. Pamato, cokolio ir kitų su gruntu besiliečiančių paviršių šiltinimas smarkiai skiriasi nuo sienų, stogų ir grindų šiltinimo: termoizoliacija tokiais atvejais siekia ne tik sumažinti energijos sąnaudas, bet ir užtikrinti pamatų patvarumą. Net tinkamai įrengti pamatai turi laikyti dešimtis, o gal ir šimtus metų, todėl būtina iš karto naudoti tinkamas izoliacines medžiagas ir atlikti darbus pagal griežtas taisykles.

Pamatai šiltinami drėgmei atspariomis šiltinimo medžiagomis. Ekonomiškai ir efektyviai naudojamas ekstruduotas polistirenas (XPS) ar paprastas EPS plokštės. Iš išorės plokštės turi būti apsaugotos nuo mechaninių pažeidimų. ETNA EPS 100 - rekomenduojamas storis nuo 5 iki 10 cm; jei netoliese yra judrus kelias - ETNA EPS 150. Pamatams šiltinimas naudojamas uždarų porų poliuretanas, dėl didesnio tankio. Uždarų porų poliuretano putos yra sandarios ir jų didžiausias privalumas - prilipimas prie nelygių paviršių, atsparumas drėgmei ir gruntui. Labai svarbu atkreipti dėmesį į izoliacijos drėgmės įgeriamumą, atsparumą gniuždymui, bei užtikrinti vientisą šiltinimo sluoksnį.

Kaip atskiri pamatų šiltinimo etapai įtakoja viso pastato energijos vartojimą

Pamatu šiltinimo etapai apima paviršiaus paruošimą, hidroizoliacijos įrengimą, šiltinimo plokščių klijavimą bei jų apsaugą nuo gruntinio vandens. Paviršiaus paruošimas - nuvalyti nešvarumus, lyginti sieną, užfiksuoti, ar nėra nuokrypimo didesnio nei 3-4 cm. Hidroizoliacijos įrengimas atliekamas su mastika arba prilydomomis/ritininėmis dangomis. Plokščių klijavimas atliekamas kaip mūrijant plytas: klijus tepame „zigzagais“ 8 mm dantyta mentele, pritvirtiname smeigėmis. Apsaugai nuo drėgmės plokštės užkasėme drėgmei atsparios plėvelės dengiant pamatų zoną. Šiluminės izoliacijos sluoksnį būtina dėti kaip vientisą, be tarpų, ir jeigu reikia - persidengti siūles. Jei planuojama dviejų sluoksnių siltinimo sistema - siūlės turi būti uždengtos, o tarpos - užpildytos. Taip pat būtina užtikrinti drenažo membranų naudojimą žemiau nuogrindos, kad apsaugoti nuo gruntinių vandens poveikio.

Trisluoksnės sienos gaminamos stenduose: paviršiai, besiribojantys su klojiniu, gaunami kokybiškesni, o likusieji paviršiai išlyginami ir užtrinami. Elementai dažnai formuojami su 5x5 mm arba 10x10 mm nuosklemomis briaunose, vidiniame sluoksnyje - 5x5 mm arba 10x10 mm nuosklemos, priklausomai nuo kliento poreikių. Langų ir durų angoms gali būti kelių rūšių tvirtinimai, o ištisinės konsolės langų atrėmimui formuojamos išilgai angų.

Trisluoksnės sienos gali būti transportuojamos ir įrengiamos su judresnių traukčių ar kilpų pagalba. Montavimo metu sienos kilpos laikomos kaip statmenys driftami kėlimui. Gaminant ir transportuojant sienas būtina užtikrinti stabilumą naudojant padėklus ir užtikrinti teisingą siūlių užmonolitinimą. Maksimalus šių sienų gabaritas: plotis iki 12 metrų, aukštis iki 3,80 metro, svoris neviršija apie 10 tonų. Tokie dydžiai palengvina transportavimą ir leidžia sumažinti galimus šilumos tiltelius.

Tarpinis pasirinkimas: šilumos varža, medžiagų efektyvumas ir tvirtinimo elemento sprendimai

Trisluoksnės sienos siūlo itin didelę šiluminę varžą, įvertinant 200 mm izoliacijos sluoksnio storį. FF-PIR plokštės turi išskirtinai mažą šilumos laidumo koeficientą (λD ≈ 0,022 W/mK), todėl reikia mažiau plokštės storio, lyginant su FF-EPS plokštėmis (λD ≈ 0,031-0,041 W/mK priklausomai nuo tipo). Dėl to galima sumažinti sienos storį be energijos vartojimo nuostolių. Montuojant fasadą su karkasu, tvirtinimo detalės ir metalinės konstrukcijos yra šilumos tilteliai. Todėl reikia rinktis šilumai mažiau laidžias medžiagas ir diegti plokštes vientisai, be spragų. FF-PIR plokščių naudai - jų sandarumas ir atsparumas aplinkos poveikiui, taip pat nereikia papildomų plėvelių ar viršutinių apsaugų.

Šiltinimo sistemose svarbu sandarumas: vandens garų varža m - kuo didesnis, tuo medžiaga sandari. Tradicinės sistemos su apdaila dažnai naudoja metalinį karkasą, kuris gali tapti papildomu šilumos tiltelio šaltiniu. Todėl rekomenduojama rinktis šiltinimo medžiagas ir sprendimus, kurie sumažina šilumos tiltelio riziką: skinantys į priekį plokštės su inkaravimu be papildomų metalinių detalių, įprastus tvirtinimus keisti plastikinėmis ar stiklo pluošto detalėmis ir uždengti dangteliais.

Šiltinimo medžiagos: praktiniai sprendimai ir gaminių pasirinkimai

Nors Lietuvoje dominuoja kelios šiltinimo medžiagų rūšys, poliuretano putos (termovata) ir putplasčiai dažnai laikomi efektyviausiais pasirinkimais. Termovata - purškiamosios poliuretano putos, kurios išpurškiamos ant paviršiaus ir greitai išsiplečia, užpildo visas ertmes ir suformuoja vientisą, sandarų sluoksnį be papildomų ruožų. Ši technologija leidžia pasiekti A+ klasės šilumos varžą, o patalpos gali būti vėdinamos net be didelių papildomų konstrukcinių įdėjų. Poliuretano putos suteikia puikų susisiegančio pločio sluoksnį, atsparumą drėgmei ir oro pralaidumo mažinimą, jose nėra kenksmingų komponentų, jos nepildo dulkių ir pelėsių, ir nepraranda savybių laikui bėgant.

Lietuvos mokslininkų nuomonė: Išorės sienų šiltinimas iš esmės gali būti atliekamas naudojant įvairias medžiagas, tačiau pagrindinis dėmesys - į rinkimui tinkamą izoliaciją, kuriai skiriamas dėmesys projektavimo etape. Specialistai pataria rinktis vėdinamų fasadų sistemas su vata arba plokštėmis iš grafito, tačiau kartu su šiltinimu plonu tinkuotų sienų fasadų. Taip pat svarbu atsižvelgti į grunto typą ir pamato medžiagų, o plokščių siūlių persidengimas ir ypač drenažo membranų naudojimas turi būti būtini.

Pamatuose ir pamatų šiltinimo praktika

Pamatai - kritiškai svarbi konstrukcijos dalis: drėgmė gali pažeisti izoliaciją ir sukelti pelėsį. Išilginis drenažo sluoksnis po nuogrinde ir drenavimo membranos pagreitina vandens nuvedimą. Pamatų šiltinimo sprendimai: EPS 100/150 plokštės dažnai naudojamos išorėje; uždarų porų poliuretano putos - iš vidaus ir aplink perimetro zoną, ypač vartojant drėgmei atsparias zonas. Katalogo duomenimis, daugiabučių pamatų hidroizoliacija ir šiltinimas gali būti brangūs, todėl dažnai rekomenduojama taikyti kokybiškas, patikimas medžiagas ir profesionalų darbą, siekiant ilgaamžiškumo ir energijos efektavimo.

Trisluoksnės vs dvisluoksnės sienos: dydžiai, transportavimas ir įrengimas

Trisluoksnės sienos paprastai siūlomos su 150-200 mm vidiniu sluoksniu, 200-300 mm izoliacijos sluoksniu ir 70-100 mm apdailiniu sluoksniu, o trims sluoksniams naudojami C30/37 klasei atitinkantys gelžbetonio mišiniai. Dvisluoksnės sienos turi išorės ir izoliacijos sluoksnius, kuro storiai gali būti identiški kaip trisluoksnėms. Sienos gali būti gaminamos iš anksto gamykloje arba statybos aikštelėje, su galimybe įrengti nišas radiatoriams ar komunikacijoms. Maksimalus įrengiamo gaminio gabaritas: plotis iki 12 m, aukštis iki 3,80 m; transportavimo metu būtina užtikrinti stabilumą, sienos svoris - apie 10 tonų ar mažiau.

Gaminimo metu galima įrengti užtinkuojamus griovelius ar paslėptus elektrinius kanalus. Sienų įrengimo metu būtina atsižvelgti į šilumos izoliacijos sluoksnio vientisumą ir tarpsluoksinių ryšių tinkamą išdėstymą. Sienų giminės gali būti įrengiamos vertikaliose ir horizontaliose siūlėse, naudojant trosinės kilpes ir įtvirtinimus pagal izoliacinį sluoksnį.

Apdailos ir šilumos varža: ar verta pasirinkti tresluoksnę sieną kaip standartą?

Trisluoksnės sienos teikia ypatingą šiluminį efektyvumą ir energijos taupymą, ypač kai šiltinimo sluoksnis siekia 200 mm. Dėl didelės varžos ir galimybių itin glausti konstrukcijas, galima sumažinti šilumos tiltelius bei naudoti efektyvias izoliacines plokštes, tokias kaip FF-PIR. Sienų apdaila gali būti atliekama naudojant dekoratyvinį tinką, lakštines medžiagas arba apdailines plytas (keramines, klinkerio ir kt.). Lakštinių medžiagų atveju karkasas dažnai tampa šilumos tiltelio šaltiniu, todėl būtina rinktis medžiagas, kurios sumažintų šilumos varžą ir užtikrintų sandarumą. FF-PIR plokštės turi aukštą sandarumo lygį, o jų naudojimas leidžia sumažinti plokščių storį ir sutaupyti vietos, pagerinti energinį naudingumą.

Specialistų patarimai: nors šiltinimo medžiagų pasirinkimas platus, dažnai pasitaiko kelios pagrindinės opcijos - putplasčiai (EPS, grafito variantai), mineralinė/akmens vata, poliuretano putos. Svarbiausia - vengti kondensacijos ir užtikrinti tinkamą ventiliaciją bei sandarumą. Konsultuojantis su specialistais svarbu įvertinti grunto tipą, pamato hidroizoliaciją ir pasirenkamą apdailos sistemą, kad visos dalys veiktų darniai ir energijos vartojimas būtų optimalus.